Kaip nurodoma įstatyme, garantinis fondas skirtas tam, kad būtų užtikrintas minimalus darbuotojų apsaugos lygis, jų darbdaviui tapus nemokiam. Tuo metu ilgalaikio darbo išmokų fondas reikalingas papildomoms ilgą nepertraukiamo darbo stažą turinčių darbuotojų finansinėms garantijoms.
Šiuo metu darbdaviai į fondus moka 0,16 proc. dydžio įmokas nuo darbuotojams „popieriuje“ mokamų atlyginimų. A. Sysas siūlo jas sumažinti iki 0,1 proc.
„Tiek Garantinio, tiek Ilgalaikio darbo išmokų fondai dirba jau ne vienerius metus, jų lėšos pastoviai auga ir yra didesnės nei kasmetinės išlaidos.
Abiejų biudžetų fondų sąmatose matosi, kad jų biudžetas 2020 metų pabaigoje sieks beveik po 100 mln. eurų. Kadangi fondų administravimui ir išmokoms tokios lėšos yra perteklinės, todėl likutis saugomas banke, kurio išlaikymas siekia beveik 85 tūkst. eurų. Todėl siūlau sumažinti įmokas į šiuos fondus nuo 0,16 proc. iki 0,1 proc.“, – įstatymo projekto aiškinamajame rašte ragina Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys.
A. Sysas taip pat siūlo padidinti Garantinio fondo išmokas darbuotojams.
„Išmokos labai nedidelės ir jų gavėjų skaičius nuolat mažėja. Pavyzdžiui, 2019 metais planuojamas gavėjų skaičius buvo 9150, o laukiama 7462.
Įstatymo projektu siūloma padidinti ir Ilgalaikio darbo išmokas, nes svarstant Darbo kodekso pakeitimus buvo tikėtasi žymiai didesnio atleistųjų skaičiaus, kurie galėtų pasinaudoti išmokomis. 2019 metais laukiama, kad pasinaudos ne daugiau kaip 10 tūkst. darbuotojų, o įmokos viršija išlaidas tris kartus“, – teigė jis.
Pagal A. Syso pasiūlymą, didėtų išmokos darbo užmokesčiui, kompensacijoms už atostogas, išeitinėms, prastovoms, žalos atlyginimui, taip pat – ilgalaikio darbo išmokos.
Sukaupė maždaug po 70 mln. eurų
Abu fondus administruoja „Sodra“. Kaip nurodoma jos tinklapyje skelbiamose ataskaitose, 2019 metų viduryje jie buvo sukaupę maždaug po 70 mln. eurų.
Garantiniame fonde birželio 30 dieną buvo 67.817.443 eurai, o ilgalaikio darbo išmokų fonde – 72.416.559 eurai. Bendrai – 140.234.002 eurai.
Blogiausias scenarijus
T. Povilauskas sakė, kad vertinant A. Syso pasiūlymą reikia padaryti primityvų taip vadinamo blogiausio scenarijaus testą.
„Reikia patikrinti, ar Garantinis fondas atlaikytų tokią krizę, kokia buvo prasidėjusi 2008 metais.
Jeigu pažiūrėtume Garantinio fondo ataskaitas, pamatytume, kad išmokų iš fondo pikas buvo pasiektas 2011 metais, kai išmokos buvo skirtos 28 tūkst. darbuotojų, kurių įmonės bankrutavo – tai reiškia, kad fondas krizės padarinius pajaučia ne iškart, o su tam tikru atidėjimu.
Žinoma, tokio paties masto ekonomikos smukimo scenarijus mažai tikėtinas, bet visgi pažiūrėkime, ką gauname: 2019 metų pirmąjį pusmetį vienam gavėjui buvo skirta 2348 eurų išmoka, o fonde sukaupta 67,8 mln. eurų (išmokas per metus gaus kiek daugiau negu 7 tūkst. darbuotojų).
Dabar padarykime tokį testą: paimkime, kad pasikartotų 2009–2011 metų scenarijus, kai per tris metus fondas išmokėjo išmokas 56,6 tūkst. gyventojų (8,1 tūkst. 2009 metais, 20,4 tūkst. 2010 metais ir 28,1 tūkst. 2011 metais), tai išmokoms reiktų 2348*56,6 = 133 mln. eurų. Darome prielaidą, kad per trejus metus fondas gautų maždaug 70 mln. eurų įmokų.
Tad sudėjus 70 mln. eurų pajamas prie 67,8 mln. eurų likučio, realiai dabartinė sistema vos atlaikytų 2008 metų krizės scenarijaus padarinius“, – dėstė ekonomistas.
T. Povilauskas pridūrė, kad tikimybė, jog pasikartos tokio pat masto krizė yra labai nedidelė, todėl galima būti šiek tiek atlaidesniems daromoms prielaidoms.
„A. Syso pasiūlymas kaip ir turi pagrindo, juo labiau, kad jeigu truktų lėšų Garantiniame fonde, jų galėtų paskolinti Ilgalaikio darbo išmokų fondas, kuriame irgi yra nemažas perteklius, tačiau norėtųsi, kad Garantinio fondo administratorius būtų pasidaręs tokius skaičiavimus, ar išties sumažinimas nuo 0,16 iki 0,1 proc. įmokai atlaikytų ir švelnaus ekonomikos nuosmukio padarinius, nes turėti rezervą reikia nepaisant to, kad gulintys pinigai fonde nieko neuždirba (o tiksliau dar prarandami dėl neigiamų palūkanų)“, – apibendrino jis.
