DELFI kartu su žurnalu „Reitingai“ sudarė turtingiausiųjų verslininkų sąrašą. Finansų analitikų ir auditorių komanda įvertino turimų verslininkų įmonių vertes atsižvelgdami į įmonės pelną, investicinį turtą, paskolas, sektorių, kuriam priklauso įmonė ir daugybę kitų faktorių. Daugiau apie tyrimą ir visą turtingiausiųjų sąrašą skaitykite čia.
Pavyzdžiui, sąraše matyti Rakauskų sandoris – Augustinui Rakauskui priklauso „Baltic Shopping Centers“ ir „Litvalda“ (finansų analitikai įmones įvertino 270 mln. Eur), dalis „Litvaldos“ priklauso ir jo žmonai Dalei Rakauskienei (7 mln. Eur), o sūnus Artūras Rakauskas įsigijo visas šeimos valdytas 50 proc. „Kesko Senukai Lithuania“ akcijas, taip pat jam priklauso įmonės „SSPC“ ir „R investicija“ bei dalis atsinaujinančios energetikos kompanijos „Danpower Baltic“ ir elektrinoninį dienyną vystančios bendrovės „Tamo“ akcijų (178 mln. Eur).
Polimerinių plėvelių gamybos bendrovę „Lietpak“ taip pat valdo šeima – Pranas Kiznis su sūnumi Andriumi. Pastarajam priklauso mažesnė dalis įmonių akcijų, tad finansų analitikai jo turtą įvertino 98 mln. Eur, o P. Kiznio – 147 mln. Eur. Degalinių, motelių ir žemės nuomos, transporto paslaugų grupė „Vaizga“ - Paleičikų šeimos ranose: Ivano Paleičiko turtas, pridėjus „Spectatot“ įvertintas 112 mln. Eur, Birutės Paleičikienės – 51 mln. Eur, sūnaus Andriejaus Paleičiko – 29 mln. Eur, dukrų Renatos Paleičikaitės-Polujanskienės ir Kristinos Paleičikaitės-Lesevičienės – po 26 mln. Eur.
„Achemos grupės“ didžiausia akcininkė – Lyda Lubienė (208 mln. Eur), tačiau sąraše yra ir 12 proc. įmonės akcijų po Bronislovo Lubio paveldėjusi jų dukra Viktorija Lubytė (62 mln. Eur). Verslo perdavimą atžalai stebime ir „Kauno grūduose“: verslo įkūrėjo Tautvydo Barščio turtas įvertintas 59 mln. Eur, o sūnaus Tautvydo Barščio jaunesniojo – 55 mln. Eur. „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis (56 mln. Eur) dalį akcijų jau perdavė dukroms Ievai Avulytei ir Gintarei (Avulytei) Dargienei (po 8 mln. Eur). Žemės ūkio technikos pardavimo įmonės „Dojus“ įkūrėjas Pranas Dailidė (24 mln. Eur) dalį akcijų jau yra perleidęs prie įmonės vairo stojančiam sūnui Donatui Dailidei (9 mln. Eur) bei dukrai Justinai Dailidaitei (8 mln. Eur). Bendrovės „Vikondos“ kontrolė Jolantos Blažytės (11 mln. Eur) ir jos bei Viktoro Uspaskicho dukros Lauros Balžytės (4 mln. Eur) rankose. Dalis koncerno įmonių tpriklauso politiko vaikams iš pirmosios santuokos.
Dargis: esame virsmo taške
Finansų analitikų ir auditorių sudarytame sąraše taip pat Violeta ir Robertas Dargiai, kurių turimas įmones įvertino 40 mln. Eur. Nekilnojamojo turto (NT) plėtros bendrovės „Eika“ valdybos pirmininkas Robertas Dargis DELFI teigė, kad sąraše ne visiškai nauja informacija: šiuo metu įmonės akcijas jis dalinasi kartu su žmona Violeta Dargiene bei sūnumi, „Eikos“ generaliniu direktoriumi Domu Dargiu.
„Jam esame dalį akcijų jau padovanoję ir jis būdamas įmonės vadovas turi kartu nuosavybės interesuotumą. Manome, kad ateityje jis vis tiek bus įmonės vadovas.
Žiūrint į priekį, vis tiek palikimas yra vaikams, juos turime tris. Mūsų du vaikai iš trijų yra versle: vidurinioji dukra ir sūnus. Mes tik galime džiaugtis, kad šiandien mūsų vaikai yra pasirinkę tęsti mūsų pradėtą verslą. Jie dabar aktyviai į tai įsijungia. Aišku, Domas jau seniai įsijungė, nuo 2008 metų pabaigos, dukra – metai su trupučiu kompanijoje. Galvojame, kad tai toks natūralus perdavimas verslo ir žinių tolesnei kartai, kad galėtų vystytis“, – apie šeimos verslą pasakoja R. Dargis.
Pasak jo, verslo perdavimas vyksta natūraliai tuo atveju, kai vaikai yra suinteresuoti, jiems patinka verslas ir jie jį patys nori tęsti.
„Prieš dešimt metų kalbėjau su sūnumi, kad arba jis imasi verslą tęsti, arba aš kompaniją parduodu. Jo pasirinkimas buvo, kad jis norėjo vadovauti kompanijai toliau, ją auginti ir šiandien sėkmingai tai daro. Esu be galo laimingas, nes suprantu, kad Lietuvoje turbūt daugiau atvejų, kai savininkai galvoja, kaip kompanijas parduoti, nes vaikai neretu atveju neturi to suinteresuotumo tęsti pradėto verslo“, – sako R. Dargis.
Verslininkas DELFI pasakoja, kad Vakaruose turto perdavimas jau vyksta daugybę metų, yra nemažai įdomių atvejų ir būdų. Jo nuomone, 5 metų laikotarpyje ši tema taps svarbi ir Lietuvoje.
„Ta pirmoji karta, kuri išvystė verslą, šiandien ieško kelių, kaip toliau kompanija galėtų gyvuoti ir nebūtinai tas kelias yra vaikai, yra kelias ir parduoti jį. Nėra šiandien formulės Lietuvoje, kuri galėtų pasakyti dėsningumus – parduoti arba auginti vaikus kompanijoje, kad ją perduotum. Turbūt dar nėra susiklosčiusi praktika. Matyt, reikės laiko, po kurio galėsime sakyti, kad Lietuvoje susiformavo tam tikra tradicija, kol kas daugiau esame virsmo taške“, – mano verslininkas R. Dargis.
Avulis svarsto apie pasitraukimą iš aktyvios veiklos
Nekilnojamojo turto projektų plėtros bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis dalį įmonės akcijų yra perleidęs dukroms Ievai Avulytei ir Gintarei (Avulytei) Dargienei.
„Akcijų pasidalinimas yra normalus procesas, kai norisi, kad dukros daugiau skirtų dėmesio ir susipažintų su kompanijos veikla, su kompanijos rezultatais, nes akcininkai gauna informaciją, ataskaitas. O anksčiau ar vėliau tos akcijos kažkam atiteks. Nėra taip, kad baigei pasirodymą šitame pasaulyje ir išsivežei akcijas. Svarbu palieki ką sukūrei, ką uždirbai, viskas lieka tiems vaikams ar giminaičiams“, – apie sprendimą perduoti dalį akcijų DELFI pasakoja A. Avulis.
Kaip pasakoja A. Avulis, jis priklauso pirmajai verslininkų kartai, kurie pradėjo verslą dar 1991 metais. Tad ateina metas svarstyti galimus pasirinkimus. Verslininko teigimu, kai kurie nusprendžia parduoti verslą, gautą kapitalą investuoti į įvairius fondus ir mėgautis gyvenimu, o kiti – išlaiko akcijas ir įmonės kontrolę tarp šeimos narių.
„Viskas priklauso nuo požiūrio, bet, manau, kad abu variantai yra geri. Vienas variantas vienokių daugiau privalumų turi, kitas – kitokių: jei pasilieki akcijas savo šeimoje, tai vis tiek turi kažkiek dėmesio ir laiko skirti tam, išmanyti kompanijų finansus, rezultatus, ką reikia daryti, kad jie būtų geri. O kitu atveju, kai verslininkai parduoda savo verslą ir gautą kapitalą investuoja į įvairius fondus ar vertybinius popierius, ten ženkliai mažiau reikia viskuo rūpintis.
Kol kas norisi laikyti šeimos verslą, o ateityje matysime, pažiūrėsime, ar yra norinčių rūpintis juo. Jeigu nebus norinčių, tai gali būti ir kitas variantas – parduoti, investuoti į kažkokius fondus ir tiek“, – pasakoja A. Avulis.
Verslininkas teigia, kad šiuo metu svarsto galimybę nuo 2025 metų pasitraukti iš aktyvios įmonės veiklos.
„Aš turiu idėją sukurti tokį modelį, kad kompanija gyvuotų ir tada, kai aš nedirbsiu. Turiu tikslą, jeigu man leis sveikatos galimybės, dirbti iki 2025 metų, o nuo 2025 m. aš pasitrauksiu iš aktyvios veiklos. Iki tol turiu sukurti tai, kad kai pasitrauksiu iš aktyvios veiklos, kompanija toliau veiktų ir norėčiau, kad ji būtų ne prastesnė negu dabar.
Kompanijos valdymas, kasdieninis operacinis valdymas – tai daro žmonės, kurie dirba kompanijoje; kitas aukštesnio lygio valdymas – per akcijas, valdybą. Tai tam lygmenyje, manau, kad gali dalyvauti ir dukros. O tame operaciniame, kasdieniame kompanijos valdyme turi valdyti ir aukšto lygio profesionalai, turintys atitinkamą kompetenciją ir gebėjimus. Tam nuolat ieškau talentingų žmonių, kurie tai ir galėtų padaryti“, – apie planus pasakojo verslininkas A. Avulis.
Verslininkas svarsto, kad Lietuvoje kol kas populiaresnis sprendimas yra parduoti verslą, nes tai tiesiog paprasčiau nei perduoti verslą šeimos nariams.
„O jei pasilieki savo šeimoje tai ten reikia dar preciziškai viską padalinti. Turime Lietuvoje ne vieną atvejį, kai dalybos būna ne visada paprastos. Kitas dalykas, reikia, kad tarp tų palikuonių būtų žmonių, kurie norėtų ir sugebėtų, bent valdybos ar akcininkų lygmenyje, šiek tiek pasigilinti ir pasižiūrėti, kaip įmonei einasi, kokie rezultatai, ką reiktų ir ko nereiktų daryti“, – komentavo A. Avulis.
Šeimų verslams reikalinga ilgametė tradicija
„Verslios Lietuvos“ generalinė direktorė Daina Kleponė pastebi, kad Vakarų Europoje yra daug sėkmingų šimtmečius gyvuojančių šeimos verslo pavyzdžių, tačiau tokių pavyzdžių, kuomet verslininkų atžalos seka tėvų pavyzdžiu ir perima didžiulius verslus, Lietuvoje dar nėra itin daug.
„Visgi tokiam modeliui plėtotis yra reikalinga ne tik ilgametė tradicija, bet ir tam tikra verslo valdymo kultūra bei vertybės. Mūsų privatūs verslai, lyginant su Europos verslais yra labai jauni, dauguma jų kelią prasiskinti turėjo savo finansiniais resursais, tam kad augtų iš mažos vidinės rinkos turėjo prasiveržti į konkurencingas užsienio rinkas.
Ribota prieiga prie finansavimo, bendras pasitikėjimo trūkumas visuomenėje bei savininkų noras maksimizuoti rezultatą kuo trumpesnėje perspektyvoje daro įtaką ne tik gana nemažai daliai įmonių Lietuvoje, kurių savininkas pats priima verslo sprendimus, tačiau ir darbdavių darbuotojų santykiams (kokia sukurtos pridėtinės vertės dalimi verslas Lietuvoje dalinasi su darbuotojais) ar etiniams mokesčių mokėjimo savo tėvynei aspektams (ofšorai ir holdingai kitose šalyse)“, – DELFI komentuoja D. Kleponė.
Kaip pastebi „Verslios Lietuvos“ generalinė direktorė, steigiant verslą giminaičiai į veiklą įtraukiami gana dažnai. Pagrindinė to priežastis – finansai.
„Verslo pradžioje taupomi kaštai ir daugeliui tai yra vienas iš pagrindinių motyvų pradėti verslą savo resursais, be didesnių finansinių išlaidų. Tai nėra blogai, bet tik iki tam tikros verslo vystymo stadijos, nes vėliau neretai tai trukdo verslo plėtrai ir augimui. Nemaža dalis įmonių ir lieka tik kaip šeimos verslas, kuriame dirba giminės ir artimieji, kita dalis įmonių auga, bet šeimos verslo branduolys stabdo inovacijų diegimą, kyla nenoras prisiimti riziką, galiausiai – stokojama verslo valdymo kompetencijų“, – komentuoja D. Kleponė.
Ji prideda, kad situacija gali būti ir visiškai kitokia, jeigu verslo paveldėtojai turi noro ir gabumų užsiimti šeimos verslu. Tuomet jie auga drauge su verslu, o plėtros nestabdo galimas kartų konfliktas. Mat šiuo metu pastebima, kad didesnėse įmonėse verslo savininkai sunkiai priima verslo pokyčių sprendimus, neretai tai trukdo verslui toliau augti.
„Tokių verslų Lietuvoje nėra daug, bet didžioji dalis jų yra tose srityse, pvz., inžinerinėje pramonėje, kur pasikeitus požiūriui į verslo valdymą ir investicijas, būtų galima pasiekti kur kas geresnius rezultatus“, – įžvalgomis pasidalino D. Kleponė.
Kita priežastis, kodėl kam nors gali tapti palankus šeimos verslo modelis – šešėlis.
„Šeimos verslo modelis neretai gali būti palanki terpė verslui egzistuoti ekonomikos šešėlyje, mat susitarus su giminaičiais ir turint jų pasitikėjimą yra kus kas lengviau slėpti mokesčius nei dirbant su samdomais darbuotojais. Deja, tokių atvejų taip pat pasitaiko, bet koks jų mastas sunku pasakyti“, – teigia D. Kleponė.
„Moore Mackonis“ Įmonių finansų konsultacijų skyriaus vadovė, Investuotojų asociacijos valdybos narė Sigita Pranckėnaitė atsakydama į klausimą, kaip vertina faktą, kad gana daug turtingų žmonių didesnę ar mažesnę dalį savo turto užrašo savo vaikams ar giminaičiams teigė, kad kiekvienas turi teisę savo uždirbtu turtu dalintis ir dovanoti, tačiau, žinoma, įtarimų gali būti visokių: „ar tai daroma specialiai, kol tarkime, turtingas asmuo užims aukštas pareigas, ar tai daroma tam, kad reikėtų mokėti mažesnius mokesčius, ar tam, kad būtų galima paslėpti susijusias įmones ir neteisėtai pasinaudoti ES parama. Žinoma, taip gali būti, bet čia jau Valstybinė mokesčių inspekcija turėtų pasidomėti didžiausiais dovanų mėgėjais“.
