Savo namų svetainėje įsitaisęs po gėlių lipdiniais išpuoštu prabangiu ispanišku šviestuvu V. Rinkevičius juokauja, kad jaučiasi kaip rojaus kampelyje. Šis gaubtas ir kiti jo įmonės sukurti kambario šviestuvai suteikia prabangos ir kuria namų jaukumą.

– Priklausote „nišinei“ verslininkų grupei, kuri remia meną ir nemokamai suteikia savo šviestuvų saloną paveikslams eksponuoti. Meną populiarinate tarp kolegų, į parodų atidarymus atsivežate kaimynus. Kaip gimė tokia idėja?

– Meno parodas pradėjau rengti 2003 m. Ketvirtį amžiaus dirbau įmonės direktoriumi. Kartą, kai šnekučiavausi su pardavėja, prie manęs priėjo moteris ir pareiškė, kad mūsų salonas yra puiki vieta eksponuoti paveikslus. Tai buvo dailininko Vaidoto Žuko žmona Auksė. Taip V. Žuko paroda tapo pirmąja. Atsimenu, kaip nupirkau porą šio dailininko paveikslų.

– Ar menas sužavėjo, ar norėjote paremti menininką?

– Ir viena, ir kita.

Kaip kiti dailininkai surasdavo kelią į Jūsų saloną?

– Paroda patenkinti dailininkai pasakodavo man apie kolegas, norinčius eksponuoti savo darbus mūsų salone. Taip megzta meno parodų grandinė. Jau šešiolika metų rengiame dailininkų parodas.

Rengiate meno parodas, perkate paveikslus, ruošiate atidarymo vaišes. Ką Jums asmeniškai duoda tokia veikla?

– Žavi menas, o ypač bendravimas su menininkais, kurių kiekvienas yra nepakartojama asmenybė.

Turiu trijų pakopų išsilavinimą: Pasvalio rajono Gūžių mokykloje baigiau aštuonias klases, tuometiniame Šiaulių Karolio Didžiulio politechnikume - elektrotechniką, Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – VGTU) – elektros pavarų ir pramonės įrenginių automatizavimą. Baigęs mokslus tapau diplomuotu inžinieriumi, darbas patiko.

Tačiau mano moksluose dominavo techniniai dalykai, humanitarinių nebuvo. Norėdamas užpildyti spragą, įsigijau keturis Zigmo Zinkevičiaus lietuvių kalbos istorijos tomus. Knygas greitai sukrimtau naktimis. Vėliau ėmiausi filosofų veikalų, kuriuos sovietmečiu į lietuvių kalbą išvertė ir adaptavo Bronius Genzelis. Gavęs kitokių žinių pasijutau kvailesnis (juokiasi).

Kur dirbote, kai naktimis skaitydavote filosofų knygas?

– Elektros mašinų mokslinių tyrimų institute, kuris veikė prie gamyklos „Elfa“. Šis gamybinis susivienijimas Sovietų Sąjungai tiekė 60–70 proc. visų mažųjų elektros variklių. Institutas rengdavo projektus, kaip pagerinti variklius. Elektros mašinų mokslinių tyrimų institutas kūrė naujo tipo elektros variklius. Penkiolika metų gaminome elektronikos variklius. Aš rūpinausi ir vadyba, ir technikos niuansais. Pradėjau siekti karjeros ir tapau vadovu.

Visada domėjausi techniniais dalykais. Žinau, kad, jeigu mano suvokimas bus atitrūkęs nuo gyvenimo, negalėsiu visiškai įvertinti objekto ir matyti jo iš dešimties, dvidešimties pusių. Kiekvienas daiktas yra daugiamatis, šiuolaikiniai metodai ir mokslo pažanga leidžia įžvelgti jo visapusiškumą. Pavyzdžiui, lengva apžiūrėti ir suvokti trimatį daiktą. Amerikiečiai, kurdami lėktuvus ir raketas, taiko 22 matmenų sistemą. Tai leidžia 1000 kilometrų atstumu pataikyti su 4 cm paklaida.

Elektros mašinų mokslinių tyrimų institutas Leningrado optikos ir mechanikos susivienijimui pagamino 100 mažų, 5 sovietinės kapeikos dydžio varikliukų vaizdo kameroms. Kitas užsakymas buvo 15 tūkstančių. Tačiau ši rinka buvo neperspektyvi ir reikėjo pradėti sukti galvą, ką toliau veikti.

Kaip nepriklausomybės atkūrimas pakoregavo Jūsų gyvenimą?

– Kai Lietuva tapo laisva pasakiau sau: norėdamas tapti nepriklausomas, kasdien dirbsiu 12 valandų per parą. Į Elektros mašinų mokslinių tyrimų institutą atvažiuodavo padėti inžinieriai tautiečiai iš Amerikos. Pastebėjau, kad jiems rūpi, ką veiksime dvylika valandų: alų gersime ar kortomis lošime. Netrukus institutas sugriuvo ir teko ieškotis darbo.

Kai Lietuva tapo laisva pasakiau sau: norėdamas tapti nepriklausomas, kasdien dirbsiu 12 valandų per parą. Į Elektros mašinų mokslinių tyrimų institutą atvažiuodavo padėti inžinieriai tautiečiai iš Amerikos. Pastebėjau, kad jiems rūpi, ką veiksime dvylika valandų: alų gersime ar kortomis lošime. Netrukus institutas sugriuvo ir teko ieškotis darbo.
Vladas Rinkevičius


Kaip pasirinkote savo verslą: ieškojote naujo išbandymų lauko ar pasitelkėte sukauptas žinias?

– Pirmaisiais atkurtos Lietuvos metais žiemą būdavo šalta, radiatoriai vos šilti. Pamaniau, kad žmonės namus galėtų šildytis elektra. Suomijoje susiradęs norvegiškų elektrinių radiatorių „Glamox“ tiekėją, faksu į Helsinkį nusiunčiau pasiūlymą bendradarbiauti.

Po pusvalandžio atėjo atsakymas. Supratau, kad verslininkas labai susidomėjo mano pasiūlymu. Nuvykau susitikti į Taliną, kur veikė jų gamykla. Komandiruotė, kuriai išleidau 76 JAV dolerius, atsipirko. Tokiu būdu prasidėjo mano bendradarbiavimas su Vakarų pasauliu. Radiatorių paklausa Lietuvoje buvo didelė, žmonės juos noriai pirko.

Vėliau suomis pasiteiravo, ar nesidomiu apšvietimu. Žmonėms reikėjo ne tik radiatorių, bet ir naujų šviestuvų. Mačiau, kad ir juos galima parduoti. Suvokiau, kad turiu apie milijoną potencialių pirkėjų. Iš pradžių suomis norėjo, kad prekiautume jų šviestuvais, bet jų kainos buvo didokos.

Verslo duris man atvėrė ne tik elektrotechnikos išmanymas, bet ir anglų kalbos žinios. Mokykloje mokiausi prancūzų, savarankiškai – anglų. Pirmoji anglų kalba perskaityta knyga buvo romanas „Turtuolis vargšas“. Jį įveikiau sukandęs dantis, kitos knygos skaitėsi lengviau.

Pirmaisiais laisvos Lietuvos metais direktoriai, nuvykę į susitikimus su užsienio partneriais, bendraudavo per vertėją, todėl nesužinodavo pusės visos informacijos. Informacija gaunama ir asmeniškai bendraujant, per emocijas, kitus niuansus. Bendravau be vertėjų ir tai mano privalumas.

Kaip iš pradžių jautėtės bendraudamas su užsieniečiais?

– Elektros technika visur ta pati. Daugiausia bendravau su skandinavais. Rinkdamasis partnerius kliaudavausi intuicija.

Jūsų su partneriais įkurta įmonė ne tik parduoda, bet ir gamina šviestuvus. Kaip versle atsirado šviestuvų gamyba?

– Pasaulyje gaminama 100 tūkstančių tipų šviestuvų. Pradėjome su skandinavais, kurių įmonė buvo nedidelė. Žmonėms reikėjo lauko, vidaus, lubų, sienų, grindų šviestuvų, viso to vien skandinavai negalėjo pateikti. Pamaniau, kad perspektyvu Lietuvoje pradėti šviestuvų gamybą. Apsispręsti padėjo Lietuvoje atsiradęs biurų apšvietimo poreikis.

Be to, prieš pradėdamas ką nors naujo, stengiuosi išsiaiškinti, kaip vyksta tam tikri procesai. Pradėjęs domėtis šviesa supratau, kad labai sudėtinga apskaičiuoti jos poreikį. Tam reikia medicinos, fizikos, psichologijos, elektrotechnikos ir kitų specialių žinių. Paaiškėjo, kad gali kompiuteris apskaičiuoti tiksliau negu žmogus. Taip iš norvegų gavome pirmą kompiuterių programą, kuri parodė, kad mūsų atlikti skaičiavimai buvo tik įsivaizdavimas.

Ką mokslininkų tyrimai teigia apie apšvietimą? Kuo jis svarbus žmogui?

– Šviesa veikia žmogų, gydo psichologinius sutrikimus, tamsiuoju metų laiku nepakankamas apšvietimas gali sukelti depresiją. Be to, prastas apšvietimas gali iškreipti spalvą.

Kas dar buvo svarbu pradėjus kurti savo šviestuvus?

– Džiaugiausi, kad greta esančiame gamybos padalinyje galime įgyvendinti visas savo idėjas ir sukurti norimą šviestuvą. Iš pat pradžių buvo svarbu taupyti. Kai 1994 m. pradėjome prekiauti šviestuvais, kvadratiniam metrui apšviesti reikėjo 35 vatų, 2005 m., patobulėjus lempoms, skaičius sumažėjo iki 18 vatų, 2017 m., atsiradus LED šviestuvams, – iki 9 vatų.

Įmonę įsteigėte 1991 m. vasarą. Šiais laikais dažnas tautietis išmano apie kavą, picas. Ar per tą laiką žmonės įgijo ir apšvietimo žinių, o gal perka tai, kas pigiausia?

– Daugėja išsilavinusių žmonių. Keičiasi jų supratimas, poreikiai. Svarbus tampa apšvietimo technikos judėjimas ekonomiškumo link. Prieš dešimtį metų „Hitachi“ įmonės atstovas teigė, kad apšvietimas pabrangs 80 proc. Jie suvokė mokslo pažangą. Pažangi ir išmani technika koreguoja ir šviestuvų sritį. Lūžis apšvietimo rinkoje Lietuvoje įvyko apie 2000 metus, plūstelėjus neįmantraus dizaino LED lempoms. Jų privalumas- ekonomika.

Pastaruoju metu pirkėjų dėmesys krypsta į apšvietimo valdymo technologijas. Žmonės pradeda suvokti, kad reikia pirkti ilgaamžiškesnius daiktus.

Kokių naujų sričių atsirado šviestuvų sektoriuje?

– Kai vadovavau įmonei pradėjome atlikti apšvietimo auditą. Europa Sąjunga per fondus aprūpino mus šviestuvų parametrų matavimo technika. Buvome pirmieji, kurie įsigijo tam reikalingos technikos. Dažniausia tyrimus ir matavimus atlikdavome savo iniciatyva. Pavyzdžiui, atlikę auditą nustatėme, kad „Mažeikių naftoje“ reikia keisti daugiau kaip 10 000 šviestuvų.

Kokių naujienų randasi apšvietimo srityje?

– Šviesos dizainas. Jis leidžia paslėpti trūkumus, pasitelkiamas, norint apšviesti aplinką, pastatus. Vienas ryškiausių šios srities atstovų – škotas Malcolm Innes. Geriausias jo kartu su kolegomis sukurtas darbas – Jungtiniuose Arabų Emyratuose Adu Dabyje apšviesta šeicho Zaido didžioji mečetė, kurios plotas – 12 hektarų. 1996–2007 m. statytoje šventovėje telpa 40 tūkstančių maldininkų.

M. Innes, kuris yra rengęs kūrybinės dirbtuves mūsų darbuotojams, apšvietė didžiulį Madrido „Barachaso“ oro uostą. M. Innes kūrybinėse dirbtuvėse parodė, kad galima suderinti tūkstančius daiktų.

Kuriais savo projektais didžiuojatės?

– Vilniaus Balsių vidurine mokykla. Ten pavyko įrengti 9 vatų kvadratiniam metrui apšvietimą.

Projektavimo pradžioje architektas buvo sumanęs klases įrengti kaip blindažus, sienas nupurkšti cementu. Nors seniai jį pažįstu, pilkų spalvų sienoms nepritariau.

Sovietmečiu vieną klasę, kurios dydis 6 X 9 kvadratiniai metrai, apšviesdavo aštuoniolika šviestuvų. Aš klasėje įrengiau šešis šviestuvus, kurių du trečdaliai šviečia į lubas, likusi dalis – į apačią. Sumontavus šviestuvus, klasė priminė urvą. Šviesa susigėrė į tamsias lubas, apšvietimo trūko. Patariau išdažyti klasę baltai ir šviesos rodikliai išaugo tris kartus.

Kai klasėje atsirado pakankamai šviesos, kilo linksmesnių minčių. Esant karo lauko slėptuvėje tamsiomis neapšviestomis lubomis, teigiamų minčių beveik nekyla. Balsių vidurinės mokyklos konkursą laimėjęs Estijos filialas Lietuvoje, pasirinkęs tinkamą apšvietimą, sutaupė daug pinigų elektrai.

Kitas objektas, kuriuo didžiuojuosi, – Centrinio Klaipėdos terminalo apšvietimo projektas. Šiam pastatui sukūrėme specialius šviestuvus. Turime savo saloną, sandėlius, gamybos padalinį, visas įmonės plotas užima 2400 kvadratinių metrų.

Tarp mūsų įgyvendintų apšvietimo projektų – Vilniaus universiteto mokslinės komunikacijos ir informacijos centras, Energetikos ir technikos muziejus, „Emporio Armani“ parduotuvės nuo Varšuvos iki Sankt Peterburgo, prekybos centras „Ryo“ Panevėžyje, Ignalinos atominė elektrinė, Laisvės kelio skulptūra Vilniuje, Generalinės prokuratūros lauko, sostinės Maironio ir Šventaragio gatvių apšvietimas.

Kodėl nutarėte pasitraukti iš įmonės direktoriaus pareigų?

– 2017 m. sukako dvidešimt metų nuo tada, kai „draugauju“ su Parkinsonu. Liga, kuria sirgo Jonas Paulius II, privertė susimąstyti apie laiką sau.

Blogiausia, kad pusę dienos būnu užmerktomis akimis. Tenka gerti daug vaistų, sunkiau judėti.
Vladas Rinkevičius


Kaip sekasi „sutarti“ su liga?

– Blogiausia, kad pusę dienos būnu užmerktomis akimis. Tenka gerti daug vaistų, sunkiau judėti. Susirgęs pradėjau bėgioti: po 2,5 km darbo dienomis, savaitgaliais – po 6. Vėliau gydytojai patarė verčiau vaikščioti. Krypstant stuburui pradėjau minti treniruoklį – dviratį, daryti fizinius pratimus. Turiu savo taką aplink namą.

Kas teikia džiaugsmo?

– Keturi vaikai, kuriuos užauginome kartu su žmona Danute. Aštuoni anūkai. Vis dar rengiu meno parodas.

Prezidentas Gitanas Nausėda kalba apie gerovės valstybę. Ką reikėtų padaryti, kad deklaracijos taptų tikrove?

– Valstybė panaši į įmonę. Jei nori, kad joje visi gerai jaustųsi ir dirbtų taip, kad įmonė taptų lydere, kiekvienam darbuotojui turi sudaryti galimybes susipažinti su naujausiomis tendencijomis ir siekti pažangos. Svarbu, kad kiekvienas gyventojas galėtų jaustis gerai ir oriai. Manau, kad valstybės vadovams galėtų praversti ir mano kredo: „Daryk žmonėms gera ir Dievas atlygins.“