„Jo mama buhalterė. Ji su juo viską dėliojo, tvarkė visas sutartis, visi pinigai, viskas buvo nunešta, paduota jiems“, – interviu DELFI sakė jis.

Taip jis atsakė į A. Gužausko trečiadienį paskelbtame interviu pasakytus teiginius.

– Arminas Gužauskas teigia, kad įmonei „Ramigna“ galite būti skolingas apie pusę milijono eurų. Kaip vertinate tokį teiginį?

– Manau, kad tai yra visiškas šmeižtas. Tiesiog visi pinigai buvo pas jį, kasoje, viskas buvo jam perduota. Viską kontroliavo jis, kaip direktorius. Jo mama buhalterė. Su juo viską dėliojo, tvarkė visas sutartis, visi pinigai, viskas buvo nunešta, paduota jiems. Ar grynieji, ar pavedimai – viskas buvo jiems. Viską jie turėjo.

Aš niekada nebuvau prisijungęs prie jokių sąskaitų – ar įmonės, ar kriptovaliutų galų gale. Visos transakcijos ėjo tik per jį, su jo žiniomis, su jo mamos palaiminimu. Buhalterė yra jo mama ir aš nesuprantu, kodėl jis tai slepia, jei toks nekaltas.

– Ką keičia tas faktas, kad jo mama buvo buhalterė?

– Aš galiu papasakoti, kaip atsitiko pastaruoju metu. Per pastaruosius 3–4 mėnesius.

– Gerai.

– Buvo susitarta nekasti į minusą, kai kriptovaliutos krito 2018 metų rugsėjį ir žiemą. Buvo dugnas, tad susitarėme, kad nekasime į minusą. Jis mane labai mėgsta žeminti, kad aš baigęs tik 10 klasių, esu jaunesnis, jis vyresnis, jis – su aukštuoju, viską žino ir panašiai. Jo pagrindinis argumentas: „Aš viską žinau, viską skaičiuoju ir viskas bus gerai.“

Kai susidarė skolos už elektrą, įmonė „Plasta“ pasakė, kad reikia atsiskaityti. Su Arminu pasirašėme vekselį, kaip laidavimą už elektrą. Tada buvo susitarimas, kad per pusmetį padengsime skolas, nes kriptovaliuta ėmė atsigauti, viskas bus gerai, bla bla bla... Po to, kai mes pasirašėme vekselį, Arminas su mama kažką derino dėl elektros, susidenginėti kažkaip PVM`us, neva išlošime dar daugiau – aš tiksliai nesigilinau.

Jis žinojo schemą, kaip susidengti PVM`us, mes išlošime ir iš elektros, ir iš kasimo, ir greitai padengsime skolas. Po to vekselio pasirašymo per 2–3 mėnesius, iki pavasario, skola išaugo nuo 60 iki 100 tūkst.

Tada mums jau atjungė elektrą. Tuomet jis mane įkalbėjo imtis verslo – atidaryti kompiuterinių prekių parduotuvę. Prekes siuntėmės iš užsienio, ir neva tai turėjo išgelbėti „Ramigną“ nuo bankroto. Užstačiau vieną sklypų Valakampiuose, norėjau gelbėti įmonę. Paskui teko tą sklypą parduoti. Jis tuos pinigus eilinį kartą pradirbo. Parduotuvė stovėjo, nepavyko nieko. Su „Plasta“ buvome susitarę, kad jie palauks, padengsime skolas. Dar ten jis keliasdešimt tūkstančių pradirbo mano asmeninių pinigų.

Galų gale, kodėl perleidau akcijas: turėjome galimybę iš antstolių išsipirkti savo akcijas patys arba perleisti „Plastai“. Jis pinigų neturi, tad aš už savo lėšas siūliau išpirkti akcijas visu 100 proc. Tada kasame – po truputį atiduosi man skolą, viską gražiai susidengsime, bus visi laimingi: ir „Plasta“, ir mes.

Arminai, mano tėtis mato, kad mums neblogai sekasi, siūlo kaip marketinginį papildomą triuką padėti nupirkti „Lamborghini“ ir panašiai.
Paulius Aršauskas

Likus porai dienų iki aukciono pabaigos, jis pasakė nebepirkti tų akcijų, nes susitarė su „Plasta“, ji viską pasiims. Mes daug metų dirbome, tad buvo pasitikėjimas vienas kitu, dar turime vieną bendrą nekilnojamojo turto projektą, galvojau, kad tikrai neapgaus. Taip viskas ir įvyko: aš nebedalyvavau tame aukcione, nusprendėme neišpirkti akcijų, viskas atitenka „Plastai“, jis lieka direktoriumi, kai atkasame elektros skolą „Plastai“, toliau viską dalijamės gražiai po lygiai ir panašiai.

Viskas buvo sutarta žodžiu. Kai įsigaliojo, kad viskas „Plastos“, jie pradėjo mane šantažuoti, kad aš būtinai turiu atiduoti už elektrą skolą, nes Arminas nieko neturi, o aš turiu, mano tėvai turi. „Tada negrasinsime tau prokuratūra, nesodinsime tavęs į kalėjimą ir nepilsime ant tavęs š*dų“. Viskas, kas čia dabar vyksta, – Arminas marionetė, jis klauso „Plastos“ vadovo, kaip ką kalbėti, kokį š*dą ant manęs pilti, kaip padaryti atpirkimo ožiu ir paversti kaltu dėl viso įvykio.

Jis šmeižia, kad yra nenupirkta... Kad aš pasisavinau kažkokių žmonių pinigus, bet žmonės nėra apgauti nė vienas, visiems įranga nupirkta ir ji yra jų. Nesuprantu, kaip jis gali teigti, kad aš nenunešiau kažkokių sutarčių. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) yra suskaičiavusi, kad visa įranga pagal sutartis yra fermoje. Už kokius pinigus jis galėjo tą įrangą nupirkti?

– Jei žmonės jums davė grynaisiais, o jūs net nenunešėte sutarties, tai tos įrangos niekas ir nenupirko.

– Viskas nupirkta, nėra taip, kad kažkuris žmogus neturi įrangos.

– Man žmonės rašė, kad jie negali atgauti savo įrangos, nes neturi įrodymų.

– Nes „Plasta“ yra uždraudusi išsinešti įrangą. Dėl to Arminas visiems pasakojo, kad yra nesklandumų, kol kas nekasame, neapsimoka, vis vilkina. Kažkokiai mažai daliai įranga yra atiduota. FNTT yra suskaičiavusi – kiek sutarčių, tiek ir įrangos. Jei ji kur nors dings, tai viskas – Armino atsakomybėn.

– Kiek sutarčių jus pats pasirašėte?

– Daugumą sutarčių aš esu pasirašęs. Žinokite, nepamenu tiksliai. Iš viso turėtų būti apie 200 sutarčių – gali būti.

Paulius Aršauskas

– Sakote, kad FNTT suskaičiavo, bet nepamenate skaičiaus?

– Aš tikrai neatsimenu skaičiaus. Ten viskas atitinka. Nėra taip, kad sutarčių daug, o įrangos nėra. Nebent Armino mama... Kažką jie ten sumąstė, pridarė, ir nesuprasi.

– Suprantu taip: jei jūs nunešėte sutartį, tai Arminas ir nupirko įrangos; jei nenunešėte, tai ir nepirko.

– Viską vedėme į „Excel“, viskas buvo matoma – kiek žmogus sumokėjo, kiek pervedė, grynaisiais ar ne. Viskas buvo pirkta per Arminą, buvo nunešta Arminui, viską tvarkė Arminas. Turiu „Excel“ lenteles, duomenis, kur jis išleido ne pagal sutartis, be jokių oficialių dokumentų, kur ir kam mokėjo algas, kur pirko detales, plokštes ir panašiai.

– Su jumis grynaisiais, pavedimu ir kriptovaliuta buvo atsiskaitoma?

– Taip, bet viskas ėjo į bendrą piniginę. Viskas buvo grynaisiais arba į „Ramignos“ sąskaitą. Nereikia apsimetinėti dabar durneliu, kad jis nežinojo. Mes žinojome tam tikrą skylę kasoje – apie 300 tūkst. praėjusią vasarą.

– Iš kur ta skylė atsirado?

– Nes jis pirko daug įvairių dalykų neoficialiai, ne pagal sutartis – įrangos, algos. Jis man pats yra atsiuntęs „Excel“ lenteles.

– Dėl šių mokėjimų atsirado lėšų trūkumas įmonėje?

– Jis norėjo sutaupyti PVM, nežinau tiksliai, ką jie ten su mama derinosi, tarėsi. Tikrai ten buvo balaganas, bet jis toks žmogus, atsiprašant, yra šizofrenikas. Jis, būna, neatsimena, ką vakar veikė. Tai kaip jis gali atsiminti, kur išleido pinigus prieš 2 metus?

Sakiau jam, kad gal galvoja, jog dėl mano kaltės trūksta. Viskas paprasta – yra sąskaitos, ką tu oficialiai mokėjai, yra, kur žinai, kad neoficialiai mokėjai, – labai paprasta, pasižiūrime, kiek įrangos, įvertiname, už kiek pardavėme, už kiek pirkome, tada turėsime oficialų skirtumą.

Nėra taip, kad ten žmonių pinigai. Tarkim sumą X uždirbome iš įrangos, mes partneriai ir turime kartu spręsti, ar leidžiame juos toliau verslui vystyti, gerinti... Aš apskritai iš tos įmonės gavau tik algą ir tiek, daugiau nieko negavau.

– „Lamborghini“ nusipirkote.

– „Lamborghini“ tai absurdas apskritai. Žinote, kiekvienas turi savo vaidmenį. Mes buvome iš anksto sutarę, kad aš užsiimu rinkodara. Mano geri santykiai su tėvais, jie sutiko padėti. Arminas tai puikiai žinojo. Jie nupirko man tą „Lamborghini“, dariau tą rinkodarą. Jis buvo atsakingas už finansus, už kasą, už buhalteriją, aš – už klientų pritraukimą.

– Papasakokite, kaip tų klientų ieškojote.

– Viskas prasidėjo nuo „Youtube“ filmuko. Pasistatėme pirmus „rigus“ pas save namie. Pradėjome juos filmuoti, pasakoti, kaip mums sekasi, kiek iškasame. Sumąstėme atidaryti bendrą „fermą“. Tuo metu prasidėjo labai didelis kriptovaliutų pakilimas, Arminas nusimanė apie jas, aš – ne.

Pasiskirstėme darbais ir pradėjome. Aš reklamavau, rodžiau žmonėms „Instagrame“, „Facebooke“, „Youtube“. Klientai pamatydavo... Dar tas bumas... Kaip tik pataikėme, tai ir buvo sėkmės faktorius.

– Susitardavote su žmonėmis, pasiimdavote pinigus ir nunešdavote Armino mamai?

– Taip, paduodavau viską Arminui. Tiesiog biure arba „fermoje“ – nuveždavau sutartis, grynuosius. Jis paskaičiuodavo, kiek mums gali likti maržos. Sakydavo: tiek ir tiek lieka, gal pasidalijame. Aš sakiau: palauk, pirma pastatome viską iki galo, pažiūrėsim, ar viskas gerai, tada pasidalysime.

Jis daug pinigų prarado investuodamas į ICO, nes tuo metu jie buvo ant bangos. Jis norėjo vienu kartu labai daug uždirbti. Ten buvo galima investuoti 10 tūkst. ir per kelias savaites uždirbti 200 tūkst. ar 300 tūkst. eurų. Spėju, žmonių pinigų iš tos nevilties ir ten galėjo priinvestuoti, į tuos kiniškus visus ICO ir t. t.

Man irgi siūlė investuoti. Kadangi aš nenusimaniau, nemokėjau ten užsiregistruoti, tai taip ir paleidau, niekur nesivėliau. O jis investavo į tuos ICO ir pinigus prarado, dingo jie.

– Visus pinigus atiduodavote Arminui arba jo mamai, o pats kaip algą gaudavote?

– Pavedimu į banko sąskaitą.

Arminas dabar yra marionetė.
Paulius Aršauskas

– „Už savo debiliškus komentarus, ką kliedi grupėje, konfiskuojam tavo įrangą ir gauni baną“, – kodėl taip bendravote su klientais?

– Čia emocijos. Arminas labai nenorėjo prisiimti atsakomybės. Jei kas nors blogai, jis mėgdavo dingti. Neatrašo, neatsiliepia, iki dabar taip daro. Visada sakydavau: svarbiausia – nedingti. Kad ir kokia situacija, svarbiausia – žmonėms sakyti tiesą. „Ne, jie pradės panikuoti, reikia ką nors kito galvoti“, sakiau, kad reikia pasakyti, jog už elektrą esame skolingi, kad prasta situacija. Kam jiems sužinoti iš antstolių?

– Pats galėjote pasakyti.

– Faktas. Aš jam sakiau: pasakome. Jis mane nuteikdavo, kad viską žino, kad reikia pasitikėti. Taip ir išėjo. Faktas, kad emocijos – vienas pikčiau parašo, kitas kaltina dėl kažko. Mes tikrai neturime įtakos kriptovaliutoms – ar jos kris, ar kils. Žmonės paslaugą gavo, nė vienas nebuvo apgautas. Esmė, kad jie turi atsiimti įrangą.

– O jie uždirbo iš kasimo?

– Tarkim, jei būtumėte atėję, kai tik pradėjome, tai faktas, kad būtumėte uždirbę. Nelygu, koks jūsų godumo lygis ir kada juos parduotumėte. Žmonėms garantavau vieną: turėsite naują įrangą, ir ji bus saugiai laikoma. Nė vienam klientui negarantavau, kiek ji kainuos ir kiek išeis iškasti. Niekas negali to pasakyti. Visus gąsdindavau ir sakydavau: ar jūs suprantate, kur einate, kad tai yra rizika. „Oi, ne ne ne, viską suprantu.“

– Kiek daugiausia pinigų yra investavęs vienas žmogus?

– Manau, 30–40 tūkst.

– Kaip traktavote nupirktą įrangą – kaip įmonės ar kaip žmonių nuosavybę?

– Buvo pasirašoma sutartis 12 mėnesiui, kad mes atsakingi už įrangos priežiūrą. Gale mėnesio pervedame kriptovaliutas, ne pinigus, o iškastą kriptovaliutą, po elektros. Pasiimdavome sau nuo 10 iki 20 proc. kriptovaliutos, o žmonėms likdavo 80 proc. Po 12 mėnesių, jei jie patenkinti mūsų paslauga, pratęsiame sutartį toliau. Jei nepatenkinti, grąžiname įrangą, ir jie gali su ja daryti, ką nori.

Dar buvo vadinamasis „Cloud Mining“ – nuomos paslauga, kai žmonėms įranga nepriklauso. Jie tiesiog išsiperka galingumą. Kai kurie žmonės nesupranta, ką jie nusipirko, ir galvoja, kad jiems priklauso įranga. Šių dviejų paslaugų nereikia maišyti. Jei išsinuomojus galingumą, kasimas nepelningas dvi savaites, sutartis nutraukiama. Įranga priklauso žmonėms, ir jie turi teisę ją atsiimti. Jie ir privalo tai padaryti, o ne ieškoti kaltų.

– Esate girdėjęs apie įmones „Dirbuva“, „Intertrade Inc.“, „Logistikos partneriai“?

– Žinokit, ne, ko gero.

– Kai kurie žmonės, teigiantys, jog buvo jūsų klientai, sako, kad šioms įmonėms pervedė pinigų.

– Pas mus buvo pavedimai daromi. Aš tiksliai šių dalykų nepamenu, bet pavedimai buvo daryti ir į kai kurias kitas įmones.

– Kam į kitas įmones, jei čia „Ramignos“ klientai?

– Nes viską Arminas su savo mama ten derino.

Visur, kur jis pasisuko – nuostoliai ir skolos.
Paulius Aršauskas

– Kodėl buhalterė buvo jo mama?

– Nes ji patyrusi buhalterė. Norėdami sutaupyti pinigų ir turėti savo žmogų, pasitikėjome Armino mama. Kad mums nuoširdžiai patartų... Bet išėjo, kaip išėjo. Man labai keista, kad jis nesako, jog buhalterė yra jo mama.

– Ši informacija yra Registrų centre.

– Gal jis tikisi, kad aš tylėsiu.

– Kaip faktas, kad buhalterė buvo Armino mama, pakeičia situaciją? Koks skirtumas, kas skaičiuoja pinigus, jei jų trūksta?

– Manau, pakeičia, nes jei aš paduodu sutartis, pinigus, jie tarpusavyje gali ką nors tartis, dėliotis be mano žinios. Toks pagrindinis faktorius.

– A. Gužauskas teigė, kad „Lamborghini“ nusipirkote iš įmonės pinigų.

– Juokinga. Juokinga tiesiog. Iš pat pradžių sakiau, kad yra susitarimas. Sakiau: Arminai, mano tėtis mato, kad mums neblogai sekasi, siūlo kaip rinkodaros papildomą triuką – padėti nupirkti „Lamborghini“ ir panašiai.

– Kiek kainavo ta mašina?

– 189 tūkst.

– Iš kur jūsų tėtis turi tiek pinigų?

– Jis turi nekilnojamojo turto nemažai, verčiasi nuoma, turi santaupų. Tai... Viskas yra su įrodymais, nėra taip, kad šiaip sau. Tiesiog su tėvais labai geri santykiai, jie norėjo, kad mums sektųsi. Su tuo pačiu Arminu tėtis gerai sutarė, ir tikrai nesitikėjome, kad jis taip pradės šmeižti. Žemiausias lygis, kad įvelia į tai mano tėvus, juk jie padėjo, stengėsi. Jie Valakampiuose man sklypą yra padovanoję, aš jį įkeičiau, norėdamas išgelbėti „Ramigną“, o Arminas taip padarė.

Arminas dabar yra marionetė. Jis nieko neturi, neturi ko prarasti, jam viskas vienodai. Ką jam pasakys, jis tą eis ir darys. Pasisavino legaliai mano mašiną.

– Čia dabar apie „Porshe Cayenne“ kalbate?

– Visi pavedimai iš manęs, visi mokėjimai. Jis nė cento nemokėjęs. Tai su teisininkais dabar žiūrime ir už tą šmeižtą, aš manau, konsultuosiuosi, kaip ir ko imtis. Ir ta skola šiaip sau taip neliks.

– „Lamborghini“ dar turite?

– Ne, pardavęs. Tėvams grąžinau pinigus, su nuostoliu.

Su „Porshe“ viskas buvo taip: partneriai, jis direktorius. Sakau: Arminai, tu nieko prieš, jei aš sumoku už „Porshe“ 50 proc. sumos, tu pasirašai lizingo sutartį. Jei sumoki 50 proc. mašinos vertės, jie nežiūri į tavo pajamas, gali lizinguoti. Būtent lizingo sutartis buvo pasirašyta „Ramignos“ vardu.

– O pinigai iš kur?

– Iš tėvų, tėvų sąskaitos.

– Įmonės vardu pirkote sau automobilį?

– Ne, aš skolinau įmonei ir tada įmonė pirko... Ne, aš dariau pavedimą įmonės vardu. Nuo savęs įmonės vardu.

– Tai įmonės pinigų šiam pirkiniui nereikėjo?

– Ne. Viskas yra oficialiai, visi lizingo mokėjimai yra mano vardu oficialiai. Ten bendra suma – per 60 tūkst. Aš nei mašinos persirašinėjau, nei numerio, nes buvo pasitikėjimas. Jei būčiau juo nepasitikėjęs, būčiau ir mašiną persirašęs, ir numerį pasiėmęs.

O kai tik perleido akcijas, jis... „Žiūrėk, Pauliau, tu turi, aš neturiu. Tai dabar bus taip ir taip.“ Jis paskaičiavo, kad turiu atnešti nuo 100 iki 200 tūkst. Ne esmė ten suma.

„Jei atneši 200 tūkst., mes tada tavęs nebešmeižiam, viskas bus gražu, toliau vystysimės draugiškai. Jei neatneši tų pinigų, tada mes pradėsime tave šmeižti, kaltinsime, kad dingo pusė milijono, tada eisime į teismus ir t. t.“ Pradėjo šantažuoti.

„Jei neturite tokių pinigų, tada tegul tavo tėvai kokį nors nekilnojamojo turto objektą parduoda ar perleidžia, arba įkeičia.“ Kad būtų ramiau.

Paulius Aršauskas

– Kodėl apskritai jūsų tėvai įsivėlė į šią istoriją?

– Tėvai yra su niekuo nesusiję.

– Jie skolina pinigų, Arminas sakė, kad mamos sąskaita naudojatės.

– Mamos sąskaita – ne. Viskas yra iš tėčio sąskaitos. Akivaizdus dar kažkoks jo prasimanymas. Viskas buvo atliekama iš tėčio sąskaitos man paprašius.

Pardaviau „Lamborghini“, atidaviau tėvams skolą ir iš tų pinigų paprašiau kokio nors automobilio, nes vieną – „BMW X6“ – buvau perleidęs Arminui važinėti. Tai jis ir ten man skolų pridarė. Nemokėjo už servisus, lizingą. Tai 5 tūkst. už „BMW X6“ aš turiu mokėti dabar.

Visur, kur jis pasisuko, – nuostoliai ir skolos, ir dabar nori, kad aš viską atpirkčiau, grąžinčiau, nes aš arba mano tėvai turi, o jis nuskriaustas, vargšiukas, neturi. Aš turiu viską jam kompensuoti.

– Arminas pasakojo, kad savo tėtį apgavote, nes jis skyrė pinigų „Ramignos“ akcijoms.

– Tai visiškas melas. Nežinau, kaip įmanoma dar tokią istoriją sugalvoti. Jis pats sakė nebepirkti.

– Kodėl jūs apsigalvojote? Jei yra nuspręsta, kad įsigysite įmonės akcijas, – jums pasako ir jūs iškart... Nekyla papildomų klausimų?

– Šiek tiek kyla, bet nesitikėjau, kad bus toks šantažas iš jo pusės.

– FNTT pastebėjo, kad įmonėje trūksta pinigų. Buvo kratos, įtarimai.

– Tyrimas dar vykdomas, nėra nutrauktas. Tik Valstybinė mokesčių inspekcija nutraukė tyrimą. Žiūrėsime, kaip jis pasibaigs.

– Yra pagrindo tyrimui?

– Pagrindas yra nebent dėl to, kad Arminas pirko tam tikras dalis be pagrįstų dokumentų ir mokėjo žmonėms algas.

– Kiek darbuotojų turėjote?

– Labai įvairiai, oficialiai 3–4. Arminas užgerdavo, nebūdavo, kas dirba. Jis bando mane juodinti, kad pijokavau, esu alkoholikas ir panašiai, bet jis nepasako, kad 3 ar 4 kartus yra praradęs teises už girtumą.

Atvažiuodavau į „fermą“ pasižiūrėti, kaip darbai vyksta, padėti ar nupirkti šviestuvų, pritrūkdavo tam tikrų dalių, pažiūrėdavau, kaip jis laikosi. O jis... Vienoje rankoje – butelis, kitoje – atsuktuvas, ir jis renka tas technikas.

Sakiau: Arminai, tokiais tempais... Žmonės buvo pikti, nes mes vėlavome per jo gėrimus. Kai jis užgeria, tai vien bėdos. Tai elektra dingsta, tai dar kas nors. Neveikia „rigai“, ten buvo atsakingas darbas.

– Kaip apskritai susipažinote, kodėl su juo verslą vystėte?

– Jis klube „Pacha“ dirbo vadybininku, eidavome į tą klubą ir radome bendrą kalbą. Ilgą laiką šiaip bendravome – kokius 6–7 metus. Į sodybą važiuodavome, gerai leisdavome laiką. Būdavo toks ryšys. Šiaip tikrai daug gražaus laiko su juo praleista. Tikrai niekada gyvenime negalėjau pagalvoti, kad taip atsitiks su šiuo žmogumi.

Pasitikėjimas buvo labai didelis. Turėjome ne vieną verslą, bet dažniausiai pasibaigdavo viskas taip, kad „aš viską žinau, tu manęs nenervuok, viskas bus gerai“. Dažniausiai pasibaigdavo fiasko, dideliais praradimais tiek „Forex“, tiek dar keliose vietose. Nunešė krūvas pinigų, ir aš neįsivaizduoju, kaip jam sąžinė leidžia kalbėti tokius dalykus ir mane kaltinti.

Plius, kai dar yra pasisavinęs mano mašiną, mano mašiną. Pats žino, visa Lietuva žino, kad ten mano mašina.

Jis bando mane juodinti, kad „pijokavau“.
Paulius Aršauskas

– Čia apie „Porsche“ kalbat?

– Taip.

– Vis dėlto „Plasta“ su „Ramignos“ klientais ruošia ieškinį. Jūs sakote, kad čia šantažas.

– Ne, tai aš manau, kad ieškinį turėtų ruošti ne man, o įmonei „Ramigna“ ir jos vadovui. „Plastai“ dabartiniai akcininkai turi grąžinti įrangą. Kodėl man ieškinys, jei aš nė cento nepasisavinau ir visa įranga yra nupirkta?

– Jei atsiras teigiančių, kad jie jums davė pinigų, bet dokumentų nėra...

– Aš turiu visas sutartis.

– Galbūt yra tokių žmonių, kurie teigs, kad davė jums pinigų, bet į apskaitą jie neįtraukti. Kokia jūsų taktika tada bus?

– Neturiu jokios taktikos.

– Kažkaip reikės reaguoti į tokį kaltinimą.

– Faktas. Tikriausiai bus byla, teismas, ir turės įrodyti viena ar kita pusė. Neįsivaizduoju, nes viskas buvo pas Arminą. Technikos nupirkta lygiai tiek, kiek yra žmonių.

– Jei nebuvo dokumentų, tai nebuvo ir ką pirkti.

– Jei įranga nupirkta, vadinasi, kažkuri pusė meluoja. Aš taip suprantu. Jei įrangos yra tiek, kiek yra nuneštų sutarčių ir nenuneštų.

– Nenuneštų sutarčių tiesiog nėra. Nežinau, kur galėjote jas padėti.

– Būtent. Čia reikia Armino klausti ir jo buhalterės. Jie yra atsakingi už tai, aš buvau darbuotojas.

– Kokį turite išsilavinimą?

– Pagrindinį. Baigęs 10 klasių.

– Kodėl nusprendėte nesimokyti toliau?

– Pradėjau dirbti nekilnojamojo turto brokeriu. Įgijau patirties, paskui užsikabinau su pokeriu ir lažybomis. Iki šiol ten dirbu, sukuosi ir turiu pagrindines pajamas.

– Kuo dabar užsiimate?

– Iš esmės – pokeriu ir lažybomis. Pats stebiu sportą, turiu analitikų, kurie man siunčia analizes, aš parduodu žmonėms, pats naudojuosi jomis ir reklamuoju lažybų punktus pagal kontraktus.

Įsivaizduoju Armino nusivylimą, kad dirbome, dirbome... Paulius turi nuolatines pajamas, kaip ir turėjo, grįžo į savo pagrindinę veiklą, o jis liko prie suskilusios geldos. Gavo laikinai pasidžiaugti mano mašina, nes „Plasta“ gali iš jo bet kada atimti, ir jis bus išmestas kaip nereikalingas, nereikalinga marionetė.

Turiu labai daug duomenų ir galiu tai įrodyti. Jei jis toliau š*dą ant manęs pils, bus apipiltas dar didesniu š*du. Nežinau, ką daugiau pridurti.

– Jei yra žmonių, kurie jaučiasi apgauti, ką jiems daryti?

– Jie jaučiasi apgauti, jei turi reikalauti iš Armino įrangos. Jis privalo ją grąžinti, o ne vaidinti, kad parduoda pusę įrangos. Mūsų įrangos ten buvo 20 proc. daugiausia. Nežinau, ką jie ten primakliavojo, kad dabar pusę įrangos parduoda. Gali man parašyti – arsauskas@gmail.com.

Aš kadangi 10 klasių baigęs, nekenčiu tos biurokratijos, to popierizmo. Žiauriai nekenčiu. Viską patikėjau Arminui ir jo mamai.

– Kokį atlyginimą jums mokėjo „Ramigna“?

– Gal 500–600 eurų per mėnesį.

– Iš kitur dar pajamų turėjote?

– Taip, lažybos, pokeris, partnerysčių rinkodara.

– Kiek per mėnesį išeina, gal atskleisite?

– Ne, gal neskleidinėsiu. Bet pakanka, pakanka.

Juokinga, kad jis mane vadina princu.
Paulius Aršauskas

– Šiaip taupus žmogus esate?

– Juokinga, kad jis mane vadina princu, neliečiamu. Mano tiesiog buvo toks vaidmuo, jis pats tai puikiai žino. Juokinga, kad jis bando mane sudirbti, esu ne tik vaidmuo toks, bet toks esu ir paprastame gyvenime. Ne, Paulius Aršauskas paprastame gyvenime yra paprastas žmogus ir su savo artimais žmonėmis visai kitoks. Nesu išlaidus, jei vakarėlių nebūna, neturiu kur leisti pinigų, nes neturiu kokių nors ypatingų poreikių.

– Įvaizdis buvo toks efektyvus, kad dabar net filmas išeina.

– Pakvietė į premjerą. Dar praėjusią vasarą manęs prašė paskolinti „Lamborghini“. Arminas sakė neskolinti, čia kažkas nerimto, juoksis iš mūsų. Bet aš manau, kad laimingas žmogus visada moka iš savęs pasijuokti. Jei nemoki iš savęs pasijuokti, tada sunku gyventi. Pakvietė į premjerą, būtinai dalyvausiu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (517)