Europos centrinio banko (ECB) palūkanos už bankų indėlius šiandien siekia -0,5 proc. Neseniai palūkanas ir vėl apkarpė Federalinė rezervų sistema (FED). Jungtinėms Valstijoms judant recesijos link, kai kurie ekonomistai vardija neigiamų palūkanų normų privalumus.

Pavyzdžiui, leidinio „Quartz“ autorius Charles`as Eisensteinas teigė, kad jos gali atgręžti turto koncentraciją ir perskirstyti ją iš skolintojų į skolininkų pusę.

„Čia turbūt yra viena iš didžiausių iliuzijų-svajonių, – DELFI sakė N. Mačiulis. – Didžiausią finansinę naudą iš neigiamų palūkanų gavo būtent daugiausiai turto turintys asmenys, kurie turi ir didesnes galimybes pasiskolinti. Neigiamos palūkanos ir vertybinių popierių supirkinėjimo politika pirmiausiai pakėlė obligacijų, akcijų ir kitų vertybinių popierių kainas, o tokio finansinio turto daugiausiai turi tikrai ne neturtingieji.“

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dar pridūrė, kad 2017 metais „Bank of International Settlements“ atliktas tyrimas parodė, jog tokia centrinių bankų politika JAV ir Jungtinėje Karalystėje turėjo dešimt kartų didesnę įtaką vertybinių popierių kainai nei realiai ekonomikai.

„Vis daugiau tyrimų rodo, kad tokia centrinių bankų politika yra labiau tinkama pūsti turto burbulus ir didinti turto nelygybę, o ne skatinti investicijas, darbo vietų kūrimą ir atlyginimų augimą“, – sakė jis.

Tokia centrinių bankų politika yra labiau tinkama pūsti turto burbulus ir didinti turto nelygybę, o ne skatinti investicijas, darbo vietų kūrimą ir atlyginimų augimą.
N. Mačiulis

NT brangsta, vidurinioji klasė kenčia

Dar vienas Ch. Eisensteino minimas privalumas – esą neigiamos palūkanos leidžia skolinimui veikti efektyviai net ir be ekonominio augimo, nekenkiant ekologijai. „Be to, jos skatina ilgalaikį planavimą ir ilgai tarnaujančių daiktų gamybą“, – „Quartz“ rašė jis.

N. Mačiulis teigė, kad yra priešingai.

„Jos skatina kapitalo nukreipimą į rizikingiausias sritis – jei niekur negalima uždirbti teigiamos grąžos, pinigai pradeda keliauti į, pavyzdžiui, spekuliacinio kredito reitingo įmones. Trumpuoju laikotarpiu tai užkerta kapitalo judėjimą į efektyviausias ir produktyviausias ekonomikos sritis, ilguoju laikotarpiu išpučia skolų burbulus, kurie turės neigiamų pasekmių visiems aplinkiniams. Taip, idealiu atveju neigiamų palūkanų ir pinigų perteklius turėtų keliauti į aplinkosaugą ir padėti siekti kitų kilnių tikslų. Realybė rodo, kad tokie mechanizmai neveikia“, – komentavo ekonomistas.

Centriniai bankai tikėjosi, kad neigiamos palūkanų normos paskatins pinigų apyvartumą. N. Mačiulis teigė, kad tai neįvyko. „Išaugo tik komercinių bankų pertekliniai rezervai laikomi centriniame banke“, – sakė jis.

Nerijus Mačiulis
Foto: DELFI / Justinas Auškelis

Ch. Eisensteinas dar rašė, kad neigiamos palūkanos galėtų veikti kaip universalus turto mokestis, pakeisiantis visus kitus; ir finansuoti tokius dalykus kaip universalios bazinės pajamos.

N. Mačiulis atsakė, kad bėda tame, jog tą mokestį susimoka ne tie kurie turi daugiausiai turto.

„Santaupų turinti vidurinioji klasė jokių palūkanų negauna, o norėdami investuoti saugiai į vyriausybių obligacijas turi už tai net primokėti (gauna neigiamas palūkanas).

Tuo metu didžiausią turtą turintys asmenys laiko ne indėlius už neigiamas palūkanas, o investuoja į akcijas, į privataus kapitalo fondus, į nekilnojamąjį turtą. Brangstantis nekilnojamasis turtas mažina jo įperkamumą, o dėl to dar labiau nukenčia neturtingiausi ir vidurinioji klasė“, – sakė jis.

Ch. Eisensteinas taip pat svarstė, jog neigiamos palūkanos leidžia nuimti skolų naštą nuo vartotojų ir valstybių.

N. Mačiulis sutiko, kad ECB neigiamų palūkanų ir kiekybinio skatinimo politika padėjo labiausiai prasiskolinusioms eurozonos vyriausybėms.

„Net tos kurios prieš kelis metus atrodė atsidūrusios ant nemokumo ribos, dabar gali skolintis už neigiamas palūkanas, net neįgyvendindamos jokių reformų ir nedidindamos šalies konkurencingumo. Kieno sąskaita? Tų pačių santaupas turinčių gyventojų, kurie nieko iš santaupų neuždirba, o kenčia dėl centrinių bankų vykdomos finansinės represijos“, – sakė ekonomistas.

Brangstantis nekilnojamasis turtas mažina jo įperkamumą, o dėl to dar labiau nukenčia neturtingiausi ir vidurinioji klasė.
N. Mačiulis

Siūlo grįžti prie fiskalinės politikos

Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis pastebėjo, kad palūkanų normos realiai ekonomikai daug įtakos neturi.

„Ekonomikos valdymas palūkanomis yra iš neoklasikų ir neoliberalų įrankių dėžutės. Problema su palūkanomis ta, kad įmonėms jos pakankamai mažai svarbios, – ketvirtadienį spaudos konferencijoje kalbėjo jis. – Įmonėms žymiai svarbiau paklausos perspektyvos.

Jei įmonė prognozuoja iš potencialaus investicinio projekto gauti minusą, tai jokio skirtumo, kokios tos palūkanos yra. Tai neapvers sprendimo investuoti arba ne. Tai senos Keynes`o laikų tiesos. Panašu, kad jis dar ir dar kartą buvo teisus.“

R. Kuodis teigė, kad priešingu atveju toks didelis palūkanų mažinimas pasaulyje turėjo sukurti stebuklą, tačiau tai neįvyko.

Raimondas Kuodis

„Empiriškai matome, kad įmonėms svarbu visai kas kita, tai – apibrėžtumas, laukiamas projektų pelningumas, kuris dabar nedidelis, nes egzistuoja nemaža bedarbystė Europoje, atsiradę nemaži neišnaudoti gamybiniai pajėgumai – ankstesnių investicijų pasekmė. Tai atsakymas, kodėl įmonės taip vangiai keičia savo planus, reaguodamos į palūkanų normas.

Kita priežastis – įmonės paprastai naudojasi paprasta taisykle, kad jei projekto pagrindinė grąžos norma mažesnė nei 15 proc., tai investuoti neapsimoka. Dabar palyginkime palūkanų svyravimus, kurie siekia 1–3 proc., ir 15 proc. Klasikinis sprendimas investuoti būna tada, kai grąžos norma yra didesnė nei palūkanos. Kitaip tariant, tas palūkanų svyravimas yra pakankamai menkas veiksnys, net ir per šią perspektyvą žiūrint.

Apie gyventojų elgseną išvis nėra ką kalbėti. Žmonės paprastai nekeičia sprendimų dėl palūkanų. Labiau veikia sprendimus pirkti būstą, bet tai maža dalis“, – kalbėjo ekonomistas.

R. Kuodis dar sakė, kad neigiamos palūkanos gali neigiamai paveikti žmonių apsisprendimą taupyti. „Jie pradės vengti taupyti, nes jų tikslas pradeda tolti“, – teigė jis.

Reikėtų iš naujo pažiūrėti į jos galimybes, ypač laikotarpiu kai kitos politikos yra išsisėmusios.
R. Kuodis

Ekonomistas pastebėjo, kad diskusijos apie monetarinę politiką nukreipia dėmesį nuo dalykų, kurie išties veikia, t.y. fiskalinės politikos, kuri Europoje suvaržyta.

„Kiekybinio švelninimo programos yra turto pakeitimas – perki vieną, duodi kitą. Fiskalinė politika kuria turtą privačiame sektoriuje. Efektas iš čia yra gerokai stipresnis. Tiesa, pastaruoju metu intelektualinėje erdvėje vyksta lūžis – fiskalinė politika buvo nuvertinta. Reikėtų iš naujo pažiūrėti į jos galimybes, ypač laikotarpiu kai kitos politikos yra išsisėmusios“, – sakė R. Kuodis.