„Manau, vertas dėmesio Švedijos pavyzdys. Įvesta aibė ribojančių priemonių, bet neperžengta optimali riba“, – interviu „Delfi“ sakė jis.
Buvęs ilgametis SEB ir DNB bankų analitikas sakė, kad vienas didžiausių Lietuvos privalumų šiandien yra geras kredito reitingas. „Buvo momentas, kai Lietuva mėgino pasiskolinti už 17 proc. palūkanas, o bankai jai neskolino“, – prisiminė jis.
Vis dėlto, R. Rudzkis sakė, kad kol kas visiškai neaišku, kas artimiausiais metais laukia Lietuvos ir viso pasaulio ekonomikų.
„Įmanoma, kad 2021 metais gali prasidėti pasaulio ekonomikos krizė. Potencialo jai yra pakankamai“, – sakė ekonomistas.
– Panašu, kad Lietuvoje ir vėl prasideda ekonominė krizė. Kaip, jūsų vertinimu, esame pasiruošę šį kartą?
– Žodį „krizė“ vartojame per skambiai. Paprastai krizė reikštų, kad pašlyja įprasti ekonominiai santykiai. Nematau, kad šiuo metu tokia grėsmė yra didelė, o 2008 metais tai įvyko, nes bankai tiesiog nustojo kredituoti verslą ir gyventojus. Aibė įmonių liko be apyvartinių lėšų. Tada tikrai buvo krizė. Ar bus tai dabar – aš abejoju.
Reiktų kalbėti apie ekonomikos sąstingį arba nuosmukį. Šiais metais nuosmukis Lietuvai gresia. Pirmiausia, mes, kaip ir kitos Europos valstybės, pristabdėme dalį verslo. Kaip reikalai klostysis toliau, priklausys nuo to, kaip greitai tie apribojimai bus nuimti. Spėčiau, kad trečiąjį ketvirtį didžiosios jų dalies neliks.
Tačiau Lietuva priklauso ne tik nuo vidaus, bet ir nuo išorės rinkos. Mes esame stipriai į eksportą orientuota šalis. Taip buvo jau 2008 ir 2000 metais. Mūsų eksporto ir bendrojo vidaus produkto santykis didėja ir tai yra natūralu. Esame maža valstybė, kuriai verta keliose srityse koncentruotis, o už uždirbtus pinigus importuoti vartojimo ir investicines prekes.
Žiūrint toliau, tarkim, į kitus metus, mūsų perspektyvos labai priklauso nuo to, kaip atsigaus pasaulis, o svarbiausia – Europos Sąjunga. Anksčiau pas mus buvo dvi didelės rinkos – ES ir Rytai, bet dėl pastarųjų metų priešpriešos tarp Rytų ir Vakarų mūsų svoris Rusijos ir kitose rinkose yra smarkiai sumažėjęs.
Tuo metu ES gerų perspektyvų nesimato. Dabar koncentruojamės į virusą ir su juo susijusį karantiną, tačiau reikia pripažinti, kad jis veikia kaip katalizatorius. Europai tai irgi turėtų būti kaip vienkartinis suvaržymas, o nuo liepos ar net birželio 1 dienos jau viskas veikiausiai bus atšaukta ir ekonomika turėtų grįžti į normalią raidą. Tačiau Europoje neigiamos tendencijos išryškėjo anksčiau. Ir praėję metai buvo prasti, ir užpernai ne patys geriausi.
Šiuo metu ES išgyvena labai lėto augimo laikotarpį. Pagrindinė to priežastis yra tai, kad neatlaikome Azijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų konkurencijos. Matome, kaip sunkiai vykdoma vieninga politika, kokia didelė biurokratija. Dėl to Europa pralaimi kovą priešakinėse technologijose. Tai – kosminės ir informacinės technologijos, 5G ryšys, superkompiuteriai, dirbtinis intelektas, elektromobiliai ir kt. Niekur Europos nesigirdi pirmaujančiose pozicijose.
Klasikinėje ekonomikoje Europa po truputį užleidžia pozicijas. Pavyzdžiui, automobilių pramonė turi labai didelį svorį, bet ji jau 2 metus smunka, o perspektyvos blogėja.
Be to, liko neišspręstos didelio įsiskolinimo problemos, dėl kurių ir kilo 2008 metais krizė. Aukštas įsiskolinimo lygis niekur nedingo. Italija, Ispanija, Prancūzija – visų jų valstybės skolos santykis su BVP labai didelis. Ir štai tokioje terpėje kyla toks neigiamas impulsas – koronavirusas, kuris labiausiai ir paveikė tą pietinį flangą.
– Recesijos akivaizdoje Lietuva skolinasi. Ar tai gali sukelti problemų (ne dabar, o po kelerių ar daugiau metų)?
– Palyginsiu su 2008 metais. Tuomet turėjome labai mažą skolą, apie 16 proc. nuo BVP, o dabar ji siekia apie 35 proc. Mūsų skola Europos mastais maža tiek dabar, tiek buvo anuomet.
Tačiau šiuo metu gyventojų ir verslo įsiskolinimo lygis daug žemesnis, o svarbiausia – dabar mūsų šalis turi gerą reitingą. Tuo metu 2008 metais pasaulio rinkų pasitikėjimas Baltijos šalimis buvo labai mažas. Buvome tokie ką tik įšokę į Europos Sąjungą iš sovietinės erdvės. Anuomet prasidėjus krizei užsienio spauda šaipėsi iš Baltijos šalių – rašė, kad „Baltijos tigrai pavirto šlapiais kačiukais“ ir pan.
Tas šaipymasis baigėsi labai greitai, kai mes per 2 ar 3 metus Vakarams parodėme pavyzdį, kaip reikia susitvarkyti makroekonomiką. Taip, mes kritome stipriausiai ES, bet po to netrukus prasidėjo normalus ekonomikos vystymasis.
Manau, dabar mums pavyks pasiskolinti tikrai pigiai. Tikrai nebus tų sunkumų, kurie teko Andriaus Kubiliaus Vyriausybei. Žinoma, aš nei tada, nei dabar nesuprantu, kodėl nebuvo kreiptasi į Tarptautinį valiutos fondą. Tada mes pasiskolinome maždaug už 9,5 proc. palūkanas. Galite įsivaizduoti, kokia tai buvo našta iždui. Dabar ir laikai kiti – pinigai pigūs, daug atlaidžiau žiūrima į skolinimąsi.
Vis dėlto, ilgalaikės Lietuvos perspektyvos nėra rožinės ir tai susiję ne tik su koronaviruso impulsu. Mūsų ekonomiką į viršų tempia du sektoriai, tai – apdirbamoji pramonė ir transportas. Abiejų artimiausia ateitis miglota.
Kita didelė ūkio sritis yra vidaus prekyba, nemažą svorį turi ir statybos, kurioms šiemet ir taip jau buvo numatomas sulėtėjimas. Susikaupė naujų parduodamų butų ir namų perteklius ir buvo tikėtina, kad statyba nelabai augs, o dabar dar susiformavo prasti lūkesčiai.
Nekilnojamojo turto rinka labai priklauso ne tik nuo objektyvių veiksnių, bet ir nuo lūkesčių. Suprantame, kad lūkesčiai dabar prasti (mes irgi dabar kalbame apie krizę). Manau, žmonės susilaikys nuo ilgalaikio naudojimo prekių pirkimo. Jei planavo pasikeisti baldus ar automobilį, tai gal nukels metams ar ilgiau. Kalbant apie butus, manau, jų pirkimai smarkiai sumažės, nes visi tikėsis kainų kritimo, o statybininkai pristabdys projektus.
Įmanoma, kad 2021 metais gali prasidėti pasaulio ekonomikos krizė. Potencialo jai yra pakankamai. Pavyzdžiui, neaišku, kaip rinkos sureaguos į Italijos ar Ispanijos situacijas, kur valstybės skolos toliau augs, ar nebus Graikijos varianto.
– Per 2008–2009 metų krizę valdžia taupė, o dabar išlaidauja. Tai lemia ideologiniai ar galimybių skirtumai?
– Tai lemia skirtinga situacija. 2008 metais dar nebuvo patirties užlieti pasaulį pigiais pinigais. Baiminomės, kad krizė tęsis kelis metus. Pasauliui pasisekė, kad tuo metu JAV Federalinės rezervų sistemos vadovu buvo Benas Bernanke, kuris laikomas vienu geriausių Didžiosios depresijos ekspertų. Jis ne tik praktikas, bet ir garsus teoretikas. Tie reikalingi sprendimai jau sėdėjo jo galvoje.
Buvo precedento neturėjęs atvejis, kai keturi pasaulio centriniai bankai susitarė ir vienu metu užliejo pasaulį pinigais. Tai iškart nutraukė griūtį finansų rinkoje, tarpbankinė rinka atgijo, prasidėjo kreditavimas. Po metų ekonomika pradėjo pulsuoti beveik normaliai.
2008 metais nebuvo įmanoma to numatyti. Kaip eilinis analitikas ar net mūsų šalies vadovybė galėjo numatyti, kas bus B. Bernankes galvoje? Iki tol tokių sprendimų niekada nebuvo, nebuvo nulinių palūkanų.
Be to, jei Lietuva anuomet nebūtų susivaržiusi, jai išvis niekas nebūtų skolinęs. Prisiminkime, 2000 metais, kai šalies ūkis smuko, buvo momentas, kai Lietuva mėgino pasiskolinti už 17 proc. palūkanas, o bankai jai neskolino ir pagelbėjo tik sutartis su TVF. Jeigu 2008 metais nebūtų suvaržyti finansai, nebūtų pasauliui parodyta, kad Lietuva išliks stabili ir paskolas grąžins, jai tiesiog nebūtų pavykę pasiskolinti.
Dabar situacija kita. Pirma, vyrauja nuomonė, kad krizė truks tik 1 metus, o po to ES grįš į augimo trajektoriją. Antra, dabar Lietuva yra euro zonos narė ir jai pasiskolinti labai lengva. Gali pasiskolinti ne už 10 proc. palūkanas, o už 1 proc.
– Į pabaigą eina pirmasis – karantino – etapas. Jo metu Vyriausybė skyrė lėšų dirbantiems savarankiškai, subsidijoms už prastovas, paskolų ir kompensacijų galima kreiptis į „Invegą“. Verslas priekaištauja, kad viskas vyko per lėtai, o kaip jūs vertinate – ar pavyko suvaldyti tą pirminį šoką?
– Aš taip nepasakyčiau, kad per lėtai. Pirmi praradimai susiformavo tik balandį. O kada reikėjo tuos pinigus dalinti? Dabar tik gegužės pradžia.
Kai parama paskiriama, labai svarbu žinoti, kad ją gausi. Nelabai svarbu, kada tie pinigai ateis. Tarkim, žinau, kad kai užpildysiu paraišką, birželį gausiu kompensaciją už balandį. Mintyse tuos pinigus turiu. Galiu planuoti.
Lietuva kelerius metus gyveno ekonominiame pakilime, atlyginimai ir pelnai augo. Kiek fizinių ar juridinių asmenų yra visiškai „išsišlavę“ ir negali mėnesį pragyventi? Tokių yra visiška mažuma.
Žinoma, kad yra per daug „popierizmo“ ir biurokratijos – aš linkęs tikėti. Lietuva jau daug metų eina tuo pačiu keliu, kaip ir ES, perimdama ne tik gerąsias, bet ir blogąsias savybes.
– Ar matote kokią nors vieną tikrai rimtą klaidą, kurią būtų padariusi Lietuvos valdžia per šią krizę?
– Sakyčiau, kad apribojimai buvo truputį per griežti. Bet jei tie apribojimai būtų buvę švelnesni, mūsų žiniasklaida būtų sutaršiusi šią Vyriausybę.
Reikia pripažinti, kad dabartinė Vyriausybė dirba labai nepalankioje aplinkoje. Pagrindinė žiniasklaida jai labai priešiška. Kodėl taip yra? Nesiimu spręsti.
Taip, gal jiems, kaip ir kitoms Vyriausybėms, trūksta strateginio mąstymo, kai kuriems nariams gal ir kompetencijos. Tačiau ši Vyriausybė išsiskiria savo ryžtu.
Pavyzdžiui, mane 2008 metais A. Kubiliaus Vyriausybė labai nuvylė. Anksčiau jis man labai patiko ir iš jo daug tikėjausi. Tuo metu Tėvynės Sąjungos priešrinkiminė programa buvo puiki. Bet jie nieko reikšmingo nenuveikė. „Sodros“ problemos liko, švietimo – tik paaštrėjo, miškų problemų irgi nesprendė.
Dabartinė Vyriausybė „Sodrą“ ir urėdijas sutvarkė, pradėjo reformas aukštajame moksle. Jie bent jau stengiasi. Kodėl žiniasklaida taip totaliai puola – nežinau. Tokioje aplinkoje, dar rinkiminiais metais, jie neturėjo galimybių priimti švelnesnės karantino politikos.
Manau, vertas dėmesio Švedijos pavyzdys. Įvesta aibė ribojančių priemonių, bet neperžengta optimali riba.
– Dabar jau priimtos priemonės po karantino. Tai pagalba bedarbiams, nepasiturintiems, tiesioginės išmokos pensininkams, daugiau pinigų šeimoms per vaiko pinigus ir t. t. Bendrai beveik 1 mlrd. eurų. Ar tai adekvatus atsakas tam, kas laukia vėliau šiais metais?
– Juk niekas netrukdo po mėnesio priimti sprendimo dėl dar vieno milijardo, o tada – dar. Skubėti neverta, nes yra labai daug neapibrėžtumo. Kam iškart priimti už 4 ar 5 mlrd. eurų, jei jau birželį paaiškės, kad ekonomika auga?
Ar teisingai tie pinigai paskirstomi? Pasakysiu asmeniškai – aš esu pensininkas, nematau, kodėl man turėtų pridėti prie tos pensijos. Ji nuolat kilo, per karantiną nepatyriau jokių praradimų. Manau, čia pasielgta paprasčiausiu principu – duodam visiems, kurių pajamos nedidelės.
Visada reikia ieškoti balanso tarp paties teisingiausio sprendimo ir jo įgyvendinimo paprastumo. Pats teisingiausias sprendimas būtų labai sudėtingas. Todėl, manau, priimtas logiškas sprendimas.
Beje, pensininkams duoti pinigai iškart patenka į vidaus vartojimą, nes jie nevažiuoja į Tailandą atostogauti, neperka naujų automobilių ar prabangos prekių. Jie iškart pagyvina vietinę rinką. Žinoma, aš pats stipriau remčiau praradusius darbą ir smulkųjį verslą, patekusį po apribojimais.
– Kaip vertinate Lietuvos kaimynių Rusijos ir Baltarusijos veiksmus šios krizės metu? Ar šių šalių vadovai Putinas ir Lukašenka padarė viską, ką galėjo?
– Niekas niekada nepadaro visko, ką gali. Be to, labai mažai informacijos, kokia yra tikra padėtis Rusijoje ir Baltarusijoje. Ar ta oficiali statistika teisinga – jei taip, tada veikiama normaliai, nes žemas mirčių lygis. O jei statistika neteisinga, tada dvigubai blogai. Ir meluojama, ir nesistengiama adekvačiai kovoti.
