Apie tai, kokie sostinei buvo 2019-ieji ir kokie bus 2020-ieji DELFI kalbėjosi su M. Pakalniu.
– Kaip vertinate 2019-uosius metus ir pokyčius Vilniuje. Kas, Jūsų nuomone, buvo svarbiausia, reikšmingiausia?
– Miesto plėtra nėra toks dalykas, kad tu per metus gali padaryti kažką labai efektingo, tai yra ilgalaikio darbo rezultatas, bet geriausias pavyzdys yra Paupio teritorijos atnaujinimas.
Jis planuoti buvo pradėtas 2004 m., o 2019 m. pridygo daug kranų, daug lėšų investavo tiek savivaldybė, tiek vystytojai, kurie kūrė nekilnojamo turto (NT) projektus, statė būstus, įrenginėjo viešąsias erdves, kūrėme nauja Vilniaus dalį prie pat senamiesčio. Tai rodo, kad procesai mieste yra labai ilgalaikiai.
Dalykai, kurie džiugino labiausiai, tai pozityvi tendencija – tolesnis plėtros iniciatyvų grįžimas į miesto centrinę dalį. Vis daugiau naujų ir naujos statybos objektų atsirasdavo ne tuščioje pievoje priemiestyje, bet, tarkime, Naujamiestyje, Šnipiškėse.
Kaip dar vienas pavyzdžių – taksi parkas. Tai vienas tokių pačių konversijos pavyzdžių, kai, atrodo, kas ten gero gali būti, gal koks prekybos centras, tačiau buvo atgautas visas pastatas ir dabar, reikia tikėtis, kad savininkams pasiseks jį eksploatuoti ir jis taps gyvas. Apibendrinant, 2019-aisiais vienu iš pagrindinių dalykų ir buvo tie konversijos projektai.
Taip pat ryškėja tendencijos, kad verslas vis labiau investuoja į aplinkos tvarkymą. Labai daug projektų vyksta greta pastato statymo. Būna atnaujinamos viešos erdvės, atnaujinama miesto infrastruktūra ir tai daroma kartu su vystomais projektais. Anksčiau verslą reikėdavo įkalbinėti tai daryti, o dabar atėjo suvokimas, kad verslas tuo pridėtinę vertę sukuria ir savo projektui.
Dar vienas dalykas, kad vis didesnė miesto dalis yra užvaldoma miestietiško gyvenimo būdo. Pavyzdžiui, Ogmios miestas. Anksčiau ten buvo autoservisai, statybinių medžiagų parduotuvės, o staiga atsiranda kavinės, specializuotos parduotuvėlės, vaikų žaidimo aikštelės. Taip pat džiugina, kad aktyvus veiksmas prasidėjo ir Vilniaus, Vokiečių, Pilies gatvėse. Man atrodo, kad kiekviena atsiradusi tokia erdvė miestui kuria labai didelę pridėtinę vertę.
– Kokią viziją miestas šiandien turi bendrai?
– Vilnius buvo, yra ir turėtų išlikti unikalus istorinis miestas esantis ypatingoje gamtinėje aplinkoje, bet iš kitos pusės jau nuo pat formaliojo įsikūrimo jis veržlus, atviras, kuriantis, kviečiantis, nebijantis eksperimentuoti.
Norėtume kurti daugiau galimybių gyventi miestietišką gyvenimo būdą, kad pirmus pastatų aukštus užimtų ne garažai, bet parduotuvės ir kavinės, kad gatvės pirmiausia būtų patogios pėsčiajam, po to – dviratininkui ir tik po to automobiliui. Kad galėtume vaikščioti pėsti, kad gatvės iš susisiekimo linijų taptų ir miesto erdvėmis ir įgautų ir socialinę funkciją, telkusi verslas. Man atrodo, kad praėję metai tuo atžvilgiu buvo sėkmingi.
– Kažkada esate sakęs, kad Vilnių matote ir kaip vieną miestų, kuris gali tapti regiono lyderiu kalbant apie gyventojų skaičių. Ar vis dar laikotės tokios nuomonės?
– Jeigu tendencija nepasikeis, mes neišvengiamai tapsime lyderiu, nes mūsų demografija yra teigiama, Vilniuje turime gyventojų prieaugį, per metus pritraukiame apie 5 tūkst. naujų gyventojų.
Taip pat turime potencialą tų žmonių, kurie sostinėje nėra deklaravę gyvenamosios vietos, tačiau naudojasi Vilniaus socialine infrastruktūra. Tikslas, kad jie čia ir liktų, nes daugiausia tai jauni žmonės, kurie yra nuo 15 iki 40 m.
Tai reiškia, kad mums reikia padaryti viską, kad jie čia liktų, reikia kokybiškų švietimo paslaugų, darželių, viešųjų erdvių, kokybiškai veikiančio transporto. Į tuos dalykus miestas ir orientuojasi.
– Nuo Naujų metų senamiestyje branginamas stovėjimas, plečiamos zonos. Ar tai reiškia, kad imamasi veiksmų, jog Vilnius automobilių vairuotojams taptų mažiau patogus?
– Vilnius nori toliau išlikti patogus automobilių vairuotojams, bet pasidaryti žymiai patogesnis pėstiesiems, dviratininkams ir kitiems alternatyviais būdais judantiems žmonėms.
Šiaip jau poreikis mieste judėti nuosavu automobiliu yra neigiamas dalykas – tarša, o iš to kyla kamščiai, tačiau tai reiškia, kad kuo daugiau objektų sostinėje turėtų būti arčiau žmogaus – tiek darbo vieta, tiek paslaugų vieta, tiek mylimas restoranas. Jis turėtų turėti galimybę viską gauti arčiau savęs.
– Kokius iššūkius Vilniuje Jūs dar pastebite, kokie laukia 2020-aisiais?
– Iššūkiai, kaip ir visiems Europos miestams – labai panašūs. Tai suvaldyti procesą, kai žmonės keliasi iš miesto į individualių namų kvartalus, tačiau to negali neleisti, turi sukurti tokias sąlygas, kad analogiškos kokybės būstas būtų centrinėje miesto dalyje.
Anksčiau vienbutį namą daugelis šeimų matė kaip vienintelę alternatyvą, tai dabar žmonių, kurie nori gyventi mieste, jų daugėja.
Iššūkis yra ir mūsų demografija. Vilnius dabar veikia kaip magnetas ir pritraukia daug žmonių iš visos Lietuvos, bet vėlgi, Latvija su tuo turėjo problemų. Ryga sutraukė visus gyventojus iš visos Latvijos, paskui nebeliko iš kur traukti ir jų Rygoje pradėjo smarkiai mažėti. Šioje vietoje tas iššūkis pas mus tebėra, tad jei Lietuvoje demografinė situacija taps sudėtinga, Vilniaus augimas gali sustoti ir todėl mes turime būti patrauklūs ir atviri.
Iš tikrųjų Vilniuje didelis iššūkis yra ir gyvenamieji rajonai. Ten gyvena didžioji dalis vilniečių, skaičiavimų yra įvairių, bet kažkur apie 300 tūkst. žmonių.
Ten yra vieno tipo, tiksliau, vienam socialiniam sluoksniui pritaikytas būstas ir jis yra su mažomis virtuvėmis, prastais sanitariniais mazgais, nekokybiškomis laiptinėmis ir kitais dalykais, tokiais, kaip nesaugūs kiemai, parkavimo problemos. Į tuos rajonus reikia investuoti ir skatinti jų atsinaujinimą, kad po to nebūtų per vėlu, kad jie netaptų socialiai silpniausių gyventojų susikaupimo vieta. Juk šalia yra mokyklos, darželiai, prekybos centrai, kurie turėtų būti patrauklūs gyventi jauniems žmonėms, bet jauni žmonės ieškosi kito būsto. Reikia rasti tuos dalykus, kurie paskatintų, kad gyventi daugiabutyje, tarkime, Lazdynuose, vėl būtų šaunu, o tai nėra paprasta.
– Ką dėl to daro Vilniaus savivaldybė?
– Mes turime kaimynijų programą, kuria mes skatiname tvarkytis lauko aplinką ir duodame 10 Eur kv.m. jeigu yra tvarkoma pagal su savivaldybe suderintą projektą. Mes ir toliau galvojame, kaip tą programą išjudinti.
– Ar didžiulius kamščius Vilniuje matote kaip problemą?
– Žiūrint, su kuo lyginsime.
Vilnius tebeturi nuo sovietmečio paveldėtą dalyką, kad nėra padarytas magistralinių gatvių tinklas. Nėra Šiaurinės gatvės, nėra Mykolo Lietuvio gatvės Rytų Vakarų kryptimi, todėl labai daug transporto važiuoja per tam nepritaikytas gatves, kurios turėtų turėti gyvenamųjų gatvių charakterį, o magistralinių gatvių padarymas tebėra rimtas klausimas ir mes daug dirbame, kad tai padarytume.
Jau yra baigiamas rengti Šiaurinės gatvės pirmo etapo techninis projektas, kuris bus ženklus dalykas, su visuomenė apsvarstytas Mykolo Lietuvio gatvės planas ir tikimės, kad šiemet bus patvirtintas.
– Ar tai reiškia, kad automobilių vairuotojai didelių pokyčių 2020-aisiais nebesulauks?
– Galimybė su automobiliu atvažiuoti į centrinę miesto dalį turi būti padaryta ir turi išlikti, tačiau iš kitos pusės, kadangi miesto infrastruktūra srauto yra smarkiai apkraunama, tai turi būti adekvačiai apmokestinta. Iš čia ir išeina stovėjimo centre mokesčiai.
Didieji Europos miestai taip pat eina tuo pačiu keliu ir tas alternatyvaus mobilumo patrauklumo didinimas, viešojo transporto atnaujinimas, yra to kelio dalis. Visgi to nesiekiama daryti dirbtinai užspaudžiant automobilių vairuotojus ir juos statant į kamščius. Paskutiniu metu taip pat nemažai padaryta, kad kamščių mažėtų ir bus daroma ir toliau.
– Kokie yra miesto planai dėl Vilniaus LEZ zonos?
– Dėl jos mes turėjome diskusiją su „Investuok Lietuvoje“, kurie atliko studiją.
Buvo pasiūlytos kelios alternatyvos naujų zonų kūrimui, tai buvo pietinėje miesto dalyje važiuojant link Druskininkų ir Naujosios Vilnios.
Naujosios Vilnios galimybė yra visiškai reali, adekvati ir galėtų būti plėtojama artimiausiu metu, o kalbant apie važiuojant link Druskininkų – ten situacija yra sudėtingesnė dėl infrastruktūros. Taip pat aktyvo diskusija buvo ir su visuomene.
Bendrai, LEZ zonų kūrimosi galimybė numatyta tiek dabartiname, tiek naujajame miesto plane.
Kol kas konkretaus sprendimo, kad įkurti tokią zoną išvis dar nėra ir ar čia išvis turi būti tas tikrasis LEZ‘as su mokesčių lengvatomis, kaip turi Klaipėda, aš net nedrįsčiau atsakyti.
– Koks Vilnius bus 2020-aisiais? Kokie projektai gali būti pradėti, įgyvendinti?
– Toliau bus dirbama prie viešųjų miesto erdvių. Jos toliau bus daromos Šnipiškėse, miegamuosiuose rajonuose.
Toliau bus kuriamas pėsčiųjų ir dviračių takų tinklas, projektuojame naują mokyklą Pilaitėje, taip pat prasidės Neries pakrantės tvarkymo darbai, turėtume pabaigti pirmąją dalį, o vėliau prasidėti darbai ir didesnėje teritorijoje.
Pradėsime rengti Nacionalinės koncertų salės techninį projektą.
Šiemet turėtume pasitvirtinti ir bendrąjį miesto planą, kurį, buvo vilčių, kad patvirtinsime praėjusių metų gale, tačiau nepavyko, bet tikimės tai padaryti šiemet. Tai bus dar vienas dokumentas, patvirtintas miesto tarybos, kuria kryptimi plėtosis miestas, kur ką statysime, ką saugosime.
– Drastiškų pokyčių nenuskambėjo, ar Vilnius 2020-aisiais jų ir neturės?
– Vilnius nori išlikti žalias, tačiau kartu ir modernus. Norime, kad kuo daugiau gyventojų galėtų sakyti: „Aš gyvenu centre“, kad tai galėtų pasakyti ir Žirmūnų, ir Šnipiškių gyventojas, o tai reiškia, kad šalia turi ir parduotuvę, kavinę, savo skverą, į kurį gali nueiti.
Ateinančiais metais, kad kažkas ekstremaliai pasikeistų, taip mieste nebūna, tiesiog turėtų toliau būti tikslingai ir sistemingai dirbama gerinant tai, ką turime, kuriant viešą infrastruktūrą, ją gerinant, kuriant socialinę infrastruktūrą, žalias erdves, plečiami darželiai, mokyklos.
