100 hektarų, – tiek šiandien Molėtų rajone Bimbirių kaime siekia ūkininkų valdos, o atvykstant jau iš tolo matyti ir pievose besiganančios avys.

Tik pasitikę šeimininkai jau aiškina, kad tai – Vokietijos merinosų avių veislė, kurių pirma prieš septynerius metus jie įsigijo 15-ika, o šiandien skaičiuoja apie 300.

„Čia yra Bimbirių kaimas, mano močiutė buvo Bimbirytė, tai palikome ir tokį pavadinimą, kad Bimbirių ūkis.

Mes daugiau nei 10 metų gyvenome Vilniuje, o čia yra sena mano senelių sodyba. Jie taip pat turėjo avių, karvių, arklių, vištų, aš visą vaikystę čia praleidau“, – atvirai pasitikusi mus pasakoja Kristina.

Ji teigia, kad ūkininkavimo pradžia susijusi su tuo, kad dar gyvendami Vilniuje jiedu su vyru tiesiog nusprendė, jog nori kažką savo gyvenime keisti.

„Net nežinau, kaip čia sugalvojome.

Statėme sodybą ir paskui pagalvojome, kad reikia nusipirkti ir avių. Nieko apie jas nežinojome, nieko nemokėjome. Matyt atėjo toks etapas, kai norėjome kažką kitaip daryti, o gamta prišaukė atgal, ką patyriau vaikystėje“, – sako Kristina ir patikina, kad šiandien įsivėlusi į tokią avantiūrą ji nesigaili.

Tiesa, dalį šiandien valdomos žemės, kaip aiškina, turėjo jos seneliai, dalį pora įsigijo pati. Jiedu prasitaria, kad iš avies mėsos ir vilnos gaunamos pajamos šiuo metu dar nėra jų pagrindinė veikla, o abu sutuoktiniai dar turi ir kitus darbus.

„Norisi ūkiui skirti daugiau laiko, bet kol kas mes čia pribėgom, bandom suderinti viską, bet baigiam pavargti“, – sako Kristina ir paaiškina, kad ūkį jiedu su vyru prižiūrintys kartu, taip pat papildomai turintys ir dar vieną pagalbininką.

Vaidas, kaip pavyksta išsiaiškinti, daugiau yra atsakingas už buitinius darbus, avių skiepijimą, priežiūrą, šėrimą, o Kristina – administracinį darbą, daugiau dirbanti su dokumentais.

Iš avių aptvaro pasukame link vištų. Jiedu pasakoja, kad jos auginamos kiaušiniams, kurie, be abejo, taip pat ekologiški.

„Įeikite, pažiūrėkite, kaip ekologiškos vištos gyvena“, – juokais paragina Kristina, o įkėlus koją išties dėmesį patraukia
specialūs vištų nameliai, kurie primena daugiabutį, o kiekviena vieta turi ir užuolaidas.

„Taip privačiau, – aiškina Vaidas. – Jos pas mus gyvena iki mirties. Vištų turime apie 200, o jų kiaušinius vežame į Vilnių, ten parduodame“, – priduria jis.

Paklausti apie prekybą savo ekologiška produkcija, pora sako nežadanti apsimetinėti ir tikina, kad be išmokų ir paramų gavimo savarankiškai tokio ūkio išauginę nebūtų.

„Kitu atveju, viskas būtų tik iš idėjos ir tiek negalėtume auginti, nes nebūtų technikos. Įsivaizduokite, pradedi, o nieko neturi. Gerai, jeigu bent žemės turi“, – pastebi Kristina, o Vaidas priduria, kad ūkyje nuolatos ko nors reikia, o viskas kainuoja didelius pinigus.

Nueiname ir iki senos netoliese esančios sodybos, kuri – taip pat neatsiejama Bimbirių ūkio dalis.

Viename iš pastatų yra įkurtas ir mėsos cechas. Jis – nedidelis, tačiau yra tikra retenybė, paaiškina Kristina ir sako, kad dažnam ūkiui turėti savo cechą tiesiog neapsimoka dėl jo lėto atsiperkamumo.

Pastate – tiek avių skerdimui reikalinga įranga, tiek kiaušinių cechas.

Paklausus, ar Vaidas pats skerdžia gyvulius, vyras pusiau rimtai, pusiau juokais atsako, kad ne, nes nenori gadinti karmos.

„Tik išpjaustau, vakuumuoju ir sudėlioju“, – sako jis.

Vaidas rodo ir jų pačių iš avių merino vilnos gaminamas antklodes, kailius.

„Tai mūsų išdirbti kailiai, antklodės. Norėjome, kad iš ėriuko niekas nebūtų išmetimui“, – sako jis ir patikslina, kad tokia vienvietė antklodė kainuoja apie 90 Eur.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (176)