„Delfi“ su naujai išrinkta LLRI prezidente kalbėjosi apie šiandieninę valstybės valdymo kryptį bei jos ekonomikos gaires.
– Jūs buvote viena LLRI steigėjų 1990-aisiais, prisidėjote prie Nepriklausomos Lietuvos ekonomikos pamatų, taip pat dirbote su prezidentu V. Adamkumi (1998–2003 m.), formavote tuometines ekonomikos gaires ir kryptis. Kaip vertinate tuos 20 metų, kurie praėjo nuo to laiko?
– Ekonomika suklestėjo, nustebino, žmonių lygis labai išaugo, jų profesionalumas.
Sritis, kuri atsilieka, – valstybės valdos. Deja, čia progresas nebuvo toks teigiamas, kaip bendrai žmonių gyvenime.
– Dirbdama su V. Adamkumi Jūs formavote ekonominę valstybės kryptį. Ar po tiek metų mes tuo keliu ir nuėjome?
– Tuo metu prioritetas buvo laisvas žmogus ir laisva ekonomika. Buvo laikas, kai buvo sakoma „ne“ bet kokiam valdžios kišimuisi į ekonomiką. Buvo užbaigiamos visokios subsidijos į jautrias sritis, tokias kaip energetika. Tada rimtai buvo svarstoma ir priimami įstatymai, kad iš biudžeto nebeturi būti finansuojamas privatus ūkis. Tai buvo brandus rinkos egzistavimo laikas. Tuo metu buvo skaudus atvejis su „Williams“ – pasimokyta, kad vis dėlto atskiriems ūkio ir užsienio subjektams išimtinės sąlygos negali būti taikomos. Pasisakyta už tai, kad įstatymo atžvilgiu visi ūkio subjektai turi būti traktuojami vienodai. Tai buvo atgimimo laikas.
Dabar, kaip aš suprantu, bendras pasaulėžiūros fonas pasikeitė ir tapo nebe taip madinga kalbėti apie žmogaus laisvę. Ji tapo arba savaime suprantama, arba tai yra keiksnojimo objektas. Privati nuosavybė, kuri įtvirtinta mūsų Konstitucijoje, o ji, ačiū Dievui, per tą laiką nebuvo pakeista, labai dažnai yra neigiamų paminėjimų pretekstas.
Labai dažnai valdžia formuoja tokį mentalitetą, kad žmonės neprivalo patys savimi pasirūpinti ir, jeigu yra kokių nors poreikių, juos turi tenkinti valdžia, o, jei yra sveikintina veikla, kuri žmonėms reikalinga, ją taip pat kažkodėl turi subsidijuoti valdžia. Šiandien švytuoklė šiek tiek pasisuko į kitą pusę.
– Sakote, kad šiandien žmonės yra labai priklausomi nuo valdžios?
– Negalima sakyti, kad visi žmonės priklausomi, tačiau formuojamas toks mentalitetas, kad valstybė kovoja su skurdu.
O kas su juo išties kovoja? Su juo kovoja žmogus, kuris sėja duoną. Iš mūsų pačių ateina mūsų turtas, mūsų gerovė, iš mūsų tarnystės vienas kitam, kas kuo gabus, tas tuo tarnauja kitam. Iš niekur kitur negali ateiti skurdo panaikinimas, tik iš mūsų pačių.
– Bet žmonės džiaugiasi gaudami pašalpas.
– Tokia yra žmogaus prigimtis, kad jis privalo tausoti savo energiją. Žiūrėkite, jeigu atsiranda būdas gauti, natūralu, kad žmogus atsiveria tokiam būdui ir mažiau žiūri į tai, kaip panaudoti savo gebėjimus, ką naujo sugalvoti, kokių paslaugų įdiegti.
Blogai, kad tie, kurie turi valstybiškai mąstyti apie žmogų kaip apie laisvą būtybę, kūrėją, kuriam netrukdoma, padeda tik tuo metu, kai jis iš tiesų negali savimi pasirūpinti, žmogų gundo pašalpomis ir nugręžia nuo veiklos, kuri leidžia jam pasireikšti kaip asmenybei.
Kuo labiau žmogus žiūri tik į pašalpas, kurios leidžia jam funkcionuoti, tuo mažiau jis geba atsiskleisti. Pašalpos prisideda ir prie šeimos ardymo, nes mes esame mažiau priklausomi nuo savo artimųjų, o valdžia mums – pagrindinis gerovės šaltinis, šeimos ryšiai tampa silpnesni, iš to – labai daug negerovių.
Sakyčiau, kad potekstė yra netinkamas valdžios požiūris į žmogų ir jo nukreipimas į išlaikytinio poziciją. Reikia suprasti, kad jei yra tokių pasiūlymų, žmogus jais pasinaudos.
– O kokia kryptis tada turėtų būti? Kaip valstybei prisidėti prie žmogaus gerovės?
– Jeigu yra žmogus, kuris nepajėgus dirbti ir negali nieko sukurti, natūralu, kad jis gali būti išlaikomas, bet mes dabar matome, kad, kai Lietuvoje trūksta darbo rankų, yra nemaža dalis žmonių, kurie yra įkalinti bedarbystės spąstuose.
Kai kuriuose regionuose kone pusė bedarbių yra ilgalaikiai bedarbiai, o ką tai reiškia? Kad žmogus įpranta prie tokio gyvenimo iš pašalpų ir jam sunku grįžti į darbo rinką, o ir nelabai apsimoka. Yra bedarbystės spąstai, kad jeigu žmogus pradeda dirbti, jo pajamos išauga labai nedaug, lyginant su pašalpa.
Pagalba turi būti nukreipta taip, kad žmogus atsistotų ant kojų. Jeigu jam trumpą laiką reikia pagalbos duonai ir sviestui gauti – gerai, bet kad jis paskui būtų įgalintas kuo greičiau veikti ir pats galėtų pasirūpinti savo šeima, nebūtų įkalintas bedarbystės spąstuose.
– O ką galvojate apie šiandienines pensijas, visą sistemą?
– Man tikrai skauda širdį dėl tų senelių, kurie dirbo visą savo gyvenimą sovietmečiu ir buvo nuskurdinti nuvertėjus santaupoms. Pensijos yra labai menkos, čia yra dvi pagrindinės mintys apie tai.
Pirmoji, kad valstybėje dar tikrai yra išteklių. Iki šiol yra neprivatizuotų valstybės, savivaldybės įmonių. Yra visas Gedimino prospektas ir daug valstybės turto, kuris arba naudojamas neefektyviai, arba yra tam tikras nuostolių šaltinis. O kodėl tai negalėtų būti privatizuota, jeigu privati nuosavybė Lietuvoje yra norma, jeigu tikime, kad privatus savininkas yra tas, kuris atsakingai ir efektyviai naudojasi?
Bet pajamos nebūtų naudojamos biudžetui padidinti, o jos galėtų būti skirtos pensininkams, kurie ir uždirbo tą sovietinį turtą.
– Manote, tai išgelbėtų šiandieninių pensininkų situaciją?
– Jeigu tai galima daryti, tai reikia daryti, nes tai yra konkreti veikla, tai nėra demagogija.
– p. Elena, jeigu aš Jūsų paprašyčiau įvardyti vieną pasiūlymą, susijusį su Lietuvos ekonomika, kurį, tarkime, valdžia iškart sutiktų įgyvendinti, koks tai būtų pasiūlymas?
– Įvesti moratoriumą naujiems įstatymams. Tai reiškia, pasakyti, kad gana naujų įstatymų, Lietuva nepražus, jeigu kasdien nebus kepami vis nauji įstatymai.
Antras dalykas – kas yra numatyta, bet nėra daroma, tai įstatymų pasekmių įvertinimas ir visų įstatymų, kurie turi kokių nors neigiamų pasekmių žmonių gyvenimui, priešingai, negu buvo teigiama juos priimant. Turi būti įvertintos realios pasekmės žmonių gyvenimui ir tie įstatymai, kurie prasilenkia su savo deklaracijomis, turi būti atšaukti, keičiami ir panašiai.
– Gal galėtumėte pateikti pavyzdį, susijusį su taisytinu įstatymu, sukeliančiu neigiamų pasekmių?
– Kad ir paskutinė patirtis patvirtinant 2020 m. biudžetą.
Remiantis tuo, kad biudžetui reikia naujų pajamų šaltinių, „prikepta“ naujų mokesčių. Buvo rašoma, kad pasekmių nenumatoma, bet kiekvienas sveiko proto žmogus gali paaiškinti, kad yra pasekmių.
Reikia pažvelgti ten, kur būtina padaryti tvarką, o ne kažką naujo daryti, perdalyti.
– Šiandien dažnai galima girdėti, kad gyventojų požiūris į verslininkus ir į verslą yra neigiamas. Ar Jūs tai pastebėjote?
– Iš esmės, nesakyčiau, kad požiūris neigiamas, bet yra madinga kurstyti, neva verslas yra priešas. Sakyčiau, tai sovietinis mentalitetas. Man atrodo, kad kurstymas – didelė blogybė, nes duonos neišauginsi, jei nebus žmonių, kurie imasi atsakomybės.
Unikalus verslininko vaidmuo ir yra tas, kad suburtų komandą, prisiimtų atsakomybę, imtųsi rizikos ir visiems užtikrintų šuolį į gerovę. Deja, dažnai ši funkcija nėra suprantama ir atrodo, kad verslininkai – kažkokie parazitai, bet tai – sovietinis mentalitetas ir ydinga darbo vertės teorija.
O požiūris neigiamas gal todėl, kad ne kiekvienas save išbandė kaip verslininkas ir nežino visų išbandymų. Kita vertus, mes visi esame verslininkai, nes savo namų ūkyje taip pat taupome, taip pat žiūrime, kad neišlaidautume, o jei ateina darbininkas su kokia paslauga, mes reikalaujame, kad jis ją atliktų kuo kokybiškiau, nesimuliuotų. Jei žmogus pažvelgtų į save, kai jis būna verslininkas, pamatytų, kad irgi elgiasi labai taupiai, pragmatiškai, ir tai yra patirtis, parodanti, kiek daug atsakomybės prisiima tas, kuris turi daug darbuotojų, iššūkių, kreditų.
– Ar, Jūsų manymu, kalbant bendrai, šiandien žmogus yra laisvas? Turime nemažai draudimų, suvaržymų.
– Iš esmės esame laisvi, bet svarbu perspektyva. Laisvas žmogus yra tas, kuris nuolat įdarbina savo protą, savo laisvą valią, ją lavina, o čia ir atsiranda mūsų moraliniai įgūdžiai priimti moralius sprendimus, kai lavinama valia.
Laisvę svarbu suvokti kaip galimybę nuolat praktikuoti visas išskirtines, tik žmogui dovanotas proto, valios savybes, ir čia, man atrodo, kad, kaip pokalbio pradžioje kalbėjome apie visus valdžios gundymus būti priklausomam, išlaikomam, nerealizuoti savęs iki galo yra iššūkis laisvei.
Jeigu išauga karta, kuri įpranta, kad jiems viskas duota, tai, nors formaliai žmogus yra laisvas rinktis, į kairę ar į dešinę eiti ar važiuoti, į Tailandą ar į Afriką, bet vidine prasme jo laisvė gali būti gerokai sumažinta, nes jai reikia praktikos. Tam, kad galėtum būti laisvas, reikia nuolat praktikuoti savo gebėjimą ir žmogišką šerdį, ją stiprinti. Tai nėra savaime suprantami dalykai.
