p. Leonas DELFI įsileido į savo ūkį ir aprodė, kaip šiandien atrodo didžiausia Lietuvoje kalakutų ferma.

Auginti pradėjo rūsyje


Pas p. Leoną atvykstame popiet. Jis pasitikęs mus iškart vedasi į administracines „Širvintų kalakutų“ patalpas ir pasiūlo prisėsti.

„Aš kalbėti kaip valdininkai nemoku, – iškart juokais atsiprašo jis. – Bet aš dirbu, dirbu jau beveik 20 metų. Auginu kalakutus“, – nuoširdžiai aiškina jis ir pats prisėda.

p.Leonas pasakoja anksčiau dirbęs valdišką darbą ir taip kažkada susigadinęs sveikatą, įsitaisęs skrandžio opą, tiesa, ji, ko gero, ir lėmusi, kad vyras šiandien ūkininkauja.

„Tada man buvo liepta valgyti košes, atsidūriau sanatorijoje.

Ten kažkaip išgirdau apie kalakutus ir pradėjau rinkti informaciją. Buvo sanatorijoje ir profesorių, klausinėjau kaip ten kas, radau knygų apie žemės ūkį, visas jas perskaičiau“, – atsimena jis ir juokiasi, kad vėliau grįžęs iš sanatorijos žmonai apie planuojamą ūkį nieko nepasakojęs.

p. Leonas prisipažįsta buvęs ir baldžius. Gamino baldus, turėjo nedideles dirbtuves, tačiau supratęs, kad šioje veikloje jis klientams negali pasiūlyti tokios kokybės, kokios pats norėtų, metė ir šį užsiėmimą.

„Ir tada jau sugalvojau auginti tuos kalakutus.

Tam dalykui tada paaukojau Riešėje savo rūsį, kuris buvo 100 kv.m. Atsivežiau 250 kalakutų ir juos užauginau. Nori nenori visi draugai tada turėjo juos iš mūsų pirkti“, – atsiminęs juokiasi jis ir sako, kad kalakutai tiek pirmą kartą, tiek antrą puikiai užaugo.

Visgi gyvendamas Riešėje p. Leonas sako supratęs, kad rūsys ir į šalia esamus sklypus atsikraustantys kaimynai nėra geriausia išeitis norint verstis tokia veikla.

„Iš pradžių kaimynai nieko nesakė, bet pajutau jau, kad reikia man kraustytis iš ten. Tada netyčia pamačiau šį buvusį karvių kompleksą. Fermos buvo sugriuvusios.

Pasiklausinėjau, žmogus sakė, kad parduoda, tai man pasisekė ir taip pradėjau auginti kalakutus“, – jau apie patalpas, kuriose svečiavomės, sako verslininkas ir kiek apgailestauja, kad nuosavą verslą pradėjo būdamas tik 45-erių ir priduria, kad tai nutiko gana vėlai.

Palygino su lenkiška mėsa


Visgi šiandien vyras sakosi auginantis kalakutus bei namines vištas, kurių svoris siekia ir 3-4 kg.

„Vištas auginame po pusę metų, po metus. Kalakutus taip pat. Dabar vieniems kalakutams yra 210 dienų.

Mes kombinuotų pašarų duodame tik iš pradžių, o vėliau maitiname savais pašarais, kurių pagrindas – grūdas“, – sako jis ir patikslina, kad jo verslo idėja yra ne kuo greičiau užauginti gyvūną ir užsidirbti kuo daugiau pinigų, o pasiūlyti kuo geresnę produkcijos kokybę.

Ir, panašu, p. Leonui tai puikiai sekasi, nes apie 60-70 proc. produkcijos šiandien yra eksportuojama į Europos Sąjungos šalis, o jo gaminius nuo konkurentų ir skiria kokybė.

„Europiečiai nori tikros, natūralios mėsos. Lenkiška mėsa, ji netikra. Lenkai daro taip, kad jiems apsimokėtų tą dalyką daryti, kad jie galėtų konkuruoti. Toje mėsoje yra labai daug vandens“, – iškart savo produkcijos privalumus prieš lenkiškus vardija jis ir sako, kad bendrai rinkoje lengviau parduoti vandenį, tačiau tie, kurie šį bei tą nusimano, greitai supranta, kuri mėsa yra geresnė, kokybiškesnė.

Vedasi į fermas


p. Leonas paklaustas, ar dėl didelio darbo tempo ir rūpesčių turint nuosavą verslą naktį miega ramiai, iškart prisipažįsta, kad būna visko.

„Aš esu ne UAB‘as, aš – ūkininkas“, – sakosi. – Atsakau visu savo turtu. Aš negaliu bankrutuoti, kai kiti bankrutuoja, o paskui vėl atsidaro įmonę. Aš turiu skaičiuoti kiekvieną kapeiką. Jei kažkas man sekasi gerai – galiu būti ramus, bet jei yra bėdų – ramiai nemiegu. Darbuotojai yra ramūs, jie atidirbo savo darbą ir išėjo namo, o aš turiu galvoti“, – nuoširdžiai sako jis.

Kalakutų ūkis Širvintų rajone
Foto: DELFI

Papasakojęs apie savo verslą p. Leonas sutinka aprodyti ir fermas. Pakeliui į vieną iš jų jis aiškina, kad visa teritorija sudaro apie 8 ha, o eidamas dar nuoširdžiai priduria, kad trūksta pinigų jų atnaujinimui.

„Pas mane tikrai niekas neblizga, nes neužtenka pinigų. Kiek kainavo kalakutas prieš 19 metų, taip ir dabar kainuoja, aš išlaikiau tą kainą, nors viskas parduotuvėj brangsta. Sunku“, – atsidūsta.

Įėjus į vieną iš fermų, ten, kiek tik akys mato, kalakutai.
„Svarbiausia, kad čia jiems sąlygos tikrai geros. Lauke gali būti purvina, bet fermose privalo būti švaru, nes kalakutas mėgsta švarą“, – sako jis ir pasiūlo parodyti ir mažiausius kalakučiukus.

Einant link kitos fermos girdėti cypčiojimas. Joje – kalakutai, kuriems vos 11 dienų. Tik p. Leonui pravėrus fermos duris jie puola link mūsų, o mes, nusivalę kojas į specialų kilimėlį, kad neprineštume nešvarumų, taip pat žengiame vidun. Iškart pajuntame šilumą. Kaip aiškina verslininkas, fermoje yra 30 laipsnių šilumos.

Kalakutai netrukus susispiečia aplink kojas. Vienas kitas su snapeliu kapoja į batus.

„Jų čia, kokie 5 tūkst.“, – garsiai į galvoje užduotą klausimą atsako p. Leonas. Kolegė vieną paima į rankas. Kalakutų mažylius p. Leonas sako parsivežęs iš Lenkijos.

Po pačių mažiausių, verslininkas mus vedasi ir prie pačių didžiausių. Jiems – 210 dienų, o tik mums įėjus jie jau šiaušiasi.

„Jie nėra pikti“, – iškart sako šeimininkas ir aiškina, kad šie jau sveria apie 30 kg.