DELFI lankėsi Trakų rajone, kur kalbėjosi su vietos verslininkais.
Į Rūdiškes atvykstame pietų metu, o čia, ant vieno iš namų fasadų švieste šviečia didžiosiomis raidėmis parašytas užrašas – „PICŲ LOBYNAS“.
Kai įeiname vidun, pati šeimininkė Natalija vieną picą kaip tik šauna į krosnį ir pradeda minkyti kitos tešlą. Kaip vėliau pasigiria, picos tešla čia ne šaldyta, o pačios Natalijos gamybos.
Kavinėje sėdi keletas žmonių, tačiau vietos čia ne per daugiausia. Pati Natalija paaiškina, kad anksčiau nebuvo ir tų keleto kėdžių bei stalo, tačiau jie neseniai išsiplėtę patalpas.
Kol Natalija ant klientų užsakytų picų barsto sūrį ir vis patikrina, ar pašauta krosnin dar neiškepė, ji sutinka papasakoti ir kaip gimė šiandien vienintelė Rūdiškėse esanti kavinė.
Kaip tikina, Natalija restoranų virtuvėse tikrai ne naujokė. Moteris sako turinti 20 m. patirtį, tačiau jai paprasčiausiai atsibodę gaminti „rimtus“ patiekalus, o picos, kaip teigia, kitas reikalas, mat čia dažniau užsuka jaunimas, o su jais ji galinti ir pajuokauti.
Moteris užsimena, kad dirbti jai yra tekę ir Vokietijoje, ten ji ir užsidirbusi dalį pinigų šio verslo pradžiai.
„Vokietijoje turėjau gerą pasiūlymą – likti darbe ir ten mokytis, bet grįžau namo, į Lietuvą. Vyras paragino likti Lietuvoje“, – atvirauja ji ir užsimena šiandien kartas nuo karto pagalvojanti, kaip gyvenimas būtų susiklostęs svetur.
Visgi su šeima Rūdiškėse įkūrusi verslą ji sako nesigailinti priimto sprendimo, o ir patalpų nuomotis kavinei nereikia – jos – nuosavos, tad teigia esanti rami, nes jei verslas nesiseks – ji uždarysianti duris ir uždėsianti spyną.
Kavinę šeima atidarė jau prieš dvejus su puse metų, o pirma darbo diena buvusi balandžio 1-oji.
„Tai buvo tokia diena, kai niekas netikėjo, jog atsidarėme. Po trijų mėnesių pavyko visus įtikinti, visi apsiprato, pradėjo rimčiau žiūrėti, ateiti pas mus. Anksčiau čia nebuvo tokių kavinių, tai vietiniai žiūrėjo įtartinai“, – apie pačią verslo pradžią atvirauja šeimininkė.
Kol kalbamės, klientai užsuka ir dienos pietų. Ketvirtadieniais – rūgštynių sriuba ir cepelinai. Viską vyrai pasiima išsinešimui, o Natalija keletą picų įduoda ir jų atsiimti atėjusiems vaikinams.
Šiandien kavinėje iš viso dirba trys darbuotojos: Gražina, Solveiga ir pati Natalija, kuri kavinėje darbuojasi septynias dienas per savaitę.
„Būna, kai reikia išvažiuoti, tačiau tada mane pavaduoja. Kartais turiu vieną kitą išeiginę“, – sako ji, o paklausta, ar naktimis nesapnuoja picų, juokiasi ir teigia, kad dar ne.
Vasaros savaitgaliais per dieną ji pati savomis rankomis klientams iškepa apie 80-100 picų, o tokiomis rudens darbo dienomis, kaip kad lankėmės, apie 20-25. Tiesa, visų jų receptai – pačios Natalijos nuopelnas.
„Bet yra ir kitų užsakymų, užkandėlės, pyragai“, – patikslina ji.
Rūdiškėse daugiau jokios kitos kavinės nėra. Ši vieta čia – pirma ir kol kas paskutinė, kur miestelyje galima pavalgyti. Natalija aiškina, kad taip yra todėl, nes žmonių čia nedaug, o išlaikyti verslą nėra lengva.
„Jeigu Rūdiškėse būtų dvi ar trys maitinimo įstaigos – aš viską uždaryčiau ir išvažiuočiau.
Yra neįmanoma, arba reikia turėti daugiau patalpų“, – nuoširdžiai sako ji ir tikina, kad visgi pragyventi šeimai iš gaunamų pajamų šiandien pavyksta.
Ne mažiau nei pačios Natalijos nuoširdumas pokalbio metu mus nustebina ir siūlomų picų pavadinimai. Natalija paėmusi meniu vardija pačius įdomiausius. Visi – pasakų herojai.
„Turime „Fioną“, „Afroditę“, „Elfą“, „Šreką“, „Trys paršiukus“, „Milžinų sapną“, „Kentaurą“, – skaito ji.
Ir pačios kavinės pavadinimas, kaip priduria, sukurtas iš pasakų knygos.
„Turėjome labai daug darbų ir per dvi valandas teko sugalvoti kavinės pavadinimą, tai sėdėjau vakare ir buvau išsitraukusi pavartyti vaiko vaikiškas knygas.
Pagalvojau, kad tie pavadinimai man patinka, pasitarėme, tai taip gimė „Picų lobynas“, – sako Natalija.
Užmetus akį į meniu už 32 cm picą čia teks pakloti nuo 5,3 iki 9 Eur, o už 42 cm – nuo 7 iki 12 Eur.
