Be kita ko siūloma atsisakyti įmonių, gausiančių subsidijas, skirstymo į dvi grupes, nuo ko priklausytų ir valstybės paramos dydis.
Seimui siūloma darbdaviams ekstremalios situacijos ar karantino metu paskelbusiems prastovą ir jos metu išlaikantiems darbo vietas, mokėti 70 proc. atlyginimo dydžio subsidijas darbuotojų darbo užmokesčiui, bet ne daugiau kaip 1,5 minimaliosios mėnesinės algos (MMA) arba 910,5 euro iki mokesčių (656 eurus „į rankas“).
Tokia išmoka būtų skiriama, jeigu darbdavys sutiktų ir pats mokėti 30 proc. darbuotojo algos dydžio priedą. Tada jie darbuotojų darbo vietas turėtų išlaikyti bent šešis mėnesius.
Jeigu darbdavių tokie dydžiai netenkintų, jie galėtų tikėtis subsidijos, kuri siektų 90 proc. darbuotojo atlyginimo, o 10 proc. atlygio turėtų skirti patys, bet tada negalėtų atleisti darbuotojų tris mėnesius.
Tokiomis subsidijomis negalėtų pasinaudoti darbdaviai, kurie paskelbus ekstremalią situaciją ir karantiną atleido darbuotojus darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės ar darbdavio valia arba išleido neapmokamų atostogų darbuotojo prašymu.
Darbdaviai apie prastovų paskelbimą privalės informuoti Valstybinę darbo inspekciją.
Per paskelbtą prastovą darbuotojai negalėtų būti verčiami atvykti į darbą. Jei tokie atvejai paaiškėtų, subsidija darbdaviui būtų nutraukiama, o jau išmokėtą dalį jis privalėtų grąžinti per du mėnesius.
Po karantino paskelbimo darbdaviams buvo nustatytos dviejų rūšių subsidijos: šiek tiek mažesnis, 60 proc., subsidijos dydis, negalėjęs viršyti 1 MMA (607 eurų arba 437 eurus „į rankas“), nustatytas tų įmonių darbuotojams, kurių veikla ekstremalios situacijos ar karantino metu nebūtų uždraudžiama, bet dėl įvairių priežasčių apribota.
Toms įmonėms, kurių veikla visiškai sustabdyta, buvo numatytos 90 proc. atlyginimo subsidijos.