Pinigai pinigai, visada jų per mažai
„Lietuvai, kaip ir visai ES, tai bus derybų metai – derybos dėl septynerių metų ES biudžeto, derybos su Jungtine Karalyste dėl ateities santykių, reikės daug kalbėtis ES viduje dėl santykių su trečiosiomis šalimis, reikės demonstruoti vertybinį stuburą ir atsparumą su daugiausia grėsmių keliančiomis valstybėmis, tokiomis kaip Rusija ar Kinija“, – teigė Lietuvos nuolatinė atstovė prie ES ambasadorė Jovita Neliupšienė.
Jau sausį turėtų prasidėti dvišaliai pokalbiai tarp Europos vadovų tarybos prezidento ir šalių narių dėl DFP. Pasak kai kurių diplomatų, vasarį ir kovą turėtų įvykti bent du neeiliniai Europos vadovų tarybos susitikimai šiam klausimui aptarti. Optimistiškas scenarijus – po pirmo susitikimo vasarį, visiems „išsiliejus“ ir pasakius, ką galvoja, galiausiai susitarimas dėl ES biudžeto bus pasiektas iki Vokietijai perimant pirmininkavimą ES šių metų liepą. Esą galingiausia ES narė nenori šio galvos skausmo pasilikti jai pačiai pirmininkaujant.
Kita vertus, ES valstybių pozicijų skirtumai tokie dideli, kad kiti diplomatai nėra nusiteikę taip optimistiškai. Išties nesutariama net dėl bendro DFP dydžio – gruodžio pradžioje ES pirmininkavusi Suomija pristatė savo pasiūlymą, kad ES septynerių metų biudžetas sieks 1,07 proc. nuo bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP), t. y. 1,087 trln. eurų.
Tai mažesnis biudžetas, nei siūlė Europos Komisija (1,114 proc., t. y. apie 47 mlrd. eurų didesnį biudžetą), Europos Parlamentas siūlo 1,3 proc., Lietuva, kaip daugelis Vidurio bei Pietų Europos valstybių, pasisako už didesnį DFP, bet pagrindinės donorės – Olandija, Švedija, Austrija, Danija ar Vokietija – norėtų apsiriboti tik 1 proc. nuo BNP.
„DFP bus didžiausias iššūkis, bus daugiausia problemų su tuo, – prognozavo Europos Parlamento didžiausios Europos liaudies partijos grupės narys Andrius Kubilius. – Kiek tenka matyti ir girdėti, tai visai Centrinei Europai kyla dideli iššūkiai, nes finansavimas mažėja ir surasti protingą sprendimą bus tikrai nelengva. Todėl gali būti, kad viskas nusitęs iki Vokietijos pirmininkavimo.“
Ant derybų stalo Lietuvai – daugiau nei 2 mlrd. eurų, tai tikrai nemažai. Pagal suomių pasiūlymą, konkrečiai Lietuvai parama per Sanglaudos politiką mažėtų 27 proc., arba daugiau nei 2 mlrd. eurų – iki 5,37 mlrd. eurų.
Lietuvos taip pat netenkina tiesioginių išmokų konvergencijos tempai. Tai yra, pagal projektą, Lietuvos žemdirbiai ir toliau gaus mažesnes išmokas nei jų kolegos Vakaruose. Šiuo metu už hektarą lietuviai gauna 176 eurus, o ES išmokų vidurkis – 266 eurai, nors panaikinti šį atotrūkį žadėta jau seniai ir ne kartą.
Lietuvos netenkina ir skiriama suma Ignalinos atominei elektrinei uždaryti, ES tai žadėjo finansuoti. 2021–2027 m. Ignalinos atominei elektrinei uždaryti planuojama skirti tiek, kiek numatė Komisija, – 490 mln. eurų (t. y. tik 70 proc. to, ko prašė Lietuva). Europos Parlamentas dar per ankstesnę kadenciją pritarė šiai sričiai skirti 780 mln. eurų.
„Derybos bus sudėtingos ir, kaip tai paveiks ateities galimybes, tai bus daugiau visokių nuotaikų, vertinimų, interpretacijų“, – kalbėjo Europos Parlamento Žaliųjų grupės narys Stasys Jakeliūnas.
Nesibaigianti „Brexit“ epopėja
Viena iš pagrindinių nesutarimo dėl ES biudžeto priežasčių – „Brexit“. Mat argumentas mažinti biudžetą yra – nebus britų įnašo (pvz., 2018 m. tai sudarė 15,5 mlrd. svarų, nors dalis jų sugrįžo atgal Londonui). Niekas neabejoja, kad sausio 31 d. Didžioji Britanija pasitrauks iš ES, bet tuo istorija nesibaigia.
„Brexit“ – tik pradžia, paskui – derybos dėl tolesnio ES ir Jungtinės Karalystės bendradarbiavimo, o ten tai laikykitės“, – dar pernai per Europos politikos centro konferenciją „ES perspektyvos ir prioritetai 2019–2024“ vienbalsiai kalbėjo žinomi ES ekspertai.
Diplomatai pažymi, kad didžiausia bėda – nėra ES narių vienybės. Kiekvienas tempia kaldrą į savo pusę – vieni nerimauja dėl žvejybos kvotų Šiaurės jūroje, kiti – dėl įsipareigojimų, kurių nenori prisiimti britai. Lietuvai aktualiausia, kad šie nesutarimai nepaveiktų gausios lietuvių bendruomenės padėties Didžiojoje Britanijoje. Be to, labai svarbus Lietuvos eksporto į Didžiąją Britaniją sektorius. 2019 m. pirmąjį pusmetį lietuviškos kilmės prekių eksportas į Jungtinę Karalystę sudarė 5,4 proc. viso eksporto.
Teoriškai Briuselio ir Londono derybos turėtų baigtis iki 2021 m., bet net didžiausi optimistai netiki, kad tai pavyks per 11 mėnesių, tuo labiau kad ES šalims dar reikia sutarti dėl derybų mandato.
Didžiausia grėsmė ta, kad taip ir nepavyks susitarti su britais iki numatyto laiko. Komplikuotos derybos dėl „Brexit“ – puikus pavyzdys (kaip ir ne vienus metus trukusios derybos su trečiosiomis šalimis (Pietų Amerikos ar posovietinėmis)).
„Brexit“, ko gero, kels daugiausia praktinių problemų. Kaip tai konkrečiai paveiks ekonomikas, finansų rinką, valiutų kursą? Bus matyti. Mūsų daug žmonių darbuojasi ten, ir eksporto apimtys yra nemažos. Manau, tai bus konkrečiausias veiksnys 2020 m.“, – teigė S. Jakeliūnas.
Debesys ateina nuo Vokietijos
Tam tikrą nerimą kelia ir žinios iš Vokietijos – kitos didžiosios Lietuvos eksporto rinkos (9,5 proc. lietuviškų prekių eksporto pagal 2019 m. pirmąjį pusmetį). Vokietijos ekonomika sulėtėjo ir gali pereiti į stagnaciją, jei vyriausybė neduos jai kokio „Red Bullio“, o, jei ir duos, – didesnio augimo niekas nesitiki.
Tuo labiau kad JAV vyksta prezidento rinkimų kampanija, ir čia tinka visos priemonės – net prekybinis karas su ES, kuris ypač smarkiai paliestų, tarkime, Vokietijos automobilių gamintojus, jau ir dabar išgyvenančius tikrai ne aukso amžių.
„Vokietijos ekonomikos sulėtėjimas ir kiti globalūs procesai, be abejonės, paveiks ir mus. Sunku ką prognozuoti. Remiuosi logika, kad kartą per 10 metų kokia nors krizė turi ateiti pagal mūsų tradiciją, t. y. Lietuvos kalendorių. Nuo praeitos krizės jau dešimt metų baigia praeiti. Reikia būti viskam pasiruošus“, – optimizmu netryško A. Kubilius.
Pralaimėtas karas?
Gerų žinių iš Briuselio neturėtų tikėtis ir Lietuvos logistikos verslas, kuris sudaro 10–12 proc. šalies BVP. Visus 2019 m. Lietuvos atstovai kalbėdami apie Mobilumo paketą naudojo „pralaimėto mūšio, bet ne karo“ metaforą. Panašių pasakymų turėtume išgirsti ir šiemet.
Vis dėlto mažai kas tiki, kad „karas dar nepralaimėtas“. Sausį Mobilumo paketas sugrįš į Europos Parlamentą, kur neturėtų susidurti su dideliu pasipriešinimu. Pavasarį jis bus galutinai patvirtintas Europos Tarybos ir vasarą turėtų pradėti įsigalioti tam tikros jo nuostatos, kurios, Briuselio teigimu, užtikrina vairuotojų socialines teises ir suvienodina sąlygas logistų veiklai visoje ES rinkoje, o, Lietuvos teigimu, – iškraipo bendros rinkos idėją ir diskriminuoja vežėjus iš rytinių ES šalių.
Taigi laikas susitaikyti su tuo, kad vilkikai turės grįžti į gimtąją šalį kas 8 savaites; vairuotojams teks sumokėti už nakvynę viešbučiuose kartą per savaitę; mokėti komandiruotpinigius pagal valstybės, kurioje dirba vairuotojas, nuostatas; riboti kabotažą (transporto operacijos kitoje ES valstybėje po tarpvalstybinio krovinių pristatymo).
Tai labiausiai atsilieps mažiems ir vidutiniams Lietuvos pervežėjams. Lenkijos vežėjų užsakymu atliktoje studijoje „Mobilumo paketas. Įtaka Europos kelių transporto sistemai“ teigiama, kad viso Mobilumo paketas ES dirbantiems vežėjams gali kainuoti papildomus 2–2,5 mlrd. eurų per metus, neįskaičiavus pereinamojo laikotarpio kaštų. „Linava“ sako, kad tikėtina, jog krovinių vežimo sektoriaus patiriami iššūkiai Lietuvos ekonomikai galėtų lemti mažiausiai 1,6 proc. BVP praradimus. Dalis Lietuvos logistų jau perkėlė veiklą į kitas ES šalis.
Tiesa, Lietuvos ir kitų kelių Rytų Europos šalių priekaištus, kad Mobilumo pakete įtvirtinta nuostata grąžinti vilkiką į gimtinę kas 8 savaites prieštarauja Žaliajam susitarimui, išgirdo naujoji Europos Komisija. Ji teigia stebėsianti ir analizuosianti situaciją. Bet daug vilčių į tai nededa net patys optimistiškiausi diplomatai. Procesas ir taip užtruko kelerius metus.
Nebevalgysim mėsos, nebevažinėsim automobiliais?
Pats Žaliasis susitarimas irgi gali pateikti ne visai malonių staigmenų (ir ne tik Lietuvos pramonei). Iki vasaros Europos Komisija turi pateikti vertinimą, ko ir kaip imtis, kad ES iki 2050 m. taptų klimatui neutrali. Tikėtina, kad bus pakelti tarpiniai 2030 m. tikslai, kurių Lietuvai jau dabar ne ypač sekasi pasiekti. Kaip teigė vienas pareigūnas, lietuviams gali tekti iš pagrindų keisti gyvenimo būdą, nors jis dar ne visai pasiekė Vakarų šalių lygį.
„Ar manote, kad visai Europai reiktų pagalvoti apie mėsos gamybos sumažinimą – padaryti ją labiau ekologišką, tvarią, turint omeny, kokią įtaką ji turi aplinkai ir žemei, vandeniui?“ – tokio klausimo dar prieš pristatant Žaliąjį susitarimą sulaukė už šią sritį atsakingas Eurokomisijos vykdomasis vicepirmininkas Fransas Timmermansas.
Atsakymas buvo aptakus, o, kaip toje pačioje konferencijoje pripažino pats vicepirmininkas, jo šeimoje keičiasi įpročiai – nuo mėsos vartojimo iki požiūrio į automobilius: „Mano seneliams turėti automobilį buvo neįmanoma svajonė, mano tėvui automobilis buvo simbolis, kad jam pasisekė gyvenime, man automobilis – geras dalykas, bet mano vaikams – jiems reikia mobilumo, visuomenė keičiasi...“
Ar Lietuva (ypač regionai) tam pasiruošusi? Viskas priklauso nuo finansinių paskatų – atsako tiek žemdirbiai, tiek diplomatai. Taigi ir vėl sugrįžtame prie daugiamečio ES biudžeto, kuriame, beje, šiam procesui nėra skirta tiek jau labai daug lėšų.
„Gerbiu Europos Komisiją, bet šiuo atveju (kovoje su klimato kaita – red. past.) ji elgiasi kaip mažas vaikas, kuris spaudžia tėvus, šalis nares nupirkti jam ką nors“, – tiesiai šviesiai Čekijos žiniasklaidai rėžė čekų europarlamentaras Ondrejus Knotekas.
Taigi aršūs mūšiai vyks ir dėl Žaliojo susitarimo, tuo labiau kad lenkai atsisakė dalyvauti „žaliosiose lenktynėse“.
Europarlamentaras A. Kubilius įžvelgė dar vieną grėsmę Lietuvos ekonomikai – vidutinių pajamų spąstai.
„Mūsų augimas, kuris iki šiol buvo spartus, ypač po įstojimo į ES, buvo nulemtas, nes mes įsijungėme į turtingesnę bendrą rinką, ir ta spyruoklė mus stūmė į priekį, bet, kaip pastebi daugelis analitikų, kai ekonomikos lygis pasiekia maždaug 80 proc. ES lygmens, ta spyruoklė nustoja veikti ir gali ištikti ilgalaikė stagnacija, o vienintelis kelias, kaip išvengti vidutinių pajamų spąstų, yra giluminės struktūrinės ekonomikos reformos. Tam reikia stiprios, intelektualios politinės valios pačioje valstybėje, o tai nelabai sekasi mums pastaruoju metu“, – aiškino A. Kubilius ir pridūrė, kad būtų gerai rasti papildomų ES politikos instrumentų tam, kad, „liaudiškai tariant, Briuselis mus priverstų“.
...ir kiti iššūkiai
Kalbant apie kitus aktualius Lietuvai klausimus 2020 m., A. Kubilius išskyrė Rytų Partnerystės susitikimą, kuris, tikėtina, įvyks antrąjį šių metų pusmetį, taip pat – Rusiją, „kuri siunčia daug keistų signalų“.
S. Jakeliūnas irgi pažymėjo tokius Lietuvą paveiksiančius geopolitinius veiksnius: „Pirmiausia – rinkimai JAV, nuo to priklauso ir ekonominės, ir politinės nuotaikos; santykiai su Kinija – tiek ES, tiek JAV. Tai sukurs foną, kuris konkrečiai gali pasireikšti ekonominiais procesais.“
„Reikės didesnio susikalbėjimo su tikraisiais sąjungininkais – JAV, Rytų partnerystės šalimis, Vakarų Balkanais. Nežinau, ką žada horoskopai šiems metams, bet, kaip ir visiems derybininkams, taip ir mums reiks apsišarvuoti kantrybe, ištverme, nes laukia ne tik popierinės sutartys, bet ir strateginiai pasirinkimai“, – apibendrino ambasadorė J. Neliupšienė.
Beje, jos, kaip nuolatinės Lietuvos atstovės prie ES, kadencija oficialiai baigiasi rugpjūtį. Tai dar vienas iššūkis – išlaikyti tęstinumą, naujam žmogui sugebėti suprasti Briuselio burbulą iššūkių kupinais 2020 metais.
