Užsienio žiniasklaidoje pasirodė žinia, kad naujoji Suomijos ministrė pirmininkė, 34-erių Sanna Marin, pasiūlė keturių dienų darbo savaitės idėją.
Antradienį socialiniame tinkle „Twitter“ Suomijos vyriausybė pranešė, kad vyriausybės programoje ar darbotvarkėje nėra klausimo dėl 4 darbo dienų savaitės. Premjerė šią idėją trumpai apibūdino praėjusį rugpjūtį, kuomet dar buvo transporto ministrė.
Kaip rašo Bloomberg, pirmą kartą Marin idėją aptarė per diskusiją praėjusią vasarą vykusiame Socialdemokratų partijos 120-mečio renginyje, kur pranešėjai apžvelgė judėjimo laimėjimus, įskaitant aštuonių valandų darbo dieną, ir žvelgė į ateitį. Marin įsivaizdavo „utopinius“ scenarijus.
„Keturių dienų darbo savaitė, šešių valandų darbo diena, kodėl tai negalėtų būti kitas žingsnis? Ar aštuonios darbo valandos yra galutinis tikslas? Manau, kad žmonės nusipelno daugiau laiko praleisti su savo šeima, užsiimti pomėgiais. Tai galėtų būti kitas žingsnis mūsų darbiniame gyvenime“, – Marin rugpjūčio 17 dienos pasisakymą cituoja Bloomberg.
Vis dėlto ši žinia vėl iššaukė diskusijas dėl to, kokią naudą, ar ne naudą, galėtų turėti trumpesnė darbo savaitė.
Sutrumpinus darbo savaitę didėja produktyvumas
„The Guardian“ rašo, kad sutrumpinto darbo laiko kritikai, tokie kaip torių europarlamentaras Danielis Hannanas, mano, kad tokia idėja absurdiška. Jis tvirtina, kad mes visi ir taip galėtume dirbti keturių dienų savaitę, tačiau to paprasčiausiai nenorime.
Ar jis teisus? „The Guardian“ rašo, kad ne ir pateikia tai liudijančius įrodymus.
Sutrumpinus darbo savaitę padidėja produktyvumas. Kai rugpjūtį „Microsoft Japan“ išbandė keturių dienų darbo savaitę, darbuotojų produktyvumas išaugo maždaug 40 proc.
Viena Melburno organizacija nustatė, kad šešių valandų darbo diena skatina darbuotojus atsisakyti neproduktyvios veiklos, tokios kaip beprasmiškų elektroninių laiškų siuntinėjimas, ilgas posėdžiavimas ir kiberdykinėjimas (dykas naršymas internete). Kelios britų kompanijos – „Elektra Lighting“, „Think Productive“ ir „Portcullis Legals“ – visai sėkmingai perėjo prie keturių dienų darbo savaitės.
„TUC“ atlikta apklausa nustatė, kad 45 proc. darbuotojų norėtų keturių dienų darbo savaitės. Henley verslo mokyklos atlikto tyrimo duomenimis, 77 proc. darbuotojų tvirtino, kad keturių dienų darbo savaitė pagerino jų gyvenimo kokybę. Kai Švedijos Geteborgo miestas kai kuriems slaugytojams pasiūlė šešių valandų darbo dieną, jie tapo sveikesni, laimingesni ir energingesni.
Darbo laiko sutrumpinimas naudingas ir gamtai. Remiantis kai kuriomis analizėmis, dėl trumpesnės darbo savaitės galėtų ženkliai sumažėti anglies dvideginio pėdsakas, nes neidami į darbą žmonės sugeneruotų mažiau anglies dvideginio, naudotų mažiau energijos išteklių darbe ir turėtų daugiau laiko maisto ruošimui bei apsipirkinėjimui, užuot mitę maistu išsinešimui, pristatomu plastikiniuose indeliuose.
Nors trumpesnė darbo savaitė turi daug privalumų, ji stebuklingai neišsprendžia visų problemų. „Wellcome Trust“ atmetė keturių dienų darbo savaitės planus tvirtindamas, kad tai būtų „pernelyg sudėtingai įgyvendinama“.
Geteborgas atsisakė šešių valandų eksperimento dėl išaugusių išlaidų. Bosai nerimauja, kad trumpesnė darbo savaitė sukurs iššūkių personalo valdymui ir apsunkins klientų aptarnavimą, tuo tarpu darbuotojai nerimauja, kad dirbdami mažiau pasirodys tingūs. Šie iššūkiai nėra neįveikiami.
Iš tiesų trumpesnė darbo savaitė – jokia naujiena. Nuo pramonės revoliucijos laikų dirbamų valandų skaičius nuolat mažėjo. Kai 1919 m. darbo laikas Didžiojoje Britanijoje buvo sutrumpintas nuo 54 iki 48 valandų per savaitę, tai nepadarė įtakos nei produktyvumui, nei konkurencingumui.
JAV javainių gamintojas „Kellogg's“ XX amžiaus viduryje ne vienerius metus sėkmingai įgyvendino šešių darbo valandų politiką. Jos buvo atsisakyta tik todėl, kad vadovybė nusprendė, jog įmonė turėtų suvienodinti darbo valandas su kitomis kompanijomis.
Visiškai įmanoma darbe jaustis laimingesniems, produktyvesniems ir ekologiškesniems. Kol kas tai galbūt atrodo kaip svajonė, tačiau po kelerių metų tai gali tapti norma.
