DELFI tęsia straipsnių ciklą apie transporto sektoriuje dirbančius imigrantus iš trečiųjų šalių. Po interviu su Lietuvos profesinių sąjungų aljanso pirmininku Audriumi Cuzanausku kalbamės su I. Janukevičiene.
– Mūsų pokalbio tema – darbo ginčų komisijos. Pirmiausia, galbūt galėtumėte papasakoti, kas tai yra? Kiek tokių komisijų veikia Lietuvoje? Kuo jos užsiima?
– Tai privaloma ikiteisminė darbo ginčų nagrinėjimo institucija, kuri nagrinėja individualius ir kolektyvinius darbo ginčus dėl teisės. Ginčai gali būti dėl teisės ir dėl intereso. Šis institutas įsteigtas 2013 metais. Tuo metu buvo 13 komisijų, o šiuo metu jau yra 22. Reiškia, kad institutas pasiteisino. Veikia efektyviai, greitai, gerai, nemokamai, atsiliepimai ir rezultatai yra gana geri.
Darbo ginčų komisija (DGK) sudaroma socialinės partnerystės principu, iš trijų narių: pirmininkas yra iš Valstybinės darbo inspekcijos (VDI), vienas narys yra iš darbdavių organizacijų, o kitas iš profsąjunginių organizacijų. Kiekvienam ginčui sudaroma atskira komisija, yra rotacijos principas, sistema pati atrenka narius, kurie dalyvaus jo nagrinėjime.
Gali atrodyti, kad darbdavių ir darbuotojų atstovai turi atstovauti savo puses, ginti ieškovą-darbuotoją arba atsakovą-darbdavį. Bet taip nėra. Komisija skirta tam, kad objektyviai, iš visų pusių būtų išnagrinėtos aplinkybės. Sprendimas priimamas balsų dauguma.
– Kada žmogui gali prireikti kreiptis į darbo ginčų komisiją? Pavyzdžiui, jei jis nori atostogų, bet darbdavys neleidžia, galima kreiptis?
– Taip, tai realus darbo ginčas. Darbdavio pareiga organizuoti, kad darbuotojas pailsėtų per metus. Ne darbuotojas turi prašyti, maldauti, kad jam duotų pailsėti. Dažniausiai ginčai kyla dėl to, kad netinkamai nustatytos atostogų organizavimo procedūros.
Jei nepavyksta išsiaiškinti su darbdaviu, galima kreiptis į DGK (pagal vietą, kur veikia įmonė) – rašyti prašymą, užpildyti formą. Per 5 darbo dienas paskiriamas posėdis, o ginčas turėtų būti išnagrinėjamas per 1 mėnesį (jei yra aplinkybių arba trūksta įrodymų, gali būti 1 mėnesiui atidėtas).
Mes visada raginame į posėdį atvykti visas puses, tiek ieškovą, tiek atsakovą, nors tai nėra privaloma. Jei negali ar nenori, nieko nebus už tai.
– Kaip tada galite objektyviai įvertinti?
– Pagal pateiktus įrodymus. Dėl to šalys turi stengtis dalyvauti.
– Jei tik viena pusė pateikia, tik pagal tą informaciją ir sprendžiate?
– Taip. Jei komisija mano, kad reikia kitų institucijų įrodymų, turi teisę kreiptis ir gauti papildomos informacijos. Bet jei nėra, nagrinėja pagal tai, kas yra. Tačiau komisijos pagrindinis tikslas yra sutaikyti šalis ir baigti bylą taikos sutartimi, o tai įmanoma, kai dalyvauja abi šalys.
– Kodėl DGK apskritai įkurtos?
– Iki tol kiekvienoje įmonėje turėjo būti DGK, bet jos buvo sudaromos iš darbdavio ir darbuotojų atstovų būtent joje. Turėjo nagrinėti pas save, neišnešant „šiukšlių iš trobos“. Tačiau tai buvo visiškai neveiksmingas institutas – tie patys darbdaviui pavaldūs darbuotojai turėjo nagrinėti ginčą prieš jį. DGK arba nebuvo sudaromos, arba veikė labai formaliai.
Be to, maždaug nuo 2000 metų padaugėjo atvejų, kai imti skųsti VDI inspektorių įmonėms pateikti reikalavimai. Teismai formavo praktiką, kad VDI neturi teisės spręsti darbo ginčų. Dėl to įsteigtos DGK.
– Kodėl padidėjo DGK skaičius?
– Vis daugiau žmonių sužino apie šią galimybę. Žodis „teismas“ baugina kažkaip, mažas skaičius nepatenkintų drįsdavo kreiptis ten. Nes tai ir išlaidos, ir griežtos procedūros. DGK yra daug prieinamesnis būdas. Be to, viskas nemokama. Ir dar gana greitai, nes teisme kelis metus gali vykti procedūros.
Galiausiai, nereikia nei advokato, kitų teisinių paslaugų. Žinoma, jei šalys nori, visada gali pasinaudoti. Ateina ir pas mus advokatai su mantijomis. Svarbu pastebėti, kad teisinės išlaidos pas mus nepriteisiamos. Dėl to buvo daug diskusijų, net ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad mes turime nagrinėti klausimus dėl bylinėjimosi išlaidų. Tačiau mes prieštaravome, nes mūsų institutas skirtas kuo greičiau, pigiau ir paprasčiau išspręsti ginčą. Jei dalyvauja advokatai ir priteisiamos išlaidos jiems, tai labiau panašu į teismą.
– Prieš interviu pateikėte duomenų, kad 2019 metais iš viso gauta 7,6 tūkst. prašymų, iš kurių tik 163 buvo užsienio piliečių. Tai yra vos 2 proc. Kaip vertinate šį skaičių?
– Anksčiau tokių duomenų apskritai nekaupėme. Visų asmenų prašymus, nepaisant pilietybės, nagrinėjame vienodai. Tik nuo 2019 metų sausio pradėjome skaičiuoti, nes pamatėme, kad užsienio piliečių atvejų daugėja. Dažniausiai tai Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos piliečiai. Atvejų daugėja, nes daugiau atvažiuoja. Ne dėl to, kad darbdaviai blogesni.
– Kaip manote, kuri tikimybė didesnė – kad į DGK kreipsis lietuvis, ar kad kitos šalies pilietis?
– Mes pasiruošę objektyviai nagrinėti ginčus neatsižvelgiant į pilietybę. Kai pamatėme, kad vis daugiau iš Ukrainos, Baltarusijos kreipiasi, mūsų tinklalapyje atsirado informacija ne tik rusų ar anglų, bet ir ukrainiečių kalba. Bendradarbiavome su ambasada, kad jie išverstų. Taip pat ir prašymų formos išverstos.
– O jas užpildyti kokia kalba reikia?
– Valstybinė kalba privaloma. Į valstybės institucijas reikia kreiptis valstybine kalba.
– Jie turi susirasti pagalbininką?
– Visada paaiškiname jiems suprantama kalba. Ne visi konsultantai, bet turime tokių, kurie dar moka kalbėti rusiškai. Aiškiname, kad gali pasinaudoti internetiniais vertimais, nebūtinai turi būti vertimo biuro, užtikrintas, kaip teisme. Galima pasinaudoti „Google“ vertėju, išversti, kas dabar prieinama beveik kiekvienam. Siūlome pateikti tokį prašymą.
Žinoma, jei gauname paštu prašymus, kad ir kita kalba, vis tiek juos registruojame. Pradedame procedūras ir jei žmogus neturi galimybės pateikti vertimo, perkame paslaugas ir organizuojame vertimą. Tokia galimybė numatyta. Tai galioja ir posėdžio metu. Tačiau, dar kartą kartoju, mes nesame teismai. Pas mus ir Darbo kodekse nenumatytos tokios griežtos procedūros, bet mes visą laiką stengiamės tai padaryti.
Todėl labai apmaudu girdėti tokius kaltinimus, kad mes tik biurokratiškai žiūrime. Tikrai ne, mes visada stengiamės padėti žmogui, paaiškinti jam suprantama kalba.
– Jei su „Google“ vertėju pateiktas prašymas, jame gali būti neaiškumų. Ar tai gali lemti sprendimą DGK?
– DGK nėra institucija, ginanti tik darbuotojo teises. Ji turi ginti įstatymo vykdymo aspektu tiek darbdavio, tiek darbuotojo teises. Nagrinėjant ginčą, ji turi objektyviai jį išspręsti.
Profsąjungos gina darbuotojų teises. Mes visada stengiamės bendradarbiauti su darbdavių ir darbuotojų organizacijomis. Dažniausiai pagalbos prašo darbuotojų atstovai. Mes niekada neatsisakome padėti, išaiškinti, vykti kartu, dalyvauti mokymuose.
Kai sakoma, kad biurokratinis institutas tik plečiamas, o nieko nedaroma darbuotojų naudai – tikrai taip nėra. Sakyčiau, kad profesinės sąjungos turi vykdyti savo prievoles ir pareigas tinkamai. Jie turi aiškinti, šviesti, dėti visas pastangas, kad į profsąjungas įstoję žmonės gautų tinkamą pagalbą (taip pat ir kreipiantis į DGK).
– Kitas rodiklis, kad atmesta apie 1,4 tūkst. iš 9,5 tūkst. reikalavimų. T. y. beveik 15 proc. Kaip vertinate tai? Ar darbuotojai dažnai nori daugiau, nei jiems priklausytų?
– Atmestų prašymų dalis labai maža. Be to, dar yra dalis, kai prašymo atsisakoma iki posėdžio, o tai reiškia, kad šalys susitarė.
Abi šalys turi pagrįsti savo reikalavimus. Jei darbuotojas ateina ir sako, kad su darbdaviu susitarė už dieną mokėti tam tikrą atlygį (transporte dažnai taip būna), bet nagrinėjimo metu paaiškėja, kad pasirašyta darbo sutartis, kurioje nurodytos visiškai kitos sąlygos, kitas darbo užmokestis, sutarta dėl dienpinigių mažinimo...
Beje, kaip tik kovojame su tuo. Dienpinigių klausimas neturėtų būti toks neapibrėžtas. Pagal dabartinį reglamentavimą, kiekvienas darbdavys gali savo nuožiūra mažinti dienpinigius (ne mažiau nei 50 proc.), bet gali disponuoti nuo 100 iki 50 proc. ir mokėti kada kiek nori. Darbdaviai kartais manipuliuoja tuo. Žiūri – patinka ar nepatinka darbuotojas. Tai atveria kelia ginčams, kuriuos spręsti labai sudėtinga. Manome, kad darbdavys darbo sutartyje turėtų nustatyti konkretaus dydžio dienpinigius.
Taigi, jei dėl vienos tvarkos sutarta žodžiu, o dėl kitos – darbo sutartyje, komisija turi vadovautis dokumentais. Aišku, ir žodinius paaiškinimus priima, jei nėra kitų įrodymų. Jei darbuotojas atveda liudytojus, kad taip buvo sutarta iš tikro, komisija gali spręsti pagal tai.
Tačiau dažniausiai būna taip, kad darbuotojas kažką parašo, daugiau įrodymų nepateikia, pats nedalyvauja, nes yra išvažiavęs į komandiruotę. Viskas, komisija turi spręsti pagal tai, kas pateikta byloje. Tuo metu darbdavys pateikia dokumentus, kad su darbuotoju atsiskaityta. Dažnai net permoka būna darbuotojui.
– Dėl ko darbuotojai ir darbdaviai kreipiasi dažniausiai?
– Darbuotojai dažniausiai (beveik 80 proc.) kreipiasi dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio arba neatsiskaitymo atleidžiant iš darbo. Darbdaviai visais atvejais (beveik 100 proc.) kreipiasi dėl materialinės žalos atlyginimo, t. y. kai darbuotojas neteisėtais veiksmais padaro žalą, o darbdavys nori ją prisiteisti. Gal yra buvę keli pavieniai atvejai, kai darbdavys kreipėsi dėl kitos priežasties. Pavyzdžiui, pamenu vieną, kai darbuotojas nenorėjo atostogauti ir darbdavys kreipėsi.
