„Delfi“ kalbinti ekonomistai sakė, kad taip vadinamieji „pinigai iš sraigtasparnio“ turi privalumų, tačiau juos išdalinti Rytinėje Atlanto vandenyno pusėje yra kur kas sudėtingiau nei Vakarinėje.
Didėtų skola
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas pirmiausia pastebėjo, kad viešojoje erdvėje „sraigtasparnio pinigais“ vis labiau vadinamos valdžios sektoriaus išmokos gyventojams (JAV ar Honkongo atvejais), kurios finansuojamos valstybei skolinantis arba naudojant sukauptus rezervus.
„Tai nukrypsta nuo pirminės „sraigtasparnio pinigų“ reikšmės, kai pinigus gyventojams tiesiogiai perveda centrinis bankas nepadidindamas nei valstybės, nei gyventojų skolos“, – sakė jis.
Tačiau T. Povilauskas sutiko, jog kasdien skelbiamos vis didėjančios centrinių bankų valdžios sektoriaus obligacijų supirkimo programos netiesiogiai reiškia, kad valdžios sektoriaus skola vis labiau finansuojama centrinių bankų pinigais.
„Vargu, ar kada valdžios sektorius euro zonoje ženkliau susimažins savo skolas, o tai reiškia, kad ECB turės išlaikyti didelį valstybių skolos dalį.
Bet vėlgi, hipotetiniu „sraigtasparnio pinigų“ modeliu, valdžios skola neturi didėti, o tai kas vyksta dabar pasaulyje yra valdžios sektoriaus skolos didinimas, už kurią reikia mokėti palūkanas (o jas dengiamos valdžios sektoriaus pajamomis) ir bent teoriškai kažkada ją grąžinti“, – sakė jis.
T. Povilauskas pažymėjo, kad kalbant apie euro zoną ir Lietuvą, tokios vienkartinės išmokos būtų kiekvienos šalies valdžios sektoriaus diskrecijoje (t. y. fiskalinė politika), nes jas reiktų „prafinansuoti“ valdžios sektoriui išleidžiant obligacijas ar kitaip skolinantis, pavyzdžiui iš Europos Stabilumo Mechanizmo (ESM).
„Tokiu atveju šios valdžios sektoriaus išmokos, finansuotos padidinta valdžios skola, yra paprasčiausių sumažintų mokesčių ar padidintų socialinių išmokų ir kitų valdžios sektoriaus veiksmų alternatyva.
Kodėl JAV ar kitos šalys planuoja vienkartines išmokas visiems gyventojams – tai tiesiog greitesnis būdas suteikti lėšų visiems gyventojams, bet abejočiau ar tai efektyviausias sprendimas. Dėl to nemanau, kad euro zonoje pavyktų susitarti dėl vieningos tokios vienkartinės išmokos gyventojams, nes euro zona ne JAV, euro zoną sudaro 19 valstybių, kuriose pragyvenimo lygis skiriasi. Todėl tokios vienkartinės išmokos labiau tikėtinos atskirose euro zonos šalyse“, – sakė jis.
Sunku padalinti
Apie ES ir JAV skirtumus kalbėjo ir „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.
„Europoje yra labai skirtingos valstybės, su skirtingu ekonomikos išsivystymo lygiu. Dėl to tokio pobūdžio programa rizikuotų sukiršinti valstybes viena su kita. Jei visiems pinigų dalintume vienodai, 1 tūkst. eurų Liuksemburge ir 1 tūkst. Lietuvoje yra visiškai skirtingos sumos.
Jei prasidėtų diferencijavimas pagal kažkokius vidutinius užmokesčius, pagal perkamosios galios paritetą ir pan., tai sukeltų nemažai nepasitenkinimo. Yra skirtingos metodikos, nėra unifikuotos darbo užmokesčio statistikos. Galbūt būtų remiamasi bendrojo vidaus produkto rodikliu, bet manau ir tai sukeltų nemažai barnių“, – svarstė jis.
Ž. Maurico teigimu, geresne alternatyva galėtų būti centrinio banko vyriausybių obligacijų supirkimas. „Tarkim iki 10 proc. BVP, tada valstybės pačios spręstų, ką su tais pinigais daryti“, – sakė ekonomistas.
Jis dar pastebėjo, kad turbūt netikslinga visiems gyventojams duoti vienodai.
„Pavyzdžiui, yra senatvės pensininkai Prancūzijoje ar Vokietijoje, kurie gauna labai dideles valstybines pensijas. Jiems tikrai nebūtų tikslinga duoti pinigų.
Tada ratas siaurėja iki dirbančiųjų, bet kyla klausimas ir dėl netekusių darbo. Tada – kaip su skirtingomis pajamomis. Pavyzdžiui, JAV irgi gaus ne visi gyventojai, bet žemesnioji ir vidurinioji klasės.
Tada vėl rizikuojame įsivelti į nesibaigiančias diskusijas. Pavyzdžiui, Liuksemburge 3 tūkst. eurų uždirbantis asmuo gali būti priskiriamas prie žemesniosios klasės, o Lietuvoje – vos ne turtingųjų“, – sakė jis.
Ž. Mauricas spėjo, kad Europoje greičiausiai bus atlaisvintos biudžetus ribojančios fiskalinės politikos taisyklės ir tada centrinis bankas netiesiogiai „pafinansuos“ valstybes, supirkdamas tam tikrą obligacijų skaičių.
„Tada šalys pačios spręs, kur pinigus išleisti. Gal taip ir geriau, atsirastų tam tikra konkurencija tarp vyriausybių dėl to, kas protingiau panaudos pinigus“, – „Delfi“ sakė jis.
Pašnekovas pridūrė, jog svarbu nubrėžti ribas, kad nekiltų hiperinfliacija.
„Kas būtų nemažesnė grėsmė, nei koronavirusas, jei prasidėtų nevaldomas kainų kilimas“, – įspėjo Ž. Mauricas.
Apeitų tarpininkus
Savo ruožtu „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sakė, kad šiek tiek didesnė infliacija būtų tikrai ne didžiausia problema.
„Lyginant su tuo, ant kokios ekonominės bedugnės krašto gali atsidurti pasaulis, jei dar kelis mėnesius nepavyktų suvaldyti viruso plitimo ir užbaigti karantino“, – sakė jis.
N. Mačiulis sakė, kad didelės krizės akistatoje tiesioginės išmokos gyventojams būtų tyriausia ir efektyviausia ekonomikos skatinimo forma.
„Jei centrinis bankas didina pinigų pasiūlą pirkdamas vertybinius popierius, jis palengvina vyriausybių ir įmonių skolinimo galimybes, bet tai negarantuoja, kad visi gyventojai, kuriems labiausiai reikia paramos, ją gaus. Pavyzdžiui, Europoje ECB labai padidino pinigų pasiūlą, valstybių skolinimosi kaina ilgą laiką buvo neigiama, bet daugelis valstybių vykdė itin konservatyvią fiskalinę politiką, taupė, turėjo biudžeto perteklių ir papildomų lėšų į ekonomiką neįliejo.
Tiesioginės išmokos gyventojams, kartais vadinamos „pinigai sraigtasparniu“, iškerpa visus tarpininkus, nebelieka nei valdžios nei finansinių institucijų, kurių pagalba turi būti skatinamas ekonomikos augimas ar sprendžiamas socialinės problemos“, – dėstė jis.
Ekonomistas dar pastebėjo, kad tiesiogiai ECB negalėtų dalinti pinigų, bet šį teisinį barjerą nesunku apeiti.
„Pavydžiu, Europos Stabilumo Mechanizmas gali išleisti „koronos obligacijas“, jas superka ECB, o ESM gautus pinigus išdalina euro zonos gyventojams.
Dabar ECB nusprendė tiesiog 750 mlrd. eurų vienokia ar kitokia forma paskolinti euro zonos valstybėms ir įmonėms, kurios jau nuspręs kaip juos įdarbinti ir kokias socialines problemas išspręsti. Tiesioginis pinigų davimas gyventojams leistų apeiti tarpininkus ir galimą jų neefektyvumą skirstant lėšas.
Šiame kontekste yra tik moraliniai-filosofiniai bei biurokratiniai, o ne ekonominiai barjerai. Ar pinigus turėtų gauti visi gyventojai? Net ir milijonieriai? Jei sutariame, kad ne, tuomet įsisuka begalinė diskusija apie tai kur nubrėžti kartelę, kaip pamatuoti, kokios institucijos atrinkinės ir skirstys pinigus ir t. t.“ – sakė N. Mačiulis.
Jis apibendrino, kad tokiu atveju turėtume eilinę biurokratinę socialinių išmokų skirstymo sistemą.
„Paprasčiausia, pigiausia ir efektyviausia yra duoti visiems vienodą sumą, net jei tarp jų atsiras ir tokių asmenų, kuriems tokios paramos visai nereikia ir jie gal net jos nepastebėtų. Tai būtų maža kaina, vertinat tokio instrumento naudą sprendžiant skurdo, nedarbo ir kitas socialines bei kitas problemas. Šalutinis tokios ekonominės politikos efektas galėtų būti infliacija, bet per pastarąjį dešimtmetį didieji pasaulio centriniai bankai pinigų pasiūlą padidinę daugiau nei 10 trln. dolerių jokios infliacijos nesukūrė“, – sakė N. Mačiulis.
