Anot jo, politikai, remdamiesi neteisinga statistika, gali prieiti prie neteisingų išvadų, kurios gali lemti neteisingus sprendimus, pavyzdžiui, sumažinti Vilniui finansavimą, siekiant mažinti regioninę atskirtį. Tad ar tikrai vilniečiai gyvena geriau nei britai ir prancūzai?
Vilnius gyvena kaip Suomija
„Eurostato“ duomenimis, bendras Lietuvos BVP vienam gyventojui rodiklis 2017 m. sudarė 78 proc. Europos Sąjungos (ES) vidurkio. Tačiau Vilniaus regione BVP vienam gyventojui rodiklis buvo 12 proc. didesnis nei ES vidurkis, o Vidurio ir vakarų Lietuvos regione siekė 65 proc. ES vidurkio.
Prezidento Gitano Nausėdos patarėjas S. Krėpšta antradienį Žinių radijuje kalbėjo: „Akcentuojame, kad turime regioninių skirtumų, žinome, kad BVP Vilniaus regione siekia net 112 proc. ES lygio, tai praktiškai Vilniaus regionas gyvena kaip Suomija. Likusi šalies dalis siekia tik 65 proc. ES vidurkio, ten gyvename panašiai kaip Rumunijoje.“
Ekonomistas Ž. Mauricas feisbuke sureagavo į šį prezidento patarėjo teiginį: „Vis tas lietuviškas kuklumas... Reikėjo tokią antraštę rašyti: Vilnius gyvena geriau nei galo su galu nesudurianti Jungtinė Karalystė ir Prancūzija bei nusenusi Japonija, o likusi Lietuvos dalis – geriau nei nuskurdusi Kroatija ir Sicilija (statistiškai).“
Ekonomistas sausio gale feisbuke pasidalijo įžvalgomis apie ES ir Lietuvos institucijų skaičiavimus, neva Vilniaus, t. y. sostinės regiono, BVP vienam gyventojui yra didesnis nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis. Ekonomistas šį teiginį vadina melu ir statistinių duomenų manipuliacija.
Ž. Mauricas Vilniaus nominalų BVP palygino su ES vidurkiu: „Vilniaus BVP vienam gyventojui 2018 metais buvo 23 400 eurų, ES vidurkis – 30 980 eurų. Taigi, Vilniaus BVP (nominalus) vienam gyventojui siekė 76 proc. ES vidurkio, t. y. buvo mažesnis nei ES vidurkis.“
Jis atkreipia dėmesį, kad Europos Komisija ir Lietuvos bankas lygina ne nominalų BVP, o BVP, apskaičiuotą atsižvelgiant į kainų skirtumus, t. y. pagal perkamosios galios standartą.
„Galbūt ir logiška, nes 100 eurų Vilniuje turi didesnę perkamąją galią nei, pavyzdžiui, Osle, bet dėl to dar galima diskutuoti. Čia, gerbiamieji skaitytojai, daromas fokusas!“ – sako jis.
Ž. Mauricas tokiu pat principu, kaip tai daro minimos institucijos, paskaičiavo 2018 m. Vilniaus BVP vienam gyventojui ir palygino jį su ES vidurkiu:
Vilniaus BVP vienam gyventojui (76 proc. ES vidurkio) padalijamas iš Lietuvos, bet ne Vilniaus, kainų lygio (65 proc. ES vidurkio), ir tokiu būdu paskaičiuojama, kad Vilniaus BVP vienam gyventojui sudaro (76 proc. / 65 proc. = 116 proc.) 116 proc. ES vidurkio – neva daugiau nei 100 proc.
Statistinių duomenų manipuliacija
Ekonomistas kelia klausimą, ar tikrai kainų lygis Vilniuje ir likusioje Lietuvos dalyje yra vienodas. Būtent todėl, anot jo, ir atsiranda statistinių netikslumų.
„Vilniuje jis (kainų lygis – aut. past.) yra akivaizdžiai didesnis. Tad kodėl neimamas Vilniaus kainų lygis? O todėl, kad jo niekas net neskaičiuoja! Tad čia yra akivaizdi statistinių duomenų manipuliacija, nes skaičiuojant Vilniaus BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios standartą, imamos ne Vilniaus pajamos, bet su visa pagarba šiems miesteliams „Balbieriškio, Kavarskio ir Kazlų Rūdos“ kainų vidurkis“, – komentuoja Ž. Mauricas.
„Absurdas? Taip, bet Europos Komisijai taip neatrodo, kaip ir neatrodo tai, jog pagal tokią metodologiją Bratislavsky kraj (Bratislavos kraštas – vienas iš aštuonių Slovakijos kraštų – aut. past.), kuris yra 185 proc. ES vidurkio, yra „turtingesnis“ nei Airija (177 proc.), Stokholmas (171 proc.), Oslas (170 proc.) ar Paryžius (177 proc.) ir kitoje sienos pusėje esantis itin „skurdus“ Vienos miestas (vos 155 proc. ES vidurkio)“, – feisbuke rašė Ž. Mauricas.
„Brangūs Lietuvos emigrantai, ne ten emigruojate! Kam jums ta „skurdi“ Skandinavija? Važiuokite gyventi į Bratislavsky kraj! Tiesa, ten, kaip ir Vilniuje, daug neuždirbsite, bet užtat galėsite pigiai apsipirkti. Tačiau ne pačioje Bratislavoje, bet kitame Slovakijos gale, nes Bratislavos regionas yra „pigus“ dėl žemo bendro kainų lygio visoje Slovakijoje, tad norint apsipirkti, teks pavažiuoti kokius 400 km link sienos su Ukraina, bet argi čia atstumas?“ – statistinius duomenis aiškina ekonomistas.
Ž. Mauricas prieina išvados, kad imant Vilniaus, o ne vidutinį Lietuvos, kainų lygį, Vilniaus BVP vienam gyventojui, skaičiuojant pagal perkamosios galios standartą, vargu, ar siektų ES vidurkį, tad toks teiginys yra melas.
„Ne tik melas, bet ir pavojingas melas, nes politikai, remdamiesi neteisinga statistika, gali prieiti prie neteisingų išvadų, o neteisingos išvados gali lemti neteisingus sprendimus, pavyzdžiui, sumažinti Vilniui finansavimą, siekiant mažinti regioninę atskirtį“, – dėsto ekonomistas.
Ar tokie skaičiavimai turės įtakos, skirstant ES finansavimą?
Analitinės ir konsultacinės įmonės ESTEP valdybos pirmininkas Klaudijus Maniokas trumpai pakomentavo ES institucijų skaičiavimus, kurie, anot jo, – korektiški ir tikslūs pagal patvirtintą metodologiją.
„Taip skaičiuojama visur Europos Sąjungoje, atskirai vietovių kainų lygis nėra skaičiuojamas. Dėl to, galimas dalykas, daugelio ES didmiesčių BVP gali atrodyti didesnis nei iš tikrųjų“, – sako jis.
K. Maniokas sutinka, kad šis skaičiavimas turės įtakos, skirstant ES finansavimą nauju finansavimo laikotarpiu 2021–2027 m.
„Lietuva pati padalijo Lietuvą į du regionus, niekas jos nevertė. Atitinkamai, Vilniaus apskritai labai sumažės finansavimas ir dvigubai padidės kofinansavimas“, – komentuoja jis.
Kaip aiškina Ž. Mauricas, ES finansavimas skirstomas, atsižvelgiant į BVP, paskaičiuotą pagal perkamosios galios paritetą. ES regionai skirstomi į tris kategorijas: BVP – iki 75 proc. ES vidurkio; nuo 75 iki 100 proc.; daugiau nei 100 proc., t. y. viršija ES vidurkį.
Iki 75 proc. – regionai, kuriems reikia struktūrinės paramos. 75–100 proc. – pereinamieji regionai, kuriems vis dar suteikiama parama, bet mažesnėmis apimtimis. Regionai, kurių BVP – viršija ES vidurkį, jau nebegauna paramos. „Toks skirstymas – konvergencijos tikslams – kad skurdesni regionai pasivytų turtingesnius”, – aiškina Ž. Mauricas.
Visos Lietuvos BVP – virš 75 proc. ES vidurkio, o suskaidžius Lietuvą į du regionus, sostinė, statistiškai, – virš 100 proc., tad teoriškai Vilnius, anot Ž. Maurico, galėtų visai netekti paramos.
Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas Darius Imbrasas, kalbėdamas apie ES paramos fondus, atkreipia dėmesį, kad ne tik Vilniaus apskrities, bet ir bendras šalies BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą viršijo 75 proc. ribą, kuri ir lemia skiriamų ES fondų sumos mažėjimą.
Anot D. Imbraso, jei Lietuva nebūtų padalinta į du regionus, ES paramos lėšos stipriai sumažėtų ne tik Vilniaus apskričiai, bet ir visai Lietuvai.
„Dabar naudojamas pragyvenimo lygio apskaičiavimo metodas taikomas ne tik Lietuvoje, bet ir likusiose ES valstybėse. Todėl ir visos likusios ES paramą gaunančios valstybės susiduria su tokiomis pačiomis dilemomis“, – akcentuoja ekonomistas.
D. Imbrasas pažymi, kad ir „Eurostato“ – ES statistikos departamento – metodikoje nurodoma, kad skaičiuojant BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios standartą, taikomi visos šalies, o ne atskirų jos regionų, kainų lygio rodikliai.
Kodėl neskaičiuojamas kainų lygis skirtinguose regionuose?
Lietuvos banko ekonomistas D. Imbrasas negali vienareikšmiškai atsakyti, kad Vilniaus apskrities pragyvenimo lygis neviršija ES vidurkio, mat nėra žinoma, koks kainų lygių skirtumas yra tarp Vilniaus ir kitų Lietuvos apskričių.
Lietuvos banko atstovas taip pat pakomentavo, kodėl institucijos neskaičiuoja Vilniaus ir kitų miestų kainų lygio. Anot D. Imbraso, norint sudaryti Vilniaus ir kitų regionų kainų lygius, reikia žinoti ne tik pačias kainas, bet ir kiekvieno regiono gyventojų vartojimo krepšelius, t. y. kiek ir kokioms prekėms skirtingų regionų gyventojai išleidžia pinigų.
Šiame skaičiavime jis išskiria du pagrindinius iššūkius, kurie labiausiai apsunkina objektyvių regioninių kainų lygio rodiklių sudarymą. Pirmasis – kiekviename regione reikia rasti identišką prekę ar paslaugą, kurios kainas būtų galima palyginti.
„Pavyzdžiui, vartotojų kainų indekso atveju yra skelbiama apie 400 įvairių prekių ar paslaugų kategorijų, kurioms sudaryti reikia apie 1 000 skirtingų prekių ar paslaugų kainų duomenų. Esant tokiam dideliam identiškų prekių ar paslaugų poreikiui, dažnu atveju ne visos jos visuose regionuose randamos“, – teigia ekonomistas.
Antrasis iššūkis – sunku įvertinti regiono gyventojų vartojimo krepšelius, nes sudėtinga apskaičiuoti kokią dalį pajamų ir kokioms prekės ar paslaugomis įsigyti vieno regiono gyventojai išleidžia kitame regione.
„Pavyzdžiui, kiek pinigų ir kam išlaidžia Vilniaus apskrities gyventojai, važiuodami atostogauti į Lietuvos pajūrį“, – aiškina D. Imbrasas.
Vilniaus kainos nėra žymiai didesnės
Anot Lietuvos banko atstovo, nors kainų lygiai Lietuvos apskritims nėra skaičiuojami, dalis kitų rodiklių arba tyrimų neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad Vilniaus kainos yra stipriai didesnės. Pavyzdžiui, maisto kainos, kurios sudaro apie penktadalį visų įsigyjamų prekių ir paslaugų, visoje Lietuvoje neturėtų itin skirtis. Tą esą parodė ir „Delfi“ skelbtas prekių krepšelio palyginimas didžiųjų Lietuvos miestų pagrindiniuose prekybos centruose.
„Vilniaus taip pat nėra tarp brangiausiai už komunalines paslaugas mokančių apskričių. Didelių skirtumų neturėtume įžvelgti ir žiūrint į transportui skiriamas lėšas, t. y. degalus, automobilių įsigijimą ir pan. Vis labiau plintant internetinei prekybai, mažėja ir kainų skirtumai įsigyjant aprangą ir avalynę, būsto įrengimo prekes ar buitinę techniką, o atokesnėse gyvenvietėse gyvenantiems žmonėms dėl prekių pristatymo jos kartais gali kainuoti netgi brangiau“, – dėsto D. Imbrasas.
Pasak ekonomisto, vienintelės išlaidų eilutės, kuriose Vilniaus apskritis neginčijamai turėtų lenkti kitas apskritis, yra būsto pirkimas ir nuomos kainos. Tačiau jos, kaip pažymi pašnekovas, vartotojų kainų krepšelyje sudaro šiek tiek mažiau nei dešimtadalį visų išlaidų.
Taip pat D. Imbrasas atkreipia dėmesį į Statistikos departamento skelbiamus duomenis, kurie rodo, kad nuo 2000 m. kainos Vilniuje augo gana panašiu tempu kaip ir kituose Lietuvos didmiesčiuose.
Kuris skaičiavimo metodas – geresnis?
Ž. Mauricas pateikia pavyzdžius, kodėl nominalus BVP vienam gyventojui yra geresnis rodiklis nei BVP, paskaičiuotas pagal perkamosios galios standartą. Anot jo, augant gyventojų pajamų lygiui, didėjant viešųjų paslaugų aprėpčiai bei didžiąją dalį ekonomikos užvaldant paslaugų sektoriams, perkamosios galios standartas praranda prasmę, todėl ekonomistas siūlo jo atsisakyti.
Pastarąjį veiksnį jis paaiškina plačiau: „Ką rinktumėtės: ar važinėti į darbą 3 kartus brangesniu traukiniu Šveicarijoje ar traukiniu Bulgarijoje? O jei Šveicarijoje ir Bulgarijoje kelionių traukiniais kainos būtų vienodos? Perkamosios galios standartas atsižvelgia tik į kainų skirtumus, bet neatsižvelgia į kokybės skirtumus.”
Lietuvos banko ekonomistas D. Imbrasas sako, kad norint įvertinti, kuris iš šių metodų tikslesnis, vertinant pragyvenimo lygio skirtumus tarp valstybių, labiausiai priklauso nuo kainų lygio skirtumų.
„Jei šie skirtumai yra nedideli, šiam palyginimui, matyt, paprasčiau būtų naudoti nominalųjį BVP vienam gyventojui. Jei jie – didesni, tikslesnis rodiklis būtų BVP, apskaičiuotas įvertinus kainų lygio skirtumus.
Kalbant apie palyginimą tarp Europos valstybių, kur kainų lygio skirtumai yra reikšmingi, BVP pagal perkamosios galios standartą yra, be abejo, tikslesnis. Nors atsižvelgimas į kainų lygį nėra tobulas, tačiau tai vis tiek arčiau tiesos, nei visiškai į jį neatsižvelgti, naudojant nominalų BVP“, – aiškina D. Imbrasas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad pragyvenimo lygio ar perkamosios galios skaičiavimų tikslas yra įvertinti, kiek prekių ir paslaugų gyventojai gali įsigyti už jų gaunamas pajamas. Anot jo, nominalusis BVP leidžia įvertinti tik kiek gyventojas gavo pajamų, tačiau nieko nepasako apie tai, ką ir kiek už tas pajamas jis galėtų įsigyti.
Ekonomistas pateikia pavyzdį: „Asmuo, gaudamas 1000 eurų nominaliųjų pajamų, gali gana padoriai gyventi Lietuvoje, tačiau Vokietijoje tokios pajamos būtų netgi mažesnės už nustatytą minimalų darbo užmokestį.“
D. Imbraso teigimu, kad būtų galima įvertinti, kiek prekių ir paslaugų gyventojai gali įsigyti, reikia atsižvelgti į kainų skirtumus. Todėl vertinant pragyvenimo lygio skirtumus tarp valstybių ir yra naudojamas BVP vienam gyventojui, atsižvelgiant į kainų skirtumus, t. y. pagal perkamosios galios standartą.
„Toks rodiklis leidžia įvertinti gyventojų perkamąją galią tik toje šalyje, kurioje jis gyvena, t. y. jis nevertina to, kokia asmens perkamoji galia bus jam išvykus atostogų į užsienį“, – aiškina ekonomistas.
