Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus teigimu, Lietuvos politikos formuotojai derybose turėtų neužsižaisti su pateiktų „skaičių magija“, o atidžiai vertinti finansinius įsipareigojimus ateityje bei ES lėšų panaudojimo sąlygas.

Anot R. Vilpišausko, ateityje naudojant fondo lėšas būtina vengti neatsakingo išlaidavimo, kuris sudaro prielaidas ne tik konkurencinės aplinkos iškraipymui, bet ir korupcijai.

Taip R. Vilpišauskas BNS komentavo Europos Komisijos trečiadienį paskelbtą siūlymą steigti 750 mlrd. Europos atsigavimo fondą. Jame 500 mln. eurų būtų subsidijos, o 250 mln. eurų paskolos. Lietuvai siūloma 3,9 mrd. eurų subsidijų ir 2,4 mlrd. eurų paskolų.

Pinigai šalis pasiektų 2021-2024 metais, o skola būtų atiduota 2027-2058 metais.

R. Vilpišauskas raštu atsakė į penkis BNS klausimus apie naująjį planą.

– Jūsų nuomone, kokios EK pasiūlyto fondo stipriosios ir silpnosios vietos?

– Manau, kad pagrindinis šio siūlymo privalumas yra tai, jog krizės valdymui ir ekonomikos atsigavimui siūlomos lėšos, įskaitant ir tas, dėl kurių ES institucijos bei valstybės narės jau sutarė pastaruoju metu, pristatomos kartu su atnaujintu siūlymu dėl naujojo daugiamečio ES biudžeto 2021-2027 m. Tai parodo bendrą vaizdą apie ES lygmens finansinės paramos priemones ir gali sudaryti didesnę erdvę deryboms dėl kitos daugiametės finansinės perspektyvos, dėl kurios paskutinį kartą ES šalių vadovai nesėkmingai mėgino susitarti vasario mėnesį. Bendra potenciali suma siekia 1,85 trilijono eurų kitiems septyneriems metams, o pridėjus ir neseniai sutartą 540 mlrd. eurų – dar daugiau. Palyginimui galima prisiminti, jog iki šios krizės buvo deramasi dėl maždaug 1,095 trilijonų eurų septynmečio biudžeto, bet ir jis vadinamojo „taupiojo ketverto“ (Olandijos, Austrijos, Švedijos ir Danijos) šalims buvo per didelis.

Tačiau EK pasiūlymuose yra rimtų trūkumų. Pirmiausia pastebėčiau didelę inerciją tradiciškai finansuojamų sričių požiūriu. Ir toliau maždaug trečdalį viso ES daugiamečio biudžeto arba sumą, prilygstančią maždaug pusei pasiūlyto naujojo Europos atsigavimo fondo, ir toliau siūloma skirti bendrajai žemės ūkio politikai, kuri daugelio analitikų vertinama kaip neefektyvi ir socialiai neteisinga. Tiesa, lėšos žemės ūkiui apibūdinamos naujomis etiketėmis, siejant su žalia ekonomika ir maisto tiekimo saugumu, bet tokio tipo perskirstymas turi mažai ką bendro su šiuolaikiniais ES iššūkiais ir ilgalaikėm investicijom. Tad deklaracijos apie “ES tiesos akimirką” ir “šuolį pirmyn”, siūlant ES papildomai skolintis reikšmingas pinigų sumas ir kartu nesiryžtant efektyviau ir teisingiau panaudoti egzistuojančių ES biudžeto programų lėšas, atrodo nesolidžiai. Tai rodo, kad Europos Komisijai paprasčiau perkelti įsiskolinimo naštą ateičiai, taip mėginant išvengti interesų grupių nepasitenkinimo, kad jis nekomplikuotų ir taip sudėtingų derybų tarp ES šalių.

Be to, EK siūlymuose matyti ir prieštaravimų. Pavyzdžiui, vienu metu deklaruojamas siekis padėti verslui atsigauti ir investuoti į gamybą ES, o ne kituose pasaulio regionuose, bet kartu kaip vienas galimų paskolų grąžinimo šaltinių įvardinamas ES bendrąja rinka besinaudojančių įmonių apmokestinimas.

Ir, žinoma, galiausiai daug kas priklausys nuo detalių – kaip būtų naudojamos iš Europos atsigavimo fondo skirtos lėšos, kaip būtų skaičiuojamas kiekvienos ES šalies indėlis, kaip bus grąžinamos pasiskolintos lėšos. Tai svarbūs klausimai, kurie paaiškės tik derybų pabaigoje. Be to, ir siūlomos lėšų sumos bei proporcijos tarp skirtingų sričių gali keistis. Kaip rodo vasario mėnesį vykęs bandymas susitarti dėl naujojo daugiamečio ES biudžeto, pirmiausia derybų metu lėšos gali būti mažinamos būtent tose srityse, kurios gali atnešti didžiausią naudą bendrų ES tikslų požiūriu, nes konkrečios interesų grupės ar šalys, dabar gaunančios ES finansavimą, jo mažinimui priešinasi labiau, nei potencialūs bendrojo intereso gynėjai.

– Kokius argumentus turėtų įvertinti Lietuvos politikos formuotojai, sprendžiantys dėl Lietuvos pozicijos derybose dėl plano patvirtinimo?

– Lietuvos politikos formuotojams turėtų būti svarbu ne vien suma, kurią Lietuva gali tikėtis gauti iš ES biudžeto. Netgi ne tiek ši suma, kiek jos santykis su Lietuvos finansiniais įsipareigojimais ateityje, ES lėšų panaudojimo sąlygos ir ypač jų santykis su tuo, kas laikytina svarbiausiais investiciniais Lietuvos ekonominio atsigavimo ir ilgalaikio augimo poreikiais. Tad labai svarbu, kad nebūtų užsižaista su skaičių magija, bet pirmiausia būtų vertinami Lietuvos ekonomikos poreikiai ir matomas bendras vaizdas, įskaitant ir tai, kaip ateityje turės būti finansuojamas išaugęs šalies įsikolinimas apskritai, o ne tik įsipareigojimai ES. Be to, turime matyti ir kokios investicijos iš ES biudžeto prisideda prie bendrųjų ES tikslų, kurie svarbūs ir Lietuvai – sklandaus bendrosios rinkos veikimo ar ES vaidmens kaimynystėje stiprinimo.

– Jei planas bus patvirtintas, kur Lietuva turėtų nukreipti subsidijų lėšas? Kokiais argumentais priimti sprendimus dėl paskolų vartojimo arba nevartojimo?

Svarbiausia, kad investicijos, finansuojamos iš skolintų ar kofinansuojamų ES lėšų būtų nukreiptos į kokybiškų valstybės funkcijų ir paslaugų teikimą ir infrastruktūrą, kuri lengvina verslo galimybių išnaudojimą, pvz. mano minėtą ES bendrosios rinkos galimybių išnaudojimą. Manau, kad valstybės institucijoms reikėtų vengti pačioms imtis proveržio krypčių išskyrimo, finansavimo ir verslavimo, nes skirtingai nuo savo lėšomis rizikuojančio verslo, politikai ar valdininkai turi mažiau paskatų atsakingai pasverti investavimo riziką. Ypač kai investuojamos skolintos lėšos, kurias kažkada ateityje turės apmokėti mokesčių mokėtojai. Be to, kyla rizika iškreipti verslo paskatas, konkurencinę aplinką, o blogiausiu atveju – ir paskatos korupcijai.

– Kokie, Jūsų nuomone, realiausi EK paimtos skolos grąžinimo šaltiniai?

Kaip žinote, Europos Komisija savo siūlyme aptarė keletą pagrindinių šaltinių – naujų mokesčių visoje ES taikymą (vadinamos naujų nuosavų šaltinių lėšos), didesnes valstybių įmokas arba mažesnes ES biudžeto išlaidas ateityje. Svarbu tai, jog Komisijos siūlymas numato, kad ES vardu pasiskolintos lėšos būtų grąžinamos daug vėliau (trisdešimties metų laikotarpyje po 2027 m.). Ekonomikos atsigavimui numatytų lėšų didinimas lyg ir turi prasmę, nes investuoti į ekonomikos atsigavimą būtina kuo greičiau, o skolinimosi sąlygos šiuo metu yra geros. Bet kita vertus, tuo pačiu turbūt tikimasi, kad nukėlus klausimą apie skolų grąžinimą, bus lengviau susitarti.

Manau, tikėtina, kad gali būti pasiektas kompromisas dėl kai kurių naujų mokesčių, siejamų su aplinkosauga, taršos mažinimu, bet to gali būti per mažai ir tektų grįžti prie šio klausimo ateityje. Gali būti tiesiog tikimasi, kad atsigavus ekonomikos augimui bus galima didinti valstybių narių įnašus į ES biudžetą tam, kad būtų grąžinamos skolos. Bet nemanau, kad tai būtų atsakingas ES šalių mokesčių mokėtojų atžvilgiu sprendimas. Tokiu atveju šūkis apie naujos kartos Europos Sąjungą taptų šūkiu apie išaugusį ateities kartų įsiskolinimą.

– Kada galima tikėtis valstybių narių sutarimo? Ar gali kilti problemų ratifikavimo procese?

– Dabar vyks intensyvios derybos tarp ES27 valstybių. ES institucijos tikisi, kad valstybės narės susitars iki liepos mėnesio. Tai įmanoma, ypač jei sprendimas dėl ES skolų finansavimo galėtų būti atidėtas. Spaudimas susitarti krizės metu yra išaugęs, be to, derybų dėl naujojo daugiamečio ES biudžeto susiejimas su ekonomikos atsigavimo fondo priėmimu gali išplėsti erdvę kompromisui, ypač kai Vokietija sutiko padidinti savo finansinį indėlį, o Europos Komisija naujame pasiūlyme pripažino, jog Šiaurės šalys gali ir toliau išsaugoti turimas išlygas dėl dallies įmokų susigrąžinimo. Be to, skolinimasis leidžia didinti, nemažinti ar mažinti mažiau tų sričių, kurios jau turi savo gynėjus, finansavimą. Visa tai yra palankios aplinkybės susitarti iki vasaros atostogų.