Mažai kam žinoma istorija: kaip pigus Rusijos varguolių maistas tapo prabangos preke

Jei reikėtų išskirti prabangos prekes, ką įvardytumėte? Automobiliai, jachtos, prabangūs namai, laikrodžiai, papuošalai, „tikras“ šampanas ir „tikri“ ikrai. Daugelis šiuos dalykus tikrai paminėsite, nes jie simbolizuoja gerą ir svarbiausia prabangų gyvenimą. Juos gali turėti ne kiekvienas. Tačiau kai kitą kartą būsite paprastoje maisto parduotuvėje, atkreipkite dėmesį į žuvų skyriuje esančias šaldytuvų lentynas, kiek juose jums siūlomų ikrų pakuočių?

Būtent vis auganti šio produkto pasiūla pradeda kelti klausimus, ar tikrai šis produktas pateisina savo statusą. Vis daugiau žmonių gali kada panorėję paragauti šio delikateso. Rinkoje galime rasti nuo keletos eurų iki kelių šimtų kainuojančių produktų. Juk net pigiausi prekybos tinklai ima jais prekiauti savo sukurtų linijų pavadinimais.

Iš tiesų ikrų, kaip prabangos produkto, istorija yra trumpa. Jį prasidėjo tik XX amžiau pradžioje. Iki tol šis žuvų skanėstas buvo vertinamas tik Rusijoje, bet net joje juos valgė visi, nuo paprastų žvejų iki Caro. Daugeliui eilinių žmonių tai buvo pigus pasninko valgis. Taip buvo iki tol, kol ikrus aptiko prancūzai, kurie garsėjantys įdomiais maisto derinimo būdais juos ėmė teikti brangiose vietose už atitinkamą kainą. Nuo tada ikrai visiems tapo prabangos preke, nurodančia, ar patenki į išskirtinių žmonių grupę.

Nuo to laiko ikrai vis brango. Nenuostabu, juk pagrindinis geriausios kokybės ikrų tiekėjas buvo Rusija. Pastarojoje vykstantys tik jos vidaus procesai lėmė kiek ir ko iškeliaudavo svetur. O ir kokybiškiausi bei tais „tikraisiais“ ikrais buvo galima vadinti tik iš belugos, žvaigždėtojo eršketo ir sterlės paimtus kiaušinėlius. Šios žuvys gyveno tolimajame Sibire. Be to, jos itin jautrios vandens kokybei.

Sunkiai pasiekiamos vietos ir apribotas eksportas diktavo savo kainas. Vėliau, masinis žuvų gaudymas bei neatsakinga ūkinė veikla trikdė žuvų išteklių atsistatymą, juk gausiausius ir kokybiškiausius ikrus buvo galima gauti iš subrendusių žuvų.

Šiandien skaičiuojama kad ekosistema stipriai sužalota. Pavyzdžiui Kaspijos jūroje net 85 proc. rūšių, iš kurių buvo išgaunami ikrai, atsidūrė ties išnykimo riba. Mažėjant sugaunamų žuvų kiekiui kainos toliau kilo. „Financial Times“ savo straipsnyje pateikia tokį kainų palyginimą: vieni brangiausių „osetros“ (žvaigždėtojo eršketo) ikrų kilogramas po TSRS žlugimo kainavo 1000 dolerių, šiomis dienomis bus laimikis, jei juos gausite už 2500 dolerių kainą.

Jei kainos kyla, kaip produktas gali atsidurti ties iškritimo iš prabangos prekių krepšelio riba? Atsakymas paprastas – Kinija. Kinai ne tik pajuto, kad ikrų poreikis pasaulyje labai didelis, bet ir patys norėjo mėgdžioti sėkmingus vakariečius. Šioje šalyje masiškai imtos steigti fermos, auginančios žuvis dėl jų ikrų, tad nenustebkite, jei pigieji jūsų įsigyti ikrai bus kilę iš čia.

Tiesą sakant, net jei sumokėjote išties daug, ir jums pakuotė skelbia, kad įsigijote prancūzišką produktą, ikrai greičiausiai bus būtent iš Kinijos. Tik čia jie surinkti išsiunčiami į Europą ir Prancūzijos fabrikuose papuošiami vartotojui labiau patikimumą keliančia etikete.

Maža to, kinai giriasi, kad jų produkcija labai gera. Net 21 iš 25 Prancūzijoje esančių restoranų, įvertintų „Michelin“ žvaigždėmis, patieks ikrus, kurie užauginti Kinijoje. Tiesa, jų kokybė greičiausiai bus suformuota vietoje. Esmė tokia, kad švieži ikrai beskoniai. Jie bręsta kelis mėnesius reaguodami į jį supančią aplinką. Todėl galutinis jų skonis ir kokybė susiformuoja dėka gamintojo įdėtų pastangų.

Milžiniškų apsukų kinų auginimo verslas pagamina visko. Geriausia išsiunčiama kitiems, kurie ikrus paverčia geriausiu delikatesu. O likučiai naudojami kuklesniems projektams. „Washington Post“ surinko tokius duomenis: JAV per metus pagamina 16 tonų ikrų, tuo tarpu viena Kinijos įmonė „Kaluga Queen“ pagamina 60 tonų, o visa Kinija kasmet eksportui paruošia po 130 tonų ikrų. Ir skaičiai kasmet vis auga.

Kainos suka priešinga linkme. 2012 metais amerikiečių importuotojai mokėjo po 850 tūkst. dolerių už toną ikrų, tuo tarpu pernai kainos buvo kritusios iki 350 tūkst. dolerių. Kainos turėtų kristi dar labiau, nebent įsisiubuotų prekybos karas tarp JAV ir Kinijos, dėl to smarkiai išaugtų importuojamų produktų muitai.

Kinija nebūtų Kinija, jei nebandytų savo produktų pardavinėti po neteisėtai „pasiskolintų“ kitų įmonių pakuotėmis. Tokių produktų klastočių sulaikoma itin dažnai. JAV lengviausia juos aptikti išsiaiškinus kokios medžiagos buvo panaudotos. Čia uždraustas borakso konservantas. Pastarąjį dėl pigumo dažniausiai naudoja kinų verslininkai. Europoje E285 nėra uždraustas, tad taip paprastai išsiaiškinti, ar tikrai pardavėjai parduoda tai, kas turėtų būti, patikrinti kur kas sudėtingiau. Tiesa, tas nesustabdytų klastočių gamintojų.

Galų gale net ir be klastočių, o tik dėl vis didėjančio fermų kiekio pasaulyje atsiranda didesnė pasiūla, mušanti kainas. Štai, kad ir Afrika. Nuo 2009 keli iš Prancūzijos kilę entuziastai sumanė, kad šiame žemyne galima pabandyti įkurti ikrų gamybos verslą. Dabar Madagaskare veikia pirmoji ir kol kas vienintelė žuvų ikrų auginimo ferma.

Populiarėjant ikrų auginimo verslui, rinkoje atsiras vis daugiau pigesnių produktų. Todėl prabangos krepšelio klausimas lieka atviras. Aukštos kokybės ikrai tikrai liks brangūs, bet greta jų bus daug žmonių, valgiusių pigiuosius ikrus.

Ar prabangiuose pobūviuose ir toliau bus didžiuojamasi, kad buvo patiekti ikrai? Laikas atsakys į šį klausimą. Augantis šio verslo tiekėjų skaičius įrodo, kad produkto paklausa tik auga. Pigesnių alternatyvų naudotojai nesijaučia kitokiais vien dėl to, kad per keliais kartais mažiau kainuojančius produktus. Tai realus faktas, kuriuo naudojantis galima teigti, kad visuomenėje ikrų kuriamo prabangaus gyvenimo įvaizdis yra ir nesvyruoja.