Žinių radijo“ eteryje kalbėta, kad Lietuvoje pastaraisiais metais nuolat auga darbuotojų algos, tuo pačiu auga ir pačių verslininkų pelnai. Tačiau žvelgiant į statistiką apie darbo užmokesčio fondo ir pridėtinės vertės santykį matyti, kad Lietuva atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio, o tuo pačiu ir iš visų Baltijos šalių Lietuvos verslininkai darbuotojams pelno atiduoda mažiausiai.

Laidoje dalyvavę pašnekovai pabrėžė vieną pagrindinę to priežastį – dialogo ir derybų nebuvimą.

Trūksta dialogo tarp darbuotojų ir darbdavio

Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) vadovas Valdas Sutkus teigė, kad statistika priklauso nuo konteksto, o dabar yra madinga dėl visko kaltinti verslą.

Valdas Sutkus
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Vis mažiau kalbama, kad norint kažką turėti reikia užsidirbti, o vis daugiau kalbama apie tai, kad reikia ką nors imti ir padalinti. (…) Yra paprastas dalykas. Lietuvoje skirtingai nei Europoje viską į savo rankas yra paėmusi valstybė – paima mokesčius, padalina, tie mokesčiai didesni ar mažesni atskiras klausimas. Europos senosiose demokratinėse valstybėse žmogui yra daugiau laisvių“, – kalbėjo jis ir kaip pavyzdį nurodė tai, kad galima susigrąžinti daugiau kitų mokesčių, daugiau nei 2 proc. prisidėti prie paramos.

Tačiau greitai kalba pasisuko link kitos priežasties, kodėl darbdaviai ne taip ženkliai dalinasi savo pelnu. Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Tomas Tomilinas eteryje kalbėjo, kad būta ir pačių darbuotojų kaltės.

„Verslininkas niekada nesidalins jokiu pelnu, jeigu neturės kitoje pusėje lygiaverčio derybininko, jokioje šalyje. Nėra Lietuvos verslininkai kuo nors ypatingi, jie tokie patys. (…) Yra sąmoningų, socialiai atsakingų verslų, kur ypatingą reikšmę skiria darbuotojų gerovei. Bet bendrąja prasme visada savo reikalais turi rūpintis patys darbuotojai“, – teigė T. Tomilinas.

Jis pastebėjo, kad žmonės nesiburia į profsąjungas, nebando naudotis bendru teisininku ir kovoti dėl bendro darbuotojų intereso.

Jam antrino ir V. Sutkus, kad išties derybose trūksta pačių darbuotojų įsitraukimo. Dėl to Darbo kodekse ir buvo numatytos Darbo tarybos.

„Negali darbdaviai viską padaryti – patys ir vadovauti, ir prie staklių dirbti, ir profsąjungą sukurti, ir su savimi pasiderėti. Negali vienas pats viską padaryti partneriams nedalyvaujant. Sutinku su tuo, ką sakė Tomilinas. Jei darbuotojai neturės savo atstovų, nemanys, kad reikia turėti savo atstovus, tada ir nebus su kuo diskutuoti. Derybose, kai jos įvyksta, kai dėl ko nors susitariame, abi pusės turi turėti pajėgumų, gebėjimų užtikrinti savo įsipareigojimų vykdymą. Jei deriesi su profsąjunga, kuriai priklauso kokie 5 proc. visos įmonės darbuotojų, ką tokia profsąjunga gali garantuoti? Nes ateis 95 proc., kurie sakys, kad mes nieko nežinom apie juos ir viskas.

Kadangi profsąjungos nesikuria, jos negausios, tai yra įrašyta prievolė įsteigti Darbo tarybas, jos įsteigtos prievartiniu būdu įstatyme“, – teigė V. Sutkus.

Maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė tikino, kad tose įmonėse, kur yra profsąjungos ir stiprus lyderis, ten klostosi gera situacija. Kai pavyzdį ji nurodė „Švyturio“ įmonę, kur gera apmokėjimo sistema atsirado susivienijus žmonėms. Tad, ji taip pat patvirtina, kad viskas yra žmonių rankose, turi vykti derybos. Jos nuomone, taip pat skiriasi darbdavių kultūra: yra tokių, su kuriais galima derėtis, dėlioti argumentus ir rasti susitarimą.

Tiesa, ji nemano, kad Darbo tarybų sukūrimas įnešė aiškumo ir paprastumo. Iš to kyla bėda ir priešprieša tarp tarybų ir profsąjungų.

„Naujas kodeksas padarė du darbuotojų atstovus – Darbo taryba gauna informaciją, profsąjunga derasi. Esame nesąmoningoje situacijoje: darbdavys nenori teikti informacijos, kaip tu derėsiesi?“, – kalbėjo G. Gruzdienė.

Jos teigimu, Darbo kodekse aprašytos darbo apmokėjimo sistemos padėtų išspręsti nemažai problemų ir įvesti įmonėje aiškumą dėl mokamų atlyginimų, galimybių pasididinti atlyginimą. Tačiau problema ta, kad ne visos įmonės diegia darbo apmokėjimo sistemas.

Į asociacijas nesiburia ir verslininkai

Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas T. Tomilinas paminėjo, kad problemų dėl narių turi ne tik profsąjungos, bet ir įvairios verslo asociacijos.

„Verslo asociacijos suburia vis mažiau verslininkų, tad ir verslo pusėje sunku surasti su kuo kalbėti. Individualiai įmonės visada gali atstovauti savo interesus, bet kalbant apie sektorius, tam tikroms profesijų grupėms yra bėda. (…) Esame įsipareigoję skatinti narystę per mokesčius ir tai darysime. Ieškome formulės“, – kalbėjo T. Tomilinas paminėjęs pelno mokesčio lengvatą.

Anot jo, ne verslininkai yra kalti, kad nėra gerų algų, o kalti mes visi, kad nėra derybų.

Maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė G. Gruzdienė pastebėjo, kad pačių įmonių savininkai nėra davę įgaliojimų derėtis asociacijoms, o taip pat ir priklauso tuo pačiu metu kelioms skirtingoms asociacijoms – vienoje sprendžia vienus klausimus, kitoje kitus.

Gražina Gruzdienė

V. Sutkus replikavo, kad visos įmonės profsąjungoms yra pasiekiamos – yra tinklalapiai, telefonų numeriai, tad profsąjungoms tereikėtų suformuoti savo poziciją.

„Kalba eina kuo daugiau, o kiek – nežinom. Duokit kiek Anglijoje, Lietuva tiek negali duoti. Nėra tokia turtinga valstybė kaip Norvegija, kad tiek duotų. Visur reikalinga analizė, tam tikros kompetencijos turi būti. (…) Valdžia padarė daugiau nei privalėjo: privaloma tvarka įsteigė Darbo tarybas, jei darbo tarybos pirmininkas ateis pasiruošęs, išsianalizavęs situaciją, tada bus dalykinis pokalbis, kiek įmonė gali skirti algų didinimui“, – teigė jis.

Tačiau G. Gruzdienė atkirto, kad Darbo tarybos negali derėtis dėl atlyginimo.

Visą Žinių radijo laidą galite peržiūrėti čia.