Apie bauginančias Lietuvos demografines tendencijas, emigraciją bei imigrantus iš trečiųjų šalių DELFI laidoje diskutavo Vilniaus universiteto (VU) Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas Rolandas Tučas bei „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Fiksuoja gimstamumo rekordų žemumas

Lietuva iš tiesų sensta“, – tokią frazę pokalbio pradžioje, paklaustas apie šiuo metu šalyje pastebimas demografines tendencijas, ištarė VU docentas R. Tučas. Visgi, nors visuomenė senėja, jo teigimu, demografinė situacija kai kuriais aspektais gerėja.

„Pirmiausia, gyventojų skaičius iš esmės tapo stabilus – palyginti su metų pradžia, neigiamas pokytis yra tik maždaug 400 žmonių. Praėjusių metų balansas buvo minus 14 tūkst., o šiais metais mes pirmą kartą po Nepriklausomybės atgavimo galime turėti teigiamą gyventojų prieaugį“, – džiaugėsi jis, tačiau iškart pridūrė, kad ne be priežasties, mat pažiūrėjus detaliau matyti, kad gyventojų prieaugis vyksta dėl aktyvios imigracijos.

„Per pirmus aštuonis šių metų mėnesius į Lietuvą daugiau žmonių atvyko, nei išvyko“, – konstatavo jis ir užsiminė apie itin prastus gimstamumo šalyje rodiklius. Mat skaičiai kasmet žemėja, o Lietuva metai iš metų fiksuoja mažo gimstamumo rekordus.

„Gimstamumo ir mirštamumo balansas Lietuvoje yra minus 7 tūkst.

Vidutinis gimdančios moters amžius kasmet ilgėja maždaug po 2 mėnesius ir dabar siekia 30 metų. Tas rodiklis nėra dar toks prastas, nes kitose Europos valstybėse jis gerokai vėlesnis. Antroji mažo gimstamumo priežastis – mažėja reprodukcinės kartos žmonių skaičius“, – tendencijas ir priežastis aiškino jis.

Trūks pusės milijono

Paprašytas paprognozuoti, kaip Lietuva atrodys 2050–2060 metais, jis tikino, kad Jungtinių Tautų prognozės, kuriose skelbiama, kad Lietuvoje tuo metu galėtų gyventi 2–2,1 mln. žmonių, vargu ar pasiteisins.

„Lietuva nėra izoliuota šalis ir manau, kad mūsų bus daugiau, o gal net daugiau nei dabar, žinoma, kokią dalį Lietuvos tada sudarys Lietuvos piliečiai, – kitas klausimas, bet, manau, migracija neaplenks ir mūsų.

Prognozuojama, kad 2050-aisiais Afrikoje gyventojų skaičius padvigubės, bet nepamirškime, kad Afrika – ne guminė, žmonės iš ten išvyks, o dar neaišku, kaip viską paveiks klimato kaita.

Tad visos prielaidos sako, kad gyventojų skaičius nemažės, nors mūsų pačių piliečių gimstamumas mažės. Visas tas vietas užpildys atvykę imigrantai“, – atvirai sakė R. Tučas.

Rolandas Tučas

Vyras svarstė ir tai, kad ateityje darbingo amžiaus gyventojų galimai reikės mažiau dėl pasaulyje vykstančios gamybos procesų automatizacijos, tačiau tvirtino, jog Lietuvai iki 2050–2060 m., kad netaptų sena ir neturtinga, papildomai reikės dar apie 500 tūkst. gyventojų.

„Jeigu Jungtinės Tautos, daugiau atlikdamos duomenų ekstrapoliaciją ir daugiau besiremdamos natūraliąja kaita, prognozuoja, kad Lietuvoje po 30 m. gyvens apie 2,1–2,2 mln. gyventojų, tai atimkime iš 3 mln., vadinasi, Lietuvai dar reikėtų apie 800 tūkst. žmonių.

Tačiau galbūt dalies darbo jėgos nebereikės dėl automatizacijos, bet visgi manau, kad mums vis tiek reikės 500 tūkst. gyventojų“, – apie gyventojų trūkumą, kuris bus patiriamas dėl mažo gimstamumo, sakė ekspertas.

R. Tučas svarstė, kad idealiausiu atveju tuštumą galėtų užpildyti kadaise iš šalies išvykę patys lietuviai, o paskui – imigrantai iš artimiausių šalių.

„Iš vakariečio pozicijos, visi labiausiai laukia imigrantų iš Azijos valstybių, Indijos, o iš Islamo valstybių jau galbūt nėra taip laukiami“, – teigė jis.

Dėl imigrantų teks konkuruoti

Ekonomistas Ž. Mauricas tikino turįs sutikti, kad Lietuvos ateityje laukia tikra demografinė bomba, mat netrukus šalyje sparčiai padaugės pensinio amžiaus gyventojų, o tai Lietuvoje gali sukelti tam tikrą spaudimą kalbant apie socialinę apsaugos sistemą bei pensijas.

„Jeigu imigracijos srautai nebus tokie dideli, kokių tikimės, o aš manyčiau, kad didelių srautų reikės palaukti ir dar šiek tiek pakelti savo ekonomikos lygį, tai dėl silpnos imigracijos ir žymiai mažėjančio darbingo amžiaus žmonių skaičiaus mes turėsime tokią situaciją, kai pensinio amžiaus žmonių daugės, o dirbančiųjų mažės. Be abejonės, spaudimas socialinės apsaugos sistemai, pensijų sistemai didės“, – prognozavo jis.

Ž. Mauricas svarstė ir tai, kad lietuviai visgi turėtų būti realistai ir per daug nesitikėti, jog į mūsų šalį kasmet gyventi ir dirbti atvyks po 50 tūkst. imigrantų. Tiesa, nors tokių sėkmės istorijų, kaip paminėjo, pasaulyje tikrai yra, o viena tokių šalių – Airija, į kurią, jo teigimu, prieš krizę 2007 m. imigravo apie 70 tūkst. gyventojų.

Žygimantas Mauricas

Ž. Maurico teigimu, šaliai, norint pritraukti tiek imigrantų, pirmiausia reikėtų būti patraukliai.

„Patrauklumas atsiranda dėl pagrindinio kriterijaus – atlyginimo dydžio, kurį gali uždirbti toje šalyje. Šiuo metu Lietuvos atlyginimų dydis vis dar yra 4 kartus mažesnis nei Vakarų Europoje“, – skaičiavo ekonomistas ir aiškino, kad šiandien imigrantai iš Ukrainos Lietuvą renkasi ir dėl to, jog Ukrainoje dabar itin prasta ekonominė situacija.

Visgi jis įspėjo, kad netrukus tokia palanki situacija Lietuvai į šalį dirbti vilioti ukrainiečius gali greitai pasibaigti, mat jau nuo kitų metų jiems palankiau gali būti emigruoti į Vokietiją bei Lenkiją, ši, imigrantui šalyje išgyvenus 5 metus, jam suteikia visas piliečio teises.

Dar keletą iššūkių Lietuvai, kurie gali lemti, kad imigrantai mieliau gyventi ir dirbti rinksis svečias šalis, ekonomistas įvardijo ir tokius dalykus, kaip mūsų šaltą klimatą ir anglų kalbos žinių trūkumą.

„O jeigu mums ekonominį lygį pavyks pakelti, kad pritrauktume imigrantų, tada mes galėsime išsisukti iš tos prastos demografinės situacijos, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad mums pavyks.

Be to, dar ir emigrantas emigrantui nėra lygus. Jeigu tu jį pritrauki, turi suteikti tokias pat teises, kaip ir vietiniam gyventojui, tik tada imigracija yra efektyvi. Jei žmonės negauna tų pačių teisių ir yra laikini darbuotojai, tai sukuria netgi dar daugiau socialinės įtampos šalyje, negu padeda išspręsti demografines problemas“, – apie svetimtaučių integraciją šalyje kalbėjo ekonomistas.

Išstumia iš darbo rinkos

Paklaustas, ar atsivilioti 500 tūkst. imigrantų Lietuvai yra realus tikslas, Ž. Mauricas juokavo, kad jei mums pavyko padaryti, jog tiek žmonių emigruotų, galbūt pavyktų ir parsivilioti juos atgal.

„Visgi dėl imigrantų iš trečiųjų šalių mes neturėtume būti dideli optimistai, nes Europoje yra didžiulė konkurencija. Tarkime, Vokietijos demografinė situacija daug prastesnė nei mūsų, taip pat Italijos, o ten klimatas šiltesnis, daugiau investicijų, todėl tos šalys bus patrauklesnės imigrantams“, – vardijo jis.

Visgi imigracija šalyje ne visada turi tik teigiamą pusę. Kaip užsiminė Ž. Mauricas, ukrainiečiai ir baltarusiai, tikėtina, jau dabar užima lietuvių vietas darbo rinkoje.

„Galimai tikrai ta tendencija yra. Nedarbo lygis šalyje dabar dar labiau išaugo – iki 6,4 proc.

Galbūt anksti teigti, dėl kokių priežasčių tai vyksta, tačiau matyti atskiros tendencijos – išaugo vyrų, gyvenančių miestuose, nedarbo lygis, o tai kelia tam tikrų nuogąstavimų, kad galimai tam tikros asmenų grupės yra išstumiamos iš darbo rinkos“, – tikino ekonomistas.