DELFI su P. Masiuliu kalbėjosi prieš kurį laiką, jam darbo reikalais trumpam grįžus į Lietuvą.
– Jūs „Tele2“ Lietuvoje vadovaujate nuo 2003-iųjų, o visose Baltijos šalyse – nuo 2016 m. Ką jums, kaip žmogui, davė visi šie metai tokiose pareigose?
– Man šie metai buvo labai įdomūs, turėjau daug iššūkių. Kai atėjau, „Tele2“ buvo mažiausias operatorius, jo kokybė buvo siaubinga, o žmonės – nepatenkinti. 80 proc. klientų norėjo išeiti, tačiau plėtra buvo didžiulė, reikėjo samdyti daug žmonių.
Tada pirmiausia organizacijoje reikėjo, kad žmonės patikėtų, jog esame mažiausi, bet galime būti didžiausi. Tai pavyko gana greitai. Vėliau įmonė augo.
Tas laikas, iki 2010 m., tas „didysis greitis“, jis buvo man labai nuostabus, nes kiekvienam verslininkui svarbu, kai darbai duoda rezultatą.
Po to rinka keitėsi. Iš pradžių ji smarkiai augo, o kai pasidarė prisotinta ir jau visi turėjo po mobilų telefoną, tada reikėjo galvoti naujas paslaugas, turėjo kilti profesionalumo lygis.
Dabar jau 16 metų, kaip įmonė auga.
– O koks, Jūsų manymu, turi būti geras įmonės vadovas? Čia – pašaukimas, ar to galima išmokti?
– Manau, kad galima išmokti. Galbūt yra tam tikra talento dalis, bet, žinote, geras vadovas turi keletą dalykų.
Pirmasis, kad žmogus turi turėti ambiciją, nes didžiulė problema yra tame, kad žmonės patys save apriboja.
Pavyzdys – sovietmečiu žmonių svajonė buvo nuvažiuoti prie jūros ir turėti juodai baltą televizorių, bet kodėl ne skristi į Dominikos Respubliką, į Maldyvus ir turėti spalvotą televizorių? Lyderį žmonės seka, kai jiems yra įdomu, ko jis nori pasiekti, todėl pirmiausia – ambicija.
Antras – absoliučiai būtinas bruožas – įžvelgti talentus. Reikia žinoti, kad šis žmogus labiausiai tinka į prekybą, šis – į pardavimus.
Manau, kad tai reikalinga, nes jei vadovas talentą įdeda į tą vietą, kur talentas gali žydėti – tai tas talentas laimingas, jam įdomu, o tada jis deda visas pastangas ir tada žydi viskas.
„Tele2“ įdarbinimo procesas – labai ilgas. Penki žmonės tikrina vieną asmenį. Aš stengiuosi bent „Skype“ pakalbėti su tais, kurie ateina pas mus dirbti į biurą. Klausiu apie darbą – kaip jis planuoja jį atlikti, strategiją. Tada matau, ar tam žmogui įdomu, ar jis tiesiog pasakė, ką kažkur girdėjo.
Man tam reikia 20 minučių, bet esu padaręs ir daug klaidų, kai nusamdėme žmogų ir atleidome po 11 dienų. Gėda.
Trečias dalykas – vadovas turi mylėti savo darbą, rūpintis darbuotojais, bet tai nereiškia, kad jis turi nurodinėti, ką jie turi daryti. Mano filosofija – paleisti. Jie patys turi galvoti.
Taip pat svarbu užtikrinti žmogaus orumą, o tai reiškia, kad labiau turi rūpėti jis, o ne jo darbas.
– Kokia Jūsų nuomonė apie darbą savaitgaliais?
– Nesąmonė. Manau, jį galima daryti, kai būtina.
Aš anksčiau irgi dirbdavau savaitgaliais, bet pamačiau, kad tai neduoda rezultatų, nes tada tu turėdamas daug laiko jį neefektyviai naudoji, o kai turi nedaug, jį naudoji efektyviai. Tada yra ir rezultatas.
Aš manau, kad bendrai kalbant, įmonėje negalima žmogaus kontroliuoti kur jis eina, nes gal jam reikia vaiką kažkur nuvežti, o gal žmona ligoninėje, gal draugas iš užsienio grįžo. Reikia žiūrėti į žmogaus rezultatus, ką jis padarė per paskutinį mėnesį. Žinoma, kalbu ne apie klientų aptarnavimą ar finansistus.
– Jūs neseniai sulaukėte pasiūlymo dėl „Tele2“ vadovo pareigų Vokietijoje. Kaip reagavote?
– Labai nudžiugau. Tai didelė, turtinga šalis. Tai yra mano įvertinimas.
Man malonu, kad tie žmonės Vokietijoje mane gerai priima. Lietuva „Tele2“-juose yra ikoninė darbo vieta. Daug švedų nori atvažiuoti čia dirbti, nes jie galvoja, kad čia yra tokia ufonautų įmonė, kurioje viskas gerai.
Iš pradžių jie žiūrėjo įtariai, bet dabar mokosi. Net kai būna mūsų tarpusavio sporto varžybos jie sako, kad lietuviai laimės, nes mes jiems – sėkmės etalonas.
Fainas iššūkis, faini žmonės ir fainas Diuseldorfas.
– Dabar vadovausite net keturioms šalims, kaip atrodys Jūsų paties gyvenimas? Kur būsite apsistojęs?
– Mano šeima gyvena Barselonoje ir dar bent metus tikrai ten liks, o gal ir ilgiau. Mano berniuką priėmė į futbolo klubą „Barcelona“, tai jis ten žais, o kitas mokosi labai geroje mokykloje, nori daug ko išmokti. Mergaitės – į darželį eina, o aš gyvenu lėktuve, turiu keliauti per visas keturias šalis.
Aš pas šeimą visada nuskrendu. Savaitgaliais visada būnu, o darbo dienomis skraidau visur. Galvoju, kad daugiausia vis tiek gal būsiu Lietuvoje.
– Kaip suderinate darbą ir laiką su šeima? Ar pavyksta atsiriboti nuo darbo?
– Aš suderinu, tik tai padaryti nėra lengva, o atsiriboju puikiai.
Kažkada „Tele2“-juose mes sugalvojome, kad mūsų strategija yra raganosio. Jis nuleidžia ragą ir žygiuoja link savo tikslo. Daug problemų yra, gauna per šoną, bet vis tiek žygiuoja. Taip ir aš žygiuoju, kaip tas raganosis, tikrai yra sunku ir pavargsta ir žmona, bet vis tiek stengiuosi kiek galiu daugiau pabūti su šeima. Jeigu turiu tėvadienį, visada susiderinu, kad tik ilgiau pabūti.
Būti su vaikais man – viršūnė, nes mes turime keturis vaikučius: du berniukus ir dvi mergaites, o su kiekvienu asmeniškai reikia praleisti laiko. Jeigu būna laisvesnis laikas ar atostogos, šeima visada atskrenda į Lietuvą, būname čia.
Iš esmės, manau, man pavyksta suderinti viską, nors žmona pavargsta, tikrai pavargsta, bet ji supranta, kad tas iššūkis toks fainas man.
Tiesa, anksčiau aš niekad nebuvau toks ypatingai planuojantis žmogus, nemėgdavau, o dabar pas mane viskas suplanuota trims savaitėms, kai kurie darbai net iki Naujų metų.
– O kaip tėtis, esate griežtas?
– Sakyčiau, kad nesu griežtas ta prasme, kad esu sausas, bet kai kurie dalykai, kai jau nervina, būnu griežtas, ypač, kai neklauso manęs ar žmonos.
Matote, man labai pasisekė su žmona. Ji turi ypatingai aiškų suvokimą, ko tuo momentu reikia šeimai, o man būna visokių minčių, turiu omeny dėl darbo.
Manau, kad šiaip nesu griežtas, bet kartais per daug griežtas ir daug dalykų ne taip padarau, bet pasiekiu tai, kad vaikai myli mane. Kai aš ateinu, o abi mergaitės bėga ir šoka link manęs, jau žinau, kad jos džiaugiasi tėveliu. Arba berniukai, kiekvienas nori asmeninio dėmesio, praleisti laiko kartu.
Aš mąstau, kur yra vaikų talentai ir kaip jų talentus geriausia atskleisti. Mano vyriausiasis sūnus – jis ypatingai išradingas. Jis – gabus ir manau turi didžiulį talentą verslui, todėl jam reikia mokytis matematikos, mokytis kalbų, reikšti savo mintis, suprasti verslą.
Kitas berniukas – jis dar jaunas, jam 11 metų. Jis gabus futbolui. Nežinau, ar bus futbolininkas, bet mokslus turi mokytis.
O mergaitės, aš joms nieko negaliu atsakyti. Jos visko išprašo, absoliučiai. Jau matau, kad čia mano silpnoji pusė. Su mergaitėmis yra kažkas kitokio, neatsilaikau visiškai. Ketverių mergaitė man gali atsakyti: „Ne“ ir viskas. Tada aš sakau žmonai, o žmona jau: „Marija, kaip tai ne?“ ir tada ji jos klauso.
– p. Petrai, o kaip leidžiate laisvalaikį, turite hobį?
– Neįmanoma. Aš turiu didelį hobį – žvejybą. Tikrai mėgstu žvejoti, bet paskutinius 10 metų to nedariau. Darbas paima nemažai mano laiko, o po to yra šeimos interesai.
Dar yra futbolas. Žiauriai mėgstu, nors paskutiniu metu nežaidžiau.
– Jūsų brolis dvynys Rokas Masiulis – puikiai žinomas žmogus – buvo susisiekimo ministru. Ar dažnai pešdavotės, kai buvote jauni? Iš kur esate kilę?
– Mes vilniečiai, tik gimėme Lazdijuose, kai tėvai atostogavo. Aš visiems sakau, kad esu dzūkas, nors iš tikrųjų – vilnietis.
Su broliu pešdavomės kiekvieną dieną iki 14 metų, o po to supratome, ką čia veikiame. Pešdavomės dėl visko.
Sulaukę 14 m. nustojome tai daryti. Labai gerai draugavome. Mūsų tėvelis buvo elektros inžinierius, o mamytė – teisininkė – teismo ekspertė.
– Ar Jus painiodavo su broliu? Krėsdavote šunybes?
– Visą laiką. Žinoma, ne visur leisdavo krėsti šposus, nes mus net atskirai sodindavo. Kol kartu sėdėdavome – būdavo lengva apgauti, o paskui, tiek universitete, tiek mokykloje, mus perkando ir pasodindavo atskirai.
Bet ir dabar mus painioja. Būna, einu gatvėje, prieina visiškai nematytas žmogus ir sako: „Sveikas“ ir jeigu vardo nepasako, aš net nežinau, ar aš jį pažįstu, o gal brolis.
Bet aš net nesigilinu, aš su visais draugiškai, lyg būtų geras pažįstamas. Iš pradžių bandydavau aiškintis, kad gal tu supainiojai, bet dabar manau, kad nėra prasmės, nes tik gaišti laiką.
– Jūsų brolis neseniai buvo priverstas palikti susisiekimo ministro pareigas. Ar Jus ši situacija kažkaip palietė?
– Ne. Esmė, kad net kai jis buvo susisiekimo ministru, mes nedaug bendraudavome, o darbiniais klausimais visai nebendraudavome.
– O kaip šiandien, palaikote ryšį?
– Palaikome. Galbūt neįmanoma jo palaikyti taip dažnai, bet su mano kelionėmis ir jo darbu, kartais, kai susitariame susitikti, dažnai tenka ir atšaukti, ir pakeisti laiką ir prisiskambinti sunku.
Su broliuku susitinkam, matomės. Sutariam gerai.
– Teko girdėti, kad esate tikintis žmogus.
– Taip, esu. Domiuosi, skaitau, į bažnyčią vaikštau, stengiuosi, jeigu pavyksta, ir kiekvieną dieną, bet ne visada pavyksta eiti. Tai man yra nuostabi gyvenimo dalis.
– O kaip pavyksta suderinti tikėjimą ir kai kuriuos dalykus, kurie kartais vyksta versle, omenyje turiu moralinius principus?
– Žinokite, puikiausiai.
Aš ir pats galvojau, kaip bus, kai mane paskirs vadovu, o aš tikintis žmogus ir ką turėsiu dabar daryti. Bet pirmas dalykas, pagalvojau, kad naudosiuosi auksine taisykle, kur sakoma, kad elkis su kitais taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi ir aš taip elgsiuosi su savo darbuotojais.
Koks žmogus nenori, kad su juo, nesvarbu, darbuotojas jis ar ne, elgtųsi taip, kaip jis elgiasi su kitais, kad būtų elgiamasi gerai, kad gerbtų?
Kai pagalvoji, o kas iš tiesų yra tas tikėjimas? Įrodyti fizine prasme, kad Dievas yra – neįmanoma, bet neįmanoma įrodyti ir kad jo nėra.
Realiai galvoju, kad Dievas yra tas, kuris sukūrė pasaulį ir todėl jis nėra tarp tų daiktų, dėl to, realiai, įrodymai neegzistuoja, bet tai yra ypatingo sąžiningumo dalykas, nes jei egzistuotų įrodymai, kas būtų tikintis? Turtingi, išsilavinę žmonės, o dabar tikėjimo dovaną gali turėti visi.
Manau, kad kai žmogus tikintis, jis sugeba patikėti ir tuo, kad štai dabar įmonė yra tokia, bet ji gali būti 100 kartų didesnė. Manau, kad tai padeda, nes tada žmogus nebijo svajoti, nes, žiūrėk, Dievui štai viskas yra įmanoma. Dėl to jis yra drąsesnis. Man tai labai padeda
