Visgi DELFI nusprendė pasidomėti, kaip iškilo didžioji Raimondo Karpavičiaus imperija ir kas verslininkui atnešė turtus, kurie šiandien siekia apie 100 mln. Eur.

Sėdėjo kalėjime

R. Karpavičius gimė ir augo Šiauliuose. Vėliau mokėsi Lietuvos sporto universitete Kaune, jis tuo metu buvo vadinamas Lietuvos valstybiniu kūno kultūros institutu.

Jaunystėje vyras buvo futbolininkas. Jis futbolą profesionaliai žaidė Klaipėdos „Atlanto“ klube, taip pat buvo vedęs p. Audronę Karpavičienę. Pora drauge turi ir sūnų – Roką Karpavičių (Karpį – red.).

Kaip dienraščiui „Lietuvos rytas“ pasakojo p. A. Karpavičienė, 1983-iaisiais p. Raimondas buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme. Jo brolis Henrikas Karpavičius DELFI sakė, kad tada dar jaunas, maždaug 25-erių, vyras į Pravieniškių kalėjimą sėdo už įsilaužimą į valstybei tuo metu priklausiusią parduotuvę ir už tai gavo vienuolikos su puse metų laivės atėmimo bausmę.

A. Karpavičienės teigimu, tada šeima oficialiai išsiskyrė, kad nebūtų konfiskuotas šeimos turtas. Vėliau vyras iš kalėjimo buvo paleistas anksčiau laiko.

Įkūrė kooperatyvą

1989-ieji – tie metai, kai verslininkas įkūrė kooperatyvą: buvo įkurta įmonė UAB „Karpis“, ji užsiėmė ekspedijavimo paslaugomis. Tuo metu įmonė krovinius gabeno geležinkeliais ir jūra, užtikrino metalo tiekimą per Lietuvą.

Apie šios įmonės veiklą 2016 m. VZ.lt pasakojo pats verslininkas R. Karpavičius.

„Aktyvios metalų krovos periodu per Klaipėdą gabenome apie 10 mln. tonų metalo – tuo metu reikšmingą uosto krovos dalį. Darbu buvo aprūpinta apie 50 bendrovių uoste“, – tada pasakojo jis.

VZ.lt teigimu, įmonė metalą tiekė tokioms stambioms tarptautinėms kompanijoms kaip „Fercomental“, GSE, „Stemcor“ ar „Kloeckner Metals Corporation“, o vėliau bendrovė pelnė ir tarptautinių partnerių bei pasaulinių finansų institucijų – „BNP Paribas“, „Dresdener Bank“ – pripažinimą.

Kaip buvo teigiama, tada plėtojamas bendradarbiavimas su užsienio bei Lietuvos įmonėmis padėjo užmegzti ryšius ir su tuo metu dar valstybiniu Marijampolės pieno konservų fabriku.

R. Karpavičiaus bendrovė gamyklai tiekė baltą metalo skardą pieno konservų dėžutėms gaminti. Palaipsniui, geriau pažįstant pienininkystės sektorių ir verslo šakos specifiką, verslininkas tiek įsitraukė į fabriko veiklą, kad, paskelbus gamyklos pardavimo aukcioną, ilgai nedvejojęs įsigijo Suvalkijos įmonę, buvo teigiama VZ.lt.

R. Karpavičiaus brolis p. Henrikas pasakojo ir apie dar vienos įmonės, „Eksimeta“, įkūrimą 1994-aisiais. Kaip teigia, jos akcininkai tada didžiąja dalimi buvo UAB „Karpis“, kuris turėjo 51 proc., o 29 proc. priklausė Magnitogorsko metalurgijos kombinatui, 20 proc. – Šveicarijos firmai GSE „General steel export“.

2001-aisiais R. Karpavičius įsigijo tada jau bankrutavusius „Marijampolės pieno konservus“, kuriuos, laikui bėgant, prikėlė naujam gyvenimui.

Brido iš skolų

„Ta kaina iš pradžių buvo 12 milijonų, paskui tarėmės, darėme, žodžiu, ir nupirkome. Jis man tada pasiūlė, kad aš būtinai būčiau MPK generaliniu direktoriumi“, – DELFI pasakojo H. Karpavičius ir sakė, kad įmonė tuo metu buvo visiškai „nuvaryta“.

„Ten sveikatos reikėjo įdėti daug, nes nei žaliavinio pieno buvo.

Visur ta įmonė buvo įsiskolinusi už žaliavinį pieną, o jo niekas mums neduoda. Pirma, sako, sumokėkite skolas, o mes sakome, kad nusipirkome įmonę be jokių skolų, nes ji bankrutavusi.

Visi tie žmonės sakė, atleiskite, bet čia jūsų reikalai, o kaip jūs pirkote, mūsų nedomina, pieną gausite tada, kai grąžinsite skolas. Taip privertė didžiąją dalį šių skolų mokėti, nors mums visai nepriklausė“, – atsiminė jis.

Henrikas Karpavičius

Apie bendrovę kamavusias skolas buvo rašoma ir Vilkaviškio laikraštyje „Santaka“.

„Tik mūsiškiai žemdirbiai vis dar jaučia nuoskaudą dėl negrąžintų AB „Marijampolės pieno konservai“ skolų ir skriaudos pamiršti nesiruošia. Daugelis net nesupranta, kad savininkai pasikeitė ir skolų atiduoti neprivalo.

Pavadinimo nekeitėme, prisidėjo tik viena raidė – iš AB virto UAB. Įmonė turėjo savo rinką, tai kam griauti tai, kas padaryta“, – tada žurnalistams sakė įmonės atstovai.

Visgi pieno verslas R. Karpavičiui įsisuko. Daugiau nei 90 proc. produkcijos buvo eksportuojama į užsienio šalis.

Remiantis „Santakos“ pateikta informacija, 2006 m. bendrovėje jau sukosi 206 milijonai apyvartinių lėšų, o per du 2017 metų mėnesius – jau 35,6 milijono.

Taip „Marijampolės pieno konservai“ tapo viena didžiausių Baltijos šalyse pieno perdirbimo bendrovių. Įmonės pajamos, remiantis suduvosgidas.lt informacija, 2018 m. siekė 85 mln. eurų, o 2019 m. gamybai modernizuoti planuota investuoti 7,7 mln. Eur.

Darbas buvo pirmoje vietoje

Kaip DELFI teigė verslininkui artimi šaltiniai, verslas R. Karpavičiui gyvenime visada buvo pirmoje vietoje, o pats verslininkas buvęs taupus žmogus.

Jis, kaip buvo teigiama, visada labai rūpindavosi savo darbuotojais, dažnai „Marijampolės pieno konservuose“ būdavo tikrinama ir dirbančiųjų sveikata, specialistai kviečiami skaityti paskaitų.

Tiesa, bendrovė „Marijampolės pieno konservai“ buvo įsteigusi gamyklą ir Tenerifėje, ten gamino pieno produktus.

Apie verslą Kanarų salose ne kartą kalbėjo ir pats R. Karpavičius. 2018 m. žurnale „Lietuvos pajūris“ jis interviu pasakojo, kad, kalbant bendrai, Ispanijos pieno produktų rinkoje įmonė dalyvavo jau daug metų.

Raimondas Karpavičius

„Tik savo produktus ten pardavinėjome per vieną vokiečių kompaniją. Gamykla čia jau veikia.

Tiesą pasakius, mintis pastatyti mums čia gamyklą šovė į galvą netikėtai, man atostogaujant toje vietoje. Ji mums yra svarbi vystant plėtrą į žemyną, Ispaniją ir Portugaliją.

Per tiek metų čia jau gerai supratau vietos darbuotojų mentalitetą – priėmiau sprendimą, kad gamybos reikalus turi tvarkyti lietuviai. Rūpintis gamyklos technine dalimi vietos žmonės neturi pakankamai patirties“, – 2018-aisiais sakė jis.

„Eisiu, kol leis dangus“

Kaip teigė, gamybos apimtys Tenerifėje tada dar nebuvusios didelės, verslininkas pabrėžė, kad dirbti ten daug sudėtingiau nei Lietuvoje, tačiau paprasčiau yra kalbant apie konkurenciją, mat ji ten mažesnė.

Žurnalistas verslininko paklausė, kas jį suformavo kaip asmenybę ir kaip verslininką, tačiau R. Karpavičius vieno atsakymo neturėjo.

„Negalėčiau pasakyti, kad kas nors konkrečiai, – mokykla, tėvai ar gatvė, o gal pokyčių laikmetis, – mane suformavo tokį, koks esu.

Mane suformavo gyvenimas – eini per jį ir mokaisi. Beje, aš save vadinu jo mokiniu. Iki paskutinio atodūsio turi veikti ir mokytis. Galima būti pensininku, bet svarbiausia – nesijausti pensininku. Gyvenime eisiu tol, kol man leis dangus“, – sakė jis.

Galiausiai žiniasklaidoje buvo skelbiama, kad per visą savo verslininko karjerą R. Karpavičius galėjo pasigirti užgyvenęs ir įkūręs ne vieną įmonę.

Praėjusių metų duomenimis, jis valdė Klaipėdos logistikos bendrovę „Karpis“ ir antrines jos įmones UAB „Marijampolės pieno konservai“, UAB „Lukšių pieninė“, UAB „Ferogama“, įmonę Ukrainoje „Vitaut“, užsiėmė krovinių ekspedijavimu uoste.

2018 m. jis už įvairias socialines iniciatyvas ir aktyvią veiklą buvo apdovanotas Lietuvos Pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos Padėkos ženklu. Taip pat verslininkas yra gavęs apdovanojimą ir iš Prezidentūros, buvo Tenerifės vaikų futbolo puoselėtojas ir mecenatas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (430)