Analizuojant Japoniją ir jos ekonomiką, reikia žvelgti plačiau nei žiniasklaidos antraštės apie centrinio banko sunkumus skatinant ekonomikos aktyvumą. Tai tiesa – šalies augimas yra vienas lėčiausių tarp išsivysčiusių ekonomikų, infliacijos lūkesčiai ateinančius kelerius metus yra žemiau 1 % ir Japonijos centrinis bankas nebežino, ko imtis toliau.
Investuotojų ir gyventojų lūkesčiai skiriasi
Bet šios problemos labiau susijusios su investuotojų požiūriu – žurnalo „Investuok“ skaitytojai, kaip ir plačioji investuotojų bendruomenė, įprato visur girdėti ir matyti 2 % metinę infliaciją ir bent panašaus lygio ekonomikos augimą. Tačiau ar tai būtina? Ir jeigu jų nepasiekiame, ar tai reiškia ekonomines problemas?
Nedarbo lygis šalyje vos 2,4 % ir yra žemiausias per paskutinius 30 metų. Darbo užmokestis svyruoja panašiai kaip ir infliacija, tad perkamoji galia ganėtinai stabili. Visuomenės turto nelygybė nėra tokia didelė kaip JAV, tad nesukelia socialinės įtampos. Bendrai šalies gyventojai turi aukštą ir stabilų pragyvenimo lygį ir tai, kad infliacija yra mažesnė nei laukta, neblogina žmonių gyvenimo kokybės.
Svarbu atskirti investuotojų lūkesčius ir gyventojų nuotaikas. Tiesa, kad Japonijoje sunku uždirbti investicinę grąžą, nes tiek akcijų, tiek obligacijų rinkos yra ilgus metus prislėgtos neigiamų tendencijų, tai neleidžia investuotojams lengva ranka gauti saugų pelną iš valstybės skolos ar pasiekti istorinį 7 % grąžos vidurkį iš akcijų rinkos.
Tačiau net ir su prastokais rezultatais šalies finansų rinkose investuotojai Japoniją mato kaip saugumo užuovėją. Japonijos jena ima brangti kitų valiutų atžvilgiu, kuomet neramumai ir neapibrėžtumas pasaulio ekonomikoje išauga. Tai rodo, kad investuotojai pasitiki šalies valiuta, ekonomika ir vertina jos stiprumą lyginant su kitomis alternatyvomis, ir Japonija išlieka svarbiu žaidėju pasaulio finansų pasaulyje.
Nes Japonijos ekonomika patenka tarp stipriausių pasaulyje ir gamina daug aukštos pridėtinės vertės produktų. Šalies automobilių sektorius yra trečias pagal dydį pasaulyje, puikiai išplėtota elektronikos, technologijų, chemijos bei metalurgijos pramonė. Japonija kasmet eksportuoja daugiau, nei importuoja, o tai sufleruoja, kad šalis be didelių gamtinių išteklių geba sėkmingai konkuruoti pasaulio rinkose.
Kur geriau – Japonijoje ar JAV?
Kur kas svarbiau tai, kad keičiantis ilgalaikių ciklų etapams ekonomikos išgyvena skirtingas problemas. Japonijos populiacija yra viena labiausiai subrendusių ir seniausių tarp išsivysčiusių šalių, o gyventojų skaičius nuo 2010 m. laipsniškai mažėja. Šiuo metu 1 vyresniam nei 65 metų žmogui tenka 2,1 jaunesnio žmogaus, tačiau per ateinančius 30 metų šis rodiklis pasieks apie 1,5 ir toliau prastės. Pavyzdžiui, JAV šis rodiklis šiuo metu siekia 3,9, Vokietijoje 3,0, Kinijoje 5,9. Tai reiškia, kad Japonija turi gerokai daugiau resursų nei kitos šalys skirti pasirūpinti vyresne visuomenės dalimi, o mažėjantis gyventojų skaičius dar labiau didina spaudimą ekonomikai.
Todėl analizuojant Japoniją svarbu įsivardyti, ar 2 % infliacija ir kiti standartiniai rodikliai yra pagrindinis tikslas norint laikyti ekonomiką sėkminga? Nes JAV pastaruosius kelis dešimtmečius augo kur kas greičiau ir turėjo didesnę infliaciją, tačiau visuomenės atskirtis niekada nebuvo tokia didelė ir paprasti žmonės niekada nesijautė taip negirdimi ir nevertinami, o tai stipriai prisidėjo prie Donaldo Trumpo išrinkimo prezidentu.
Kyla klausimas, ar dabar naudojama beprecedentė centrinių bankų politika, iškraipanti finansų rinkas, yra teisingas sprendimas? Ypač kai išsivysčiusios šalys ilgalaikiuose cikluose laipsniškai pereina į lėtesnius ekonomikos plėtros etapus, ir jų sėkmingumas turėtų būti vertinamas kitais rodikliais ir įrankiais.
Prarastas dešimtmetis
Analizuojant esamą situaciją naudinga suprasti praeities kontekstą. Devintajame dešimtmetyje Japonija išgyveno aukso amžių, ekonomikos augimas svyravo tarp 3 ir 6 % per metus. Geri rezultatai traukė kapitalą iš viso pasaulio, augo investicijos, brango nekilnojamasis turtas ir akcijų rinkos.
Į šalį atkeliaujantis kapitalas, ieškantis uždarbio, paskatino Japonijos jenos brangimą, tai lėmė sulėtėjusį eksportą, todėl šalies centrinis bankas ėmė mažinti palūkanų normas. Pigesnis kapitalas paskatino dar labiau pirkti įvairų turtą ir pūsti ekonomikos burbulą.
Centrinis bankas jau buvo pradėjęs kalbėti apie politikos griežtinimą, tačiau 1987 m. spalio 19 d. juodasis penktadienis, kai JAV indeksai per vieną dieną nukrito apie 20 %, privertė Japonijos banką būti atsargesnį ir delsti kelti palūkanas. Pigūs pinigai, brangstanti jena ir kylančios įvairaus turto kainos paskatino euforiją visoje Japonijoje – pagrindinis akcijų indeksas „Nikkei 225“ per 6 metus nuo 1984 iki 1990 m. pakilo nuo 10 000 iki 39 000 punktų. Įdomu kaip jaustųsi statistinis žurnalo „Investuok“ skaitytojas, jei būtų investavęs į Japonijos akcijų indeksą 1990 metais ir šiemet jo investicijos vis dar būtų žemiau šio taško (kol kas aukščiausia indekso vertė nuo krizės 1990 m. buvo pasiekta 2018 m. – 24 000 lygis).
1989 m. pavasarį Japonijos centrinis bankas galiausiai ėmėsi griežtinti monetarinę politiką – 2,5 % palūkanas per metus pakėlė iki 6,0 %, o tai lėmė ekonomikos burbulo sprogimą.
Burbului išsikvėpus 1991 m. pabaigoje, buvo prarastasis dešimtmetis. Kadangi euforija buvo apėmusi tiek šalies verslą, tiek gyventojus, tiek komercinius bankus, sprogimas padarė didelę įtaką visai šalies visuomenei: privertė ilgus metus dirbti, kad būtų panaikinti nuostoliai, ir būti kur kas konservatyvesnę imantis rizikos, todėl paskutiniame dešimtmetyje augimas buvo nuosaikus.
Svarbu, kad Japonijos komerciniai bankai aktyviai skolino investicijoms, o jų vertėms nukritus patyrė milžiniškus nuostolius. Tai privertė sumažinti skolinimą ir sugriežtinti reikalavimus, todėl ekonomika augo lėčiau, bankų paskolos buvo sunkiai pasiekiamos ir rinkos likvidumas buvo mažesnis.
Naujausias bandymas – Abenomika
Per paskutinius 30 metų šalies ekonomikai taip ir nepavyko išsivaduoti iš lėto augimo. Paskutinis bandymas tai pakeisti įvyko 2012 m., Japonijos ministru pirmininku antrai kadencijai išrinkus Shinzo Abe. Jis siekdamas paskatinti ekonomiką paskelbė 3 krypčių programą, kurią sudarė monetarinių sąlygų lengvinimas, fiskalinis skatinimas ir struktūrinės reformos.
Įgyvendinti reformas buvo ir tebėra itin sudėtinga užduotis. Fiskalinis skatinimas buvo lengvesnis uždavinys ir 2013 m. pavyko patvirtinti daugiau nei 100 mlrd. JAV dolerių investicijų į infrastruktūrą programą. Joje buvo numatyta įvairių valstybinių objektų statyba ir atnaujinimas, tarp jų didelę dalį užėmė apsaugos priemonių nuo gamtos stichijų įrengimas, ypač nuo žemės drebėjimų ir cunamių.
Tačiau rinkos dalyvių dėmesį labiausiai pritraukė monetarinės krypties įgyvendinimas, nes jos užsibrėžtas mastas buvo įspūdingas. Japonijos centrinis bankas kasmet supirko po 700 mlrd. JAV dolerių šalies obligacijų ir dabar kontroliuoja beveik 50 % šalies išleistos skolos. Siekiant sumažinti obligacijų pirkimus, buvo įvesta obligacijų pajamingumo kreivės kontrolė – trumpalaikės obligacijos yra neigiamoje zonoje ir generuoja –0,1 %, o 10 metų obligacijų pajamingumas siekia 0 % ir iš esmės nekinta.
Taip pat įdomu, kad vėliau centrinis bankas pradėjo supirkinėti ir šalies akcijų rinkos priemones. 2018 m. bankas nupirko Japonijos akcijų rinkos fondų už 55 mlrd. JAV dolerių ir metų pabaigoje turimi akcijų aktyvai sudarė 5 % visos šalies akcijų kapitalizacijos.
Nors ekonomikos augimą paskatinti siekiama agresyviomis priemonėmis, rezultatai ganėtinai nuviliantys. Vidutinė šalies metinė infliacija nuo Shinzo Abe išrinkimo yra vos 0,8 %, o darbo užmokesčio augimas siekia vos 0,3 % per metus. 2019 m. trečiąjį ketvirtį ekonomikos augimas siekė 0,2 % ir gerokai atsiliko nuo 0,9 % rinkos lūkesčių. Centrinio banko nariai pateikdami naujausias prognozes taip pat užėmė konservatyvesnę poziciją ir sumažino 2020 m. infliacijos prognozę nuo 0,8 % iki 0,5 %.
Komercinių bankų grąžos paieškos
Kitas įdomus itin žemų ir neigiamų palūkanų efektas pastebimas tarp Japonijos komercinių bankų. Ieškodami galimybių atkurti mažėjančius pelnus jie ėmė pirkti struktūrizuotas obligacijas kitose šalyse, kurios yra sudarytos iš daug smulkių paskolų įvairioms įmonėms. Šių priemonių palūkanos aukštesnės, nei bankai gali gauti skolindami Japonijos rinkoje.
Spalį Japonijos centrinis bankas paviešino komercinių bankų rinkos apžvalgą, kurioje buvo daug kalbama apie besikeičiantį bankų elgesį. Analizės duomenimis, Japonijos komerciniai bankai tarp savo aktyvų turi apie 120 mlrd. JAV dolerių vertės struktūrizuotų obligacijų, o jų suma per metus išaugo net apie 80 %.
Jau daugiau kaip 3 metai Japonijoje centrinis bankas laiko neigiamas palūkanas. Tai lėmė kur kas sumažėjusį tiek šalies, tiek jos verslo išleistų obligacijų pajamingumą, o tai reiškia, kad rinkoje pinigai atpigo ir bendrovės gali pasiskolinti pigau. Tačiau tai daro neigiamą įtaką komerciniams bankams, kurie susiduria su sunkumais norėdami gauti pakankamai aukštą palūkanų normą už savo suteiktas paskolas, dėl to kyla sunkumų blogėjant finansiniams rezultatams ir mažėjant pelnui.
Tokijo akcijų rinkos bankų indekso vertinimas siekia vos 44 % bankų turimo nuosavo kapitalo, o tai reiškia, kad investuotojai mano, jog arba bankai turi daug blogų skolų ir nėra jų nurašę, arba tikisi pamatyti ateinančiais metais išaugusius bankų nuostolius. Japonijos bankų nuosavybės grąža siekė vos 5,3 %, o tai sufleruoja apie akcininkų grąžą. Galima palyginti: net su sunkumais susiduriančioje Europoje bankų indeksas turi 59 % vertę, palyginti su nuosavu kapitalu, o grąža siekia 7,3 %.
Siekdami papildomai uždirbti Japonijos komerciniai bankai renkasi rizikingomis laikomas struktūrizuotas obligacijas kitose šalyse, nes jų siūloma palūkanų grąža yra didesnė. Viena pagrindinių problemų yra šių obligacijų rizika, nes jos dažniausia jungia didesnio rizikingumo paskolas įmonėms, kurios pasižymi blogesne finansine padėtimi ar didesniu užskolinimu. Dėl šios priežasties, pablogėjus ekonominei situacijai, dalis šių paskolų taps nemokios ir obligacijų vertė pasikoreguos. Jeigu ekonominės problemos bus didesnės, vertė gali kristi gerokai, o tai lems Japonijos bankų nuostolius ir bendrą riziką šalies finansų sektoriui.
Užuominos iš Japonijos centrinio banko
Japonijos bankas pastaraisiais mėnesiais yra užėmęs įdomią poziciją. Dėl obligacijų pirkimo programos, analitikų skaičiavimais, jau 2020 m. pradžioje banko turimos obligacijos ims baigtis greičiau, nei bus perkamos naujos. Tai reiškia, kad centrinio banko balansas ims mažėti ir padidės obligacijų pasiūla. Rinkos dalyviai jau kuris laikas apie tai diskutuoja, tačiau centrinio banko nariai šios temos nekomentavo ir kol kas judama su esamais obligacijų supirkimais be didesnių pokyčių.
Be to, dabar Japonijos centrinis bankas yra įvedęs –0,1 % palūkanų normą.
Ekonominiams šalies rezultatams paskutiniais mėnesiais nuosekliai blogėjant ir atspindint pasaulio tendencijas, banko nariai neskuba toliau mažinti palūkanų. Rinkoje vyksta plati diskusija, kad neigiamos palūkanos kenkia tiek komerciniams bankams ir sveikoms jų pelno maržoms, tiek draudėjams ir pensijų fondams, neleidžia uždirbti grąžos ateities pensininkams. Todėl centrinis bankas veiksmų kol kas nesiima, tik bando palaikyti rinkos dalyvių lūkesčius dėl skatinimo ir taip laimėti laiko.
Taip pat reikia atsižvelgti į pradedantį keistis požiūrį į neigiamas palūkanas tarp centrinių bankų. Ir nors tai tik pradžia, pirmieji ženklai jau yra matomi ir galbūt žada didesnius monetarinės politikos pokyčius. Europos centrinio banko narys ir Austrijos centrinio banko vadovas Robertas Holzmannas spaudos interviu sakė, kad neigiamos palūkanos nėra gera idėja, ir viešai sukritikavo paskutinį Europos centrinio banko sprendimą dar labiau sumažinti ir taip neigiamas palūkanas. Kitas Europos banko narys, Italijos atstovas Ignazio Visco, minėjo, kad reikia būti labai atsargiems su neigiamomis palūkanomis, nes jos gali turėti neplanuotų ir nenaudingų pasekmių regiono finansų sistemai.
Japonijos demografinė krizė
Viena pagrindinių problemų Japonijoje, kuri neleidžia pasiekti ekonominio augimo proveržio, yra demografinė situacija. Japonija buvo pirmoji didelė šalis, kuri po Antrojo pasaulinio karo išgyveno naujagimių bangą. Vėliau tai patyrė Europa, paskui JAV. Gyventojų amžiaus mediana Japonijoje yra 48 metai – aukščiausia tarp išsivysčiusių šalių (Europoje yra 42 metai, o JAV – 38 metai). Tai puikiai iliustruoja ir naujagimių bangas.
Spartus gyventojų skaičiaus padidėjimas paveikė ekonomiką: su naujagimių banga atėjus laikui pradėjo dirbti, pirkti pirmus namus ir kurtis gyvenimą. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais šalies visuomenė sparčiai sensta, tai lemia vartojimo pokyčius ir mažesnes išlaidas, nes vyresnis žmogus perka kur kas mažiau nei vidutinio amžiaus. Įdomu, kad dabar Japonijoje vyresni nei 65 metų žmonės sudaro net 28 % visuomenės, o 55–64 metų žmonės – dar 12 %. Tai reiškia, kad net 40 % gyventojų yra santykinai mažai vartojanti kategorija. Didesnis ar mažesnis monetarinis skatinimas ne itin veikia šią žmonių grupę, nes jų poreikiai yra visiškai kitokie.
Tačiau problema yra ne tik visuomenės senėjimas, bet ir nominalus gyventojų skaičius. 2010 m. Japonijoje bendras žmonių skaičius ėmė mažėti ir nuo to laiko yra nukritęs maždaug 2 milijonais, iki 126,5 mln. gyventojų. Remiantis įvairiais skaičiavimais, tikimasi pamatyti gyventojų sumažėjimą iki 100 mln. iki 2050 m. Kol kas nė viena kita išsivysčiusi šalis nesusiduria su tokia problema. Tai milžiniškas sunkumas bandant pasiekti ekonomikos augimą.
Kas laukia kitų?
Išsivysčiusios ekonomikos, kurios buvo lyderės pastaruosius 50 metų, tiesiog subrendo ir stipriai paseno. Blogiausia, kad demografinės tendencijos yra labai ilgos, lėtos ir jas pakeisti itin sunku. Todėl mažai tikėtina, kad pamatysime kokį nors ekonominio augimo stebuklą.
Kita eilėje yra Europa, kurios didžiosios ekonomikos yra irgi panašaus amžiaus ir tik periferija gerina statistiką. Europai papildomų problemų sukuria viena valiuta, kuri neleidžia skatinti eksporto augimo lėčiausiai augančiose šalyse. Be to, Europa taip pat palaiko gan griežtus imigracijos standartus, todėl bent kol kas tai nėra alternatyvus sprendimas.
Svarstant apie monetarinę politiką šiose šalyse, reikia atskirti palūkanas ir kiekybinį skatinimą. Neigiamų palūkanų tendencija, tikėtina, ims keistis, nes jos yra kenksmingos bankams, draudėjams, pensijų fondams – neleidžia uždirbti grąžos ir turi neigiamą poveikį ekonomikos augimui ilguoju laikotarpiu.
O kiekybinio skatinimo banga vis dar aktyvi ir, tikėtina, kurį laiką išliks itin svarbus kintamasis finansų rinkose. Nors centriniai bankai spausdina pinigus ir superka savo šalių skolą, sunku pasakyti, kokią įtaką tai turės infliacijai bėgant laikui. Istoriškai augantis pinigų kiekis vesdavo prie valiutos nuvertėjimo, tačiau kai pinigus spausdina visos šalys koordinuotai, kieno atžvilgiu valiuta nuvertėja?
Taip pat rinkoje aktyvi idėja, kad centriniai bankai, sukaupę didelę dalį valstybių skolos, atleis vyriausybes nuo skolų ir jos bus nurašytos. Labai sunku pasakyti, kaip tai paveiks finansų rinkas, jeigu tai bus atlikta koordinuotai pagrindinių pasaulio centrinių bankų, ir kaip tai įvertins investuotojai.
Apskritai išsivysčiusios ekonomikos nepasižymi dideliu augimo tempu ir aukšta infliacija, bet ganėtinai stabiliai ir nuosekliai plečiasi. Jos yra plačiai diversifikuotos, turi daug aukštos pridėtinės vertės produktų kūrimo ir gamybos pajėgumų ir žinių, todėl tai leis palaikyti stabilius mastus ateityje. Tačiau demografija bus pagrindinis kliuvinys pasiekti ankstesnius tikslus, tokius kaip 2 % infliacija ar žymus augimas.
Didžiausia rizika išlieka centrinių bankų politika, nes tai eksperimentas, kuris niekada nebuvo įgyvendintas, ir niekas nežino, kaip jis baigsis ir kokią įtaką turės pasaulio ekonomikai.
Tai straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK“.
Gruodžio mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:
Tema: po truputį vis daugiau analitikų pradeda kalbėti, kad greičiausiai mums teks išmokto gyventi pagal vadinamąjį Japonijos scenarijų – mažos palūkanos ir žema infliacija. Gal tai ir visai neblogai? Kas laukia investuotojų jei toks scenarijųs įsigyvendins?
NT rubrikoje – lyginame kaip atrodo būsto ir jo nuomos kainos Baltijos sostinėse – tikimės rasite investicinių idėjų.
Aktualijose: ESO ir „Ignitis gamyba“ pasitraukimas iš biržos – ar įmanoma smulkiesiems gauti teisingą kainą ir ar po tokių valstybės manevrų logiška laukti rimto visos „Ignitis“ grupės atėjimo į biržą?
Vertybinių popierių biržoje: apžvelgiame kaip pastarąjį ketvirtį savo investicijas keitė garsiausi pasaulio investuotojai – bandome analizuoti pozicijas ir ką jų veiksmai gali reikšti smulkiesiems investuotojams? Taip pat gilinamės kiek ir kokiomis rekomendacijomis galima tikėti, o kada reikia būti ypač atsargiam.
Žaliavos – kodėl šiuo metu verta stebėti naftą ir jos kainas?
Įžvalgose – tendencijos posūkis? – Įtampa rinkose slūgsta, analitikai pradeda kalbėti apie neblogus 2020 metus. Kaip ir gražu, tačiau esame ilgiausioje (per visą istoriją) augančioje rinkoje. Kada tai sustos?
Ir dar: komentarai, patarimai, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, valiutų apžvalgos ir tai, ką rugsėjį viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.
Daugiau informacijos: www.investuok.eu
