Kavos augintojai ir kavos mylėtojai turi pagrindo nerimauti dėl pasaulinių kofeino atsargų. Kavos pupelės imlios grybeliams, tokiems kaip „Hemileia vastatrix“ („rūdžių grybelis“), kenkiantiems lapams, ir „Colletotrichum kahawae“, naikinantiems kavamedžio vaisius. Joms pavojų kelia ir maži vabaliukai, kurie deda kiaušinėlius kavos uogų sėklose, kurias mes vadiname pupelėmis.

Pupelėms nepatinka ir orų kaprizai, pavyzdžiui, karščio bangos, sausros ir nepaprastai smarkios liūtys, – tokie reiškiniai ne tik kelia stresą augalams, bet gali padėti patogenams įsitvirtinti.

Bet problemos, su kuriomis susiduria kavos pupelės, neapsiriboja ekstremaliais orais ar kenkėjų atakomis. Pavojai tyko ir pačiame kavamedyje. Ir nors kavinės gali didžiuotis vidutiniškai daugiau nei dešimčia rūšių – įvairiausios kilmės bei skonio, dauguma mūsų kavos pupelių kildinamos iš tos pačios augalo rūšies, arabinių kavamedžių (Coffea arabica), vadinamos „Coffea arabica“.

Atrasta Etiopijoje, „Coffea arabica“ tapo labiausiai paplitusia rūšimi (ir vis dar yra iki šiandien). Kaip byloja legenda, augalą pirmą kartą atrado kaimenė smalsių ožkų, kurioms patiko kramsnoti augalo uogas. Žmonės pastebėjo, kad ožkos, paskabiusios uogų, tapdavo neįtikėtinai energingos. Po ožkų eksperimentų, ir žmonės ėmėsi iš uogų virti energijos suteikiantį gėrimą.

Be to, iš pradžių kava buvo naudojama ir kaip mistinis sakramentas, kuriam tekdavo svarbus vaidmuo religinėse apeigose: vyrai ir moterys siurbčiodavo gėrimą iš bendro dubenėlio, kurį siųsdavo ratu.

Foto: Shutterstock


Ankstyvuoju laikotarpiu „Coffee arabica“ nebuvo labai paplitusi kultūra, veikiau į ją buvo žiūrima kaip į gamtos dovaną, kurios žmonės bei gyvūnai ieškodavo kaip pašarui. Pirmiausia jį imtasi kultivuoti Jemene, kuriam pavyko išlaikyti jos auginimo monopolį daugiau nei du šimtmečius. Galiausiai kavos pupelės išplito po pasaulį – ir labai greitai.

Apie 1690 metus olandų šilko bendrovė „Dutch East India Company“ įvežė kai kurių pupelių į Europą. Pasodintos Amsterdamo botanikos sode, pupelės užaugo ir davė vaisių. Iš ten augalai nukeliavo į Surinamą, Pietų Amerikoje. Po kelerių metų anglai atvežė jų į Jamaiką, o prancūzai į Martiniką. Maždaug tuo pačiu metu „Coffee arabica“ atkeliavo į Sumatrą, Ceiloną ir Filipinus. Brazilijoje kavą auginti imta apie 1774 metus.

Ir nors visur kava tapo mėgstamu gėrimu, ji vadinama „antrarūše kultūra“– jos genetinė įvairovė ir pritaikomumas nėra išsamiai ištirti. Nei viena stambaus kapitalo bendrovė ar pramonė neturi kavos pupelių monopolijos, todėl ūkininkai gali auginti kavą iš kokių tik nori sėklų. Bet dauguma tų sėklų, kad ir iš kokios geografinės vietovės, priklauso „Coffee arabica“ kavamedžių rūšims, ir čia slypi problema.

Foto: Shutterstock


Kaip ir bet kokia kita žmonių kultivuojama kultūra dėl jiems labiausiai patinkančių specifinių ypatumų, „Coffee arabica“ gali prarasti kai kurių ligoms atsparių savybių ar kitokių atsparumo charakteristikų. Štai kodėl šiandien mokslininkai ieško laukinių kavos rūšių ir nustato kavos pupelių DNR seką iš pasaulinių genų bankų.

Ar kofeino ateitis mums garantuota? Mokslininkai viliasi, kad taip. Yra apie 125 kitų nekultivuojamų kavos rūšių, augančių įvairiose planetos dalyse ir galimai laukiančių, kol bus atrastos. Bet netgi prijaukinus laukines rūšis, beveik 70 proc. iš jų gali išnykti, 10 proc. iš jų galbūt dings iš pasaulio akiračio jau po dešimtmečio – visų pirma, dėl klimato kaitos, miškų kirtimo, kaip ir dėl kitų nepalankių veiksnių. Mokslininkai privalo labai greiti atrasti ir kultivuoti šiuos augalus, tam, kad mes visi galėtume mėgautis puodeliu rytinės kavos.