Panevėžietis Audrius Skačkauskas jau trejus metus vienoje iš Panevėžio turgaviečių prekiauja sendaikčiais. Jis jau turi savo nuolatinių klientų ratą. Būtent tokie pirkėjai, pasak Audriaus, šiais laikais daugiausia ir peni turgininkus. Anot pardavėjo, didžiųjų prekybos centrų konkurenciją turgus įveikia tik senos tradicijos nostalgija – vaikščioti tarp lauko prekystalių, ramiai apžiūrinėjant ant jų išdėliotas prekes, pabendraujant su pačiu pardavėju, pasiderant, pajuokaujant.
„Kasininkė neturi laiko su kiekvienu pasikalbėti. O mes čia kaip bendruomenė: pažįstame vieni kitus, galim patarti pirkėjui, kur ko ieškoti, patys kažką pasiūlyti“, – pasakoja Audrius.
Tarp jo nuolatinių klientų daug Panevėžio kolekcininkų, įvairių smulkmenų ieškotojų.
Dažniausiai į jo prekyvietę ateina vyresnio amžiaus žmonės. Jiems apsilankyti turguje – senas įprotis. Tačiau čia apsiperkančio jaunimo akivaizdžiai mažėja.
„Daugiausia pirkėjų sulaukiame savaitgaliais. Kitomis dienomis mus lanko tik pensininkai. Sunku prognozuoti, ar jaunimas kada nors taip pat atras turgų“, – sako sendaikčių pardavėjas.
Anot jo, iš tokios prekybos uždarbio prasimaitinti pakanka, o daugiau gal ir nereikia.
Turgaviečių verslas nebeatsiperka
Nei tradicijos, nei prekybininkų gudrybės neišgelbėjo dviejų lauko prekyviečių šalia prekybos centrų „IKI Stumbras“ Aukštaičių gatvėje ir „Bičiulis“ Marijonų gatvėje. Čia esančių nedidelių turgaviečių po atviru dangumi veikla nuo sausio 1-osios stabdoma. Daugiau nei dešimtmetį turgininkams vietas prekybai suteikdavusi bendrovė Panevėžio būtų ūkis atsisako nuostolingų paslaugų.
Per pastaruosius metus šias vaisių ir daržovių prekyvietes ėmė pamiršti pirkėjai, o jose dirbdavo vidutiniškai 3–5 prekiautojai.
„Mūsų įmonė – pelno siekianti, o jau kelinti metai iš eilės nebeapsimoka laikyti kasininko ir tvarkyti turgavietės teritorijos, kai šios vietos administravimo mokesčiai nekompensuoja išlaikymo kaštų“, – teigė šias turgavietes administruojančio Panevėžio butų ūkio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Ruzgys.
Turgavietės buvo šios įmonės šalutinė veikla. Bendrovė nė negalvojo šių vietų atnaujinti, paversti patrauklesnėmis, kad pritrauktų prekiauti daugiau žmonių.
„Turgaviečių infrastruktūrai atnaujinti neturime pinigų. Be to, vargu, ar kas pritrauktų prekybininkus labiau nei dabar nemokama vieta prekybai automobilių aikštelėje ties Klaipėdos ir Dariaus ir Girėno gatvių sankryža“, – svarsto pavaduotojas.
Šioje aikštelėje seniai automobilius pakeitė prekybininkai.
Dar prieš keletą metų žemės ūkio ministras patvirtino įsakymą, leidžiantį ūkininkams, sodininkams ir žemės sklypų turėtojams prekiauti daržovėmis, vaisiais. Tuomet ir Panevėžio savivaldybė patvirtino tvarką ir leido prekiauti ūkininkams automobilių stovėjimo aikštelėje Klaipėdos gatvėje. Diena čia pardavėjui kainuoja 2 eurus, mėnuo – 20 eurų.
O naikinamų turgaviečių prie „Iki Stumbro“ ir „Bičiulio“ Savivaldybė nemato galimybės išgelbėti. Mat Savivaldos įstatymas jai neleidžia vykdyti tokios veiklos: perimti, atnaujinti prekyviečių.
Visgi jei gyventojai ir prekybininkai, o ypač ūkininkai, pageidaus, Savivaldybė teigia esanti pasiruošusi papildyti sąrašą tokių aikštelių kaip Klaipėdos gatvėje – vietų, kur prekiaujama žemės ūkio ir kitokiais maisto produktais.
Naujas konkurentas
Kad automobilių stovėjimo aikštelėse įsikuriančios prekyvietės Panevėžyje tradicinėms turgavietėms darosi didesnės konkurentės nei prekybos centrai, patvirtino ir Darbo aikštėje esančio Panevėžio ūkininkų turgaus direktorė Sonata Daktaraitė.
„Dar tikrai turime ir pirkėjų, ir pardavėjų, tik ta aikštelė Klaipėdos gatvėje prie „Žaros“ turgelio dalį srauto nuvelka“, – pripažįsta direktorė.
Anot jos, į turgų dažniausiai užsuka nuo seno tokį apsipirkimą mėgstantys klientai. Šiuo metų laiku ūkininkų turguje labiausiai ieškoma daržovių, pavasarį suklesti sodinukų pardavėjai.
„Sunku prognozuoti, kaip gyvensime ateityje. Kol kas vis dar dirbame, išsilaikome“, – svarsto direktorė.
Nepaisant automobilių aikštelėje verdančios prekybos žemės ūkio produkcija, visgi Panevėžio ūkininkų turgus tebėra pagrindinė žemdirbių prekybos vieta. Be didžiųjų ūkininkų, čia prisiglaudžia ir vieną kitą daržovę užsiauginusi močiutė.
„Viskas brangsta, bet savo prekyviečių įkainių seniai nekėlėme. Nemanau, kad mūsų mokesčiai dideli – močiutei užtenka porą ryšelių krapų parduoti ir užsimoka už vietą“, – teigė S. Daktaraitė.
Neatsilikti nuo tendencijų
Prekyvietės kainą labai sunku įvertinti ir seniausiame, nuo pokario veikiančiame Panevėžio centriniame turguje. Ją valdančios bendrovės „Kauptė“ direktorė Asta Pačekajūtė teigė, kad mokestis apskaičiuojamas ir pagal vietą, ir pagal sąlygas.
Neseniai turguje atsirado kiemelis sendaikčių pardavėjams, jame prekiaujantieji atleisti nuo mokesčio.
„Nuolat atsinaujiname, statomės, tvarkomės – šiais laikais palapinėse nebepaverslausi. Didžiausia nykstančių turgaviečių klaida, kad manoma, jog pirkėjui užtenka stalo, kažkokio sukrypusio stogelio ir nė motais aplink tyškančios balos, purvas. Turgus šiais laikais privalo eiti koja kojon su kultūringėjančia visuomene. Jei atsilieki, esi pasmerktas“, – įsitikinusi pastaraisiais metais itin pasikeitusio turgaus vadovė.
A. Pačekajūtė teigė kiekvieną savaitgalį skirianti Lietuvos turgaviečių apžiūroms – skirtumas tarp modernėjančių bei likusių „prie balų“ akivaizdus. Pastarosiose vaizdas toks pat kaip prieš dvidešimt – trisdešimt metų. Pirkėjų tokios vietos nebetraukia.
„Mūsų turgus yra lyg gyvas organizmas. Čia dirbantieji staigiai reaguoja į madas, pirkimo tendencijas, poreikius. Kitą kartą matai – atneša močiutė numezgusi megztinį, kokį neseniai matė dėvint per televizijos laidą. Maisto prekybininkai pasiūlo pačių didžiausių naujienų, kurios gal tik dar išbandomos gamyboje“, – sakė direktorė.
Taip organizuojant verslą, anot jos, turgavietėms ir prekybos centrai – nebe konkurentai, o tik kolegos. Juose nerasi, ką pasiūlo turgininkai.
Modernėjant centrinės turgavietės infrastruktūrai, prekybos vietų kainos taip pat nestovi vietoje. Bet, pašnekovės teigimu, su raugintais kopūstais atėjusi močiutė stalą dienai gali gauti ir už eurą ar pusantro. Didesnius plotus užsiėmę pardavėjai moka ir po keliolika eurų.
Visgi A. Pačekajūtė taip pat pripažįsta, kad pastaruoju metu turgaus prekeivių skauduliu tapo automobilių stovėjimo aikštelė ties Klaipėdos ir Dariaus ir Girėno gatvių sankryža. Ji esą kursto pyktį tarp rimtų prekybininkų, kurie renkasi tikrą turgų, be to, sklinda kalbos, kad ir nemokamoje aikštelėje jau vyksta žiauri konkurencija.
