Per maždaug vienus pastaruosius metus dažnas miesteliukas Sicilijoje, pietinėje šalies dalyje iki pat šiaurinių Alpių, siūlo tokius sandorius tikėdamasis pritraukti naujų gyventojų ir taip atgaivinti mirštančias bendruomenes.
Apie tokius sandorius skelbia CNN ir kita žiniasklaida – sudomina milijonus žmonių, kuriuos užkabina romantiška idėja pabėgti nuo žiaurios didmiesčių konkurencijos ir pasirinkti paprastesnį gyvenimą.
Daugybė miestelių sulaukė didžiulio dėmesio. Telefonai netilo. Svetainės lūžinėjo.
Bet ar kas nors iš tiesų įsigijo tokį namą? O kai įsigijo – kas nutiko paskui? Gal pateko į Italijoje pagarsėjusios klastingos biurokratijos spąstus? Susidūrė su kalbos barjeru? Tie namai pasirodė tikra „bedugne statine“, į kuriuos teko investuoti kalnus pinigų? Ir tas saldusis gyvenimas labai greitai apkarto, o pirkėjai pasijuto apiplėšti ir sugniuždyti?
„CNN Travel“ pavyko susisiekti su keliais tokiais pirkėjais, arba „vieno euro piliečiais“, kaip juos vadina vietiniai gyventojai.
Atostogų namai
Morgane Guihot, atvykusi iš miestelio šalia Nanto, Prancūzijoje, buvo viena iš pirmųjų pirkėjų, kuri akimirksniu susiviliojo siūlomu namu už vieną eurą Musomelyje, gražiame mieste, pačioje Sicilijos šerdyje, kur siauros senovinės gatvelės juosia trupančią kalvos viršūnėje stūksančią tvirtovę.
Namas, kurį ji su savo vyru įsigijo už grašius, turėjo būti antraisiais jų šeimos namais.
Sudarant daugumą tokių sandorių iš pirkėjų reikalaujama įsipareigoti investuoti į remontą, – ir šiuos įsipareigojimus 27-erių metų M. Guihot ir 31-erių jos vyras negaišdami ėmėsi vykdyti. Jie jau beveik baigė savo 50 kvadratinių metrų būsto Musomelyje rekonstrukciją, nudažė sienas ir sutvarkė grindis.
„Mums tereikia užbaigti vonios remontą, – sako moteris. – Kadangi abu esame kvalifikuoti statybininkai ir restauratoriai, didžiąją dalį darbų atlikome patys, tad kainavo minimaliai. Buvo nuostabu stebėti, kaip dviejų kambarių namukas įgauna gyvybės. Penkiolikos kvadratinių metrų panoraminė terasa – tiesiog pasakiška.“
Sicilijoje esančiu būstu jie kartu su savo dviem mažais vaikais mėgausis kaip atostogų namais per Kalėdas ir vasaros atostogas.
„Kai nusprendėme investuoti į antrus namus, mus buvo sugundžiusios patrauklios kainos Musomelyje, palyginti su brangia nekilnojamojo turto rinka Prancūzijoje, – priduria M. Guihot. – Bet, kai atvykome čia pirmą kartą, labiausiai mus sužavėjo užburianti vieta. Čia nepaprastai miela, o vietiniai gyventojai labai malonūs.“
Nors sutuoktinių pora yra įpratusi prie gyvenimo kaimo vietovėje, šalia Nanto, persikraustę į Musomelį jie atsidūrė dar ramesniame kampelyje.
„Permainos mums nėra tokios didelės, labiausiai jaudinantis dalykas – pati vieta, – sako M. Guihot. – Miestas – netoli vaizdingųjų Sicilijos įžymybių ir nėra toks izoliuotas kaip kiti miesteliai. Čia yra visko, ko žmogui reikia, – parduotuvių, prekybos centrų. Čia galima puikiai gyventi. Tiesiog nuostabu.“
Remiantis jų pasakojimais, nemalonių staigmenų jiedu nepatyrė. Visi aplinkui labai malonūs, merginos iš nekilnojamojo turto agentūros lydėjo kiekvieną žingsnį, padėjo sutvarkyti dokumentus, išversti pirkimo aktą.
„Viskas klostėsi geriau, nei tikėjomės. Net ir kalbant apie mūsų namus, – manėme, kad jie bus prastesnės būklės. Mes nė kiek nesigailime“, – sakė ji.
Nors jiedu su vyru gana jauni, jau galvoja, kaip sulaukę pensinio amžiaus persikraustys į Musomelį gyventi visam laikui.
„Mes dar labai jauni, kas žino. Dabar šis būstas bus mūsų atostogų namas, turėsime daugybę laiko gerai išmokti italų kalbą.“
Pensija kaime
Patrickas Janssenas nusprendė įsigyti brangesnį namą, į kurį reikia investuoti mažiau darbo.
Nors daugelis pirkėjų pasirengę pirkti apšiurusius namus kone už dyką, kai kurie vis dėlto galiausiai išsirenka brangesnius, geresnės būklės.
Po ilgos ekskursijos po Musomelį, žvalgantis namų už eurą, belgų verslininkas Patrickas Janssenas išsirinko „aukštesnės klasės“ pastatą už didesnę kainą, jį jau beveik baigė atnaujinti.
Kaip ir daugelis, apie pigius namus sužinojo iš žiniasklaidos ir susigundė perspektyva iš esmės pakeisti savo gyvenimą.
„Būsiu atviras: mes nepirkome namo už eurą, – sako jis. – Mums buvo parodyti maždaug dvidešimt penki būstai, kai kurie iš jų buvo labai prastos būklės. Todėl galiausiai pasirinkome trijų kambarių visiškai neblogą namą už 10 000 eurų, o vėliau investavome daugiau pinigų į remontą.“
Bet ne tik prasta namų būklė atbaidė jį nuo sprendimo įsigyti nuosavybę už eurą.
„Aš pagalvojau: jeigu nusipirksiu gražų namą, ne griūvantį, ir gražiai jį suremontuosiu, kad jis ir vėl atrodytų lyg naujutėlaitis, tai tarnaus daug daugiau metų, – priduria P. Janssenas. – Mano penki vaikai po dvidešimties metų turės namą vis dar geros būklės. Jeigu man kas nors nutiks, jie turės puikią vietą, kur galės gyventi, o iki tol galės čia atvykti su savo draugais.“
Kol kas jis planuoja šiuo būstu naudotis kaip atostogų namu, kur šeima galės praleisti keletą savaičių ar mėnesių per metus.
„Dabar, dar kartą viską apmąsčius ir išvydus šios vietovės grožį, panašu, kad šis namas gali tapti vieta, kur galėsiu gyventi išėjęs į pensiją“, – sako P. Janssenas.
P. Janssenas įsigijo namą, galvoje kurdamas ilgalaikius planus ir apsvarstęs daugelį veiksnių, visų pirma, gana trumpą atstumą tarp Briuselio ir Musomelio: šiuo maršrutu vyksta jo pagrindinės kelionės.
„Sicilija čia pat, už kampo. Po dvi valandas trukusio skrydžio iš Belgijos pasiekiame Katanijos oro uostą. Be abejonės, tai didelis pliusas, kai atvyksti iš kitos Europos šalies praleisti savaitgalio.“
Musomelis, palyginti su pašėlusio ritmo Briuseliu, – visiškai kitas pasaulis, sako jis.
„Žmonės Belgijoje neatsipalaiduoja. Gyvenimas čia paprastesnis, miestas jaukus, o apylinkių gamta užburianti. Idealu perkrauti savo baterijas ir išvalyti organizmą“, – sako vyras.
P. Jansseno name įrengta panoraminė terasa, iš kurios atsiveria vaizdas į senovinio rajono čerpinius stogus, dailias bažnyčias ir siaurus skersgatvius.
„Šis Sicilijos kampelis laukinis, neliestas, žalias, čia nedaug žmonių. Iš čia idealu leistis į ekskursiją po likusią salos teritoriją“, – džiaugiasi vyras.
Pirkimo sandoris vyko sklandžiai. Sutvarkyti dokumentus buvo paprasčiau, nei P. Janssenas tikėjosi, nors Italija liūdnai pagarsėjusi dideliu biurokratizmu ir pernelyg griežtu reguliavimu.
„Iš tiesų, nustebau supratęs, kad nupirkti ir atnaujinti namą daug paprasčiau Sicilijoje nei Belgijoje“, – prisipažino P. Janssenas.
Kraujo ryšiai
Meredith Tabbone'ė, gyvenanti Čikagoje, buvo nusižiūrėjusi du namus, dar prieš apsilankydama Sambukoje.
Kai kuriems žmonėms yra šis tas svarbiau, nei perspektyva įsigyti pigų namą, pavyzdžiui, DNR ir protėviai.
Čikagoje įsikūrusi finansų patarėja Meredith Tabbone'ė buvo viena iš šešiolikos pirkėjų, įsigijusių seną namą Sicilijoje, Sambukos miestelyje, garsėjančiame savo arabiškų stilių kiemais.
M. Tabbone‘ės gyslomis teka sicilietiškas kraujas. Jos protėviai kilę iš Sambukos.
CNN paskelbus sausį, kad vietos valdžia išparduoda apleistus statinius, siekdama susigrąžinti gyventojus, į miestelį ėmė plūsti potencialūs pirkėjai. Susidomėję žmonės iš viso pasaulio tikra ta žodžio prasme užtvindė Sambuką, valdžia sulaukė tūkstančių prašymų. Meras, negalėdamas patenkinti rekordinės paklausos ir įžvelgdamas verslo galimybes, nuosavybes nusprendė parduoti aukcione didžiausią kainą pasiūliusiems pirkėjams. Namai buvo parduoti už iki 25 000 eurų – tai daug daugiau nei už eurą, bet vis tiek pigiai.
M. Tabbone‘ė pateikė pasiūlymą dėl dviejų būstų, net neapsilankiusi mieste.
„Kai draugai persiuntė man straipsnį, supratau, kad Sambuka yra būtent tas miestas, iš kurio kilusi mano šeima, – sako moteris. – Mano prosenelis emigravo į Valstijas prieš labai daug metų. Visada norėjau nuvykti į Siciliją, bet savo gimtajame mieste taip ir neteko apsilankyti. Ketinau ten nuvykti visus pastaruosius dešimt metų, bet taip ir nepasitaikė progos.“
M. Tabbone‘ė nustebo sužinojusi, kad jos kraujo giminės vis dar gyvena savo ištakų vietoje.
„Aš vis dar turiu giminaičių, gyvenančių netoli mano naujojo namo, per kelis kvartalus, bet dar nebuvau susitikusi su jais. Kai kitą kartą ten atvyksiu, būtinai susitiksiu.“
M. Tabbone‘ė pasiūlė po 5 555 eurus už kiekvieną iš dviejų namų ir galiausiai įsigijo namą penktu numeriu.
„Penki yra mano mėgstamas skaičius, – priduria ji. – Štai kodėl pasiūliau būtent tokią sumą ir pasirinkau tą konkretų namą toje konkrečioje vietoje“, – sako moteris.
Didžiąją dalį dokumentų ji sutvarkė internetu. Kai jos prašymas buvo atrinktas, jai teko atidėti savo pirmąją kelionę iki birželio.
„Aš susilaužiau kulkšnį. Tad nusipirkau namą jo nemačiusi.“
Jos naujasis būstas su trimis miegamaisiais, plytelėmis išklijuotomis lubomis, vingiuotais laiptais ir dviem įėjimais pasirodė maloni staigmena.
„Jis buvo ne toks, kokio tikėjausi, – pasakojo M. Tabbone‘ė. – Aš peržiūrėjau visą informaciją „Google“ žemėlapyje, bet iš tiesų nelabai įsivaizdavau, koks jis. Galiausiai paaiškėjo, kad jis daug geresnis, nei maniau. Balkonėlis daug gražesnis.“
Šiuo metu name nėra nei vandens, nei elektros, bet M. Tabbone‘ei jis „nelyginant tuščia drobė, kurioje galiu įpūsti gyvybės pasitelkusi daugybę dailių bei mielų itališkų daikčiukų, suteikiančių namams jaukumo.“
Pastato istorija ne mažiau patraukli.
„Pirmasis aukštas įrengtas ten, kur anksčiau buvo arklidės, – pasakoja M. Tabbone‘ė. – XVIII–XIX amžiuje arkliai buvo laikomi apačioje, o šeimos gyvendavo viršutiniame aukšte. Čia dar išlikę virvių.“
M. Tabbone‘ė baigė tvarkyti dokumentus ir dabar tyrinėja gautą projektą. Ji derina su architektais, kaip turėtų atrodytai būsimi laiptai. Tai bus elementarus dizaino atnaujinimas.
„Žmonės linkę manyti, kad sutvarkyti dokumentus labai sudėtinga. Bet iš tikrųjų taip nėra. Viskas vyko sklandžiai, labai paprastas procesas. Visi aplinkui aikčiojo: „Dievulėliau, nebus lengva.“ Bet buvo.“
„Galima atsisiųsti ir užpildyti visus būtinus dokumentus internetu, net kreiptis dėl savo naujojo mokesčių mokėtojo kodo, būtino mokesčiams už nekilnojamąjį turtą Italijoje sumokėti. Dar nė neįkėlusi kojos į Sambuką, per „Instagram“ susiradau architektus“, – pasakoja moteris.
Pasak M. Tabbone‘ės, jos galutinis tikslas įgyti teisę į Italijos pilietybę ir įrengti namą Sambukoje taip, kad jis taptų jai idealia vieta išėjus į pensiją.
„Kol kas čia leisiu po kelis mėnesius per metus. Man tik keturiasdešimt, bet aš jau pradedu galvoti apie ateitį, kai išeisiu į pensiją. Sambukos gyventojai šilti, malonūs ir geri“, – atvirauja moteris.
Įveikti stereotipą
M. Talbonne‘i procesas pasirodė ganėtinai paprastas, o štai niujorkiečiui Kenny‘iui Sanchezui reikalai klostėsi ne taip sklandžiai. Vyras šiais metais nusipirko namą Zungolyje, Kampanijos regione.
K. Sanchezas sako pateikęs paraišką dėl vieno iš miestelio namų, parduodamų už eurą, šiaip, dėl užgaidos, nesitikėdamas, kad jo paraiška bus patenkinta.
„Žinojau, kad daugybė žmonių daro tą patį ir buvau įsitikinęs, kad šansų turiu nedaug, – pripažįsta jis. – Nesitikėjau, kad namus Italijoje gausiu kone dovanų. Iš tiesų, tai buvo didelė staigmena.“
Kai K. Sanchezas Zungolyje lankėsi vasarą, labai džiaugėsi: vietiniai gyventojai jį itin maloniai sutiko. Tačiau namas, kurio savininku jis su pasididžiavimu skelbiasi, gali būti netinkamas gyventi dar kelerius metus.
„Namui, regis, reikalingas didelis remontas, – sako jis. – Yra keletas esminių dalykų, kuriuos būtina sutaisyti, įskaitant stogą. Mums pavyko susitarti, kad visi atnaujinimo darbai bus užbaigti per trejus metus. To laiko turėtų pakakti būtiniausiems dalykams, kad namas taptų tinkamu gyventi.“
Biurokratiniai reikalai taip pat juda iš lėto, o tai reiškia, kad jis nelabai galės paskubėti su remonto darbais.
„Mes vis dar laukiame pirkimo ir pardavimo sutarties, – sako vyriškis. – Kadangi jos dar neturime, negalime pradėti jokių darbų.“
Kai remonto darbai bus užbaigti, K. Sanchezas planuoja į Zungolį kasmet keliauti su savo šeima.
„Dabar šį būstą mes įsivaizduojame kaip vasarnamį ar vietą, kur galėtume Italijoje rasti šiokį tokį atokvėpį nuo JAV. Zungolis nepaprastai gražus, ir mes labai džiaugiamės tokia galimybe.“
Nemažai naujųjų atvykėlių svarsto galimybę įsikurti Italijoje visam laikui. Dar vienas pirkėjas, Jungtinėje Karalystėje įsikūręs verslininkas iš Pakistano Muhammadas Ramzanas, sako svajojantis įrašyti savo vaikus į vietos mokyklą Musomelyje. Kaip ir P. Janssenas, jis taip pat pasirinko šiek tiek brangesnį namą, planuoja, bent jau kol kas, jį naudoti kaip vasarnamį savo šeimai.
„Kai televizija paskelbė reportažus apie šią patrauklią iniciatyvą, aš panorau atidžiau patyrinėti situaciją, – pasakojo vyras. – Niekad nesu buvęs nei Sicilijoje, nei Italijoje, tad neturėjau jokio supratimo, ko galėčiau tikėtis. Apžiūrėjęs dešimtį prastos būklės namų už eurą, nusprendžiau investuoti daugiau ir įsigijau būstą už 4200 eurų, jam reikalingas minimalus remontas. Namą tereikia vienur kitur perdažyti, o mano tėtis iš šio amato pragyvena, tad tuo pasirūpins.“
Pasak M. Ramzano, nekilnojamojo turto agentūra padėjo jam nepasiklysti šiame procese: dokumentų tvarkymo epopėja užtruko ištisus mėnesius.
„Kiek sunkoka tiems, kurie atvyksta iš kitos šalies, – sako M. Ramzanas. – Agentūros personalu buvo galima visiškai pasikliauti, jie iš tiesų labai gelbėjo, nes man juk reikėjo vertėjo, o notaro aktas turėjo būti surašytas ir anglų kalba.“
M. Ramzano trijų aukštų pastatas istoriniame miestelio centre išsiskiria balkonėliu, iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Musomelio kalvas ir įspūdingą ant uolos skardžio stūksančią tvirtovę, vietinių gyventojų vadinamą „Pilimi danguje“.
„Mano žmona dievina meną, o šios vietovės grožis tiesiog įkvepiantis, – sako jis. – Nuostabus oras. Tyla ir ramybė.“
Prieš priimdamas galutinį sprendimą, jis keletą kartų buvo nuvykęs į Musomelį.
„Turėjau pats jį pamatyti, todėl susitikau su vietiniais, kaimynais, nuėjome drauge išlenkti burnelės, susibičiuliavome. Apsilankiau vietinėje mokykloje, į kurią ketinu leisti savo vaikus, leidausi į vakarinius pasivaikščiojimus, kad įsitikinčiau, jog vieta iš tikrųjų saugi. Čia nėra jokių mafiozų, žmonės dažnai pasakoja liūdnas istorijas apie Siciliją. Gajūs prietarai, kad Sicilija – grynas „Krikštatėvio“ įsikūnijimas. Bet, vaikščiodamas vakarais po vietovę, nepajutau jokio pavojaus, visa vieta skleidė ramybę ir saugumą.“
