Turistų pamėgtame kaime nebuvo kur išgerti kavos

Prieš susitikdamas su „Dviejų gervelių“ sumanytojomis peržvelgiau, ką apie Marcinkonis šiemet rašė didieji naujienų portalai – kas antrame straipsnyje visų Dzūkijos nacionalinio parko gamtos stebuklų aprašymai baigiasi apgailestavimais, kad gausiai turistų lankomame kaime nėra kur išgerti geros kavos ir skaniai pavalgyti. Ne tik skaniai – bet kaip pavalgyti.

Žinojau, kad persikvalifikuoti į maisto kritiką neteks ir man, nes kol kas „Dvi gervelės“ tėra savaitgaliais Mercinkonyse veikianti lauko kavinė, kurios lankytojams būsimojo restorano būsimos šeimininkės gamina kavą.

Būtent tai ir paskatino susidomėti, nes sėkmę pasiekusių maitinimo verslų istorijų jau prirašyta daugybė, visos jos dažniausiai būna panašios, o prakalbinti savo troškimą dar tik pradedančias įgyvendinti atkaklias svajotojas, kaip man norisi tikėti, pasmerktas sėkmei, buvo šioks toks iššūkis.

Foto: Romas Sadauskas-Kvietkevičius


Ieškojo patalpų sūrinei

Marcinkoniškė Jurga Stoškutė baigė gamtos mokslų studijas, dirbo Dzūkijos nacionalinio parko direkcijoje, o paskui ryžosi ūkininkauti. Ir ne bet kaip – jos pagamintą sūrį „Kurmio namas“ autoritetinga Druskininkų tarptautinio sūrių festivalio komisija pripažino geriausiu 2017 m. saldaus pieno sūriu.

„Viskas prasidėjo, kai ieškojau vietos sūrinei. Žinojau, kad čia, Miškininkų gatvėje, buvo kaimo krautuvė, veikė vietinė kavinė „Po liepa“ su stipriu alumi, buvo rengiami gedulingi pietūs. Kartą, važiuodama pro šalį, pamačiau, kad kavinė jau užsidarė, susiradau savininką. Pasiūlė parduotuvės patalpas, nors ji tada dar veikė“, – pasakojo J. Stoškutė.

Jurga Stoškutė
Foto: Romas Sadauskas-Kvietkevičius


Tuo metu jau buvo žinoma, kad Marcinkonyse atsidarys „Aibės“ prekybos centras, tai „Po liepa“ jau turėjo planų nutraukti veiklą, nes kaimo krautuvėlėms konkuruoti su mažesnes kainas ir didesnę prekių įvairovę siūlančiais prekybos tinklais neįmanoma.

„Pirmiausiai galvojau apie sūrinę, o paskui, kai buvau labai pavargusi nuo gyvulių šėrimo ir visų ūkio darbų, iš nevilties feisbuke parašiau, kad ieškau ūkio partnerių, iškart atsiliepė Enrika: „Aš noriu.“ Pagalvojau, na, tu man karvių tai nemelši“, – kalbėjo Jurga.

Kelionėse po Europos šalis sužavėjo maži provincijos restoranėliai

Enrika Karvelienė – vilnietė, pradinių klasių mokytoja, prie Marcinkonių įkūrusi smidrų ūkį ir vis mažiau norinti sugrįžti iš kaimo tarp miškų į sostinės spūstis.

„Buvom pažįstamos, nes aš pirkdavau ir ragaudavau Jurgos sūrius. Viena mano koja Vilniuje, nes aš ten dar nieko nemetusi – užbaigsiu mokyti ketvirtokus, su kuriais dirbau nuo pirmos klasės. Kita koja Marcinkonių pakraštyje, Šalcinių gatvėje, kur nusipirkau sudegusią buvusią Vaclovo Daunoro vilą“, – sakė Enrika.

Abiem „gervelėms“ kelionėse po Europos šalis įsiminė maži provincijos restoranėliai ir kavinės, kuriuose galima paragauti vietinio sezoninio maisto.

„Kai atvažiuodavo draugai ir aš jiems kokius pusryčius pagamindavau, sakydavo, visai tas maistas tavo geras, galėtum restoraną atsidaryti. Jurga kai pasiūlė, tai viskas pradėjo galvoje suktis, ko reikia. Iš anos pusės bus Jurgos sūrinė, o čia tokia graži kaimo užeiga, kurioje bus galima ne tik tų sūrių nusipirkti. Kilo tokia mintis, kad čia žmonės turi švarių grikių, kiaušinių, medaus, o kur dar grybai, uogos, žolelės kažkokios. Žinom realią situaciją, kad atvykusiam į Marcinkonis turistui čia tikrai nėra kur pavalgyti“, – svarstė E. Karvelienė.

Enrika Karvelienė
Foto: Romas Sadauskas-Kvietkevičius


Įprastinis kaimo girdyklos stipriu alumi verslo modelis nevilioja, todėl „Dvi gervelės“ bus skirtos kultūringesnei publikai, negu tie vietiniai, kuriuos jos vadina „logotipais“ – „sėdi ant suoliuko, kai sėdėti nebegali, tai guli“.

Ištarti atidarymo datą būtų pernelyg drąsu

Paklaustos, kada pirmą kartą padarė ne viena kitai kavą, Enrika ir Jurga prisiminė „Dviejų gervelių“ prekinį ženklą jau pristatę šventėje prie Kastinio ežero ir parodų erdvės atidarymo Marcinkonių geležinkelio stotyje renginyje ir „Subatos vakarėlyje“.

O rugsėjį jau kiekvieną savaitgalį, tarsi tyrinėdamos rinką, kviečia išgerti kavos Miškininkų gatvėje, prie būsimo savo restorano.

„Aš sužinojau apie „Dvi gerveles“ per Virginiją Pugačiauskienę iš Dzūkijos nacionalinio parko. Mes ten kursuose dalyvaujame“, – sakė penktadienio vakarą pirmąjį kavos puodelį nupirkusi moteris. Netrukus jos draugų kompanija jau gyrė bruknių pyragą, kuriam šį kartą pritrūko bruknių, bet skonį išgelbėjo šilauogės.

„Važiavau pro šalį traktorium, žiūriu – kavinė, matosi kavos aparatas, staliukai, žmonės sėdi, tai sustojau paklausti, gal būtų galima išgerti kavos? Aš čia ne vietinis, iš Alytaus, darbuojuosi miškuose, turiu ir pinigų, ir laiko – penktadienis, savaitgalis prasideda“, – lyg džiaugdamasis, lyg teisindamasis kalbėjo kitas svečias.

Nuomojamų patalpų, kuriose įsikurs „Dvi gervelės“, remonto darbai dar tik prasideda, kiek jie užtruks šeimininkės dar sunkiai įsivaizduoja, todėl, jų teigimu, garsiai ištarti būsimo atidarymo datą būtų pernelyg drąsu, bet feisbuko puslapis jau veikia ir sparčiai renka sekėjus.

Foto: Romas Sadauskas-Kvietkevičius


Mieste steigti restorano nesiryžtų

Jau spėjusios išpopuliarėti Merkinės bistro „Šilo kopa“ sėkmės istorija turi šiek tiek panašumo į Enrikos ir Jurgos svajonę – sezoniniai skanėstai, bendravimas su klientais per socialinius tinklus, net iškabų stilius turi bendrų bruožų.

„Kai jau buvome viską sugalvoję ir išgirdome, kad Merkinėje yra toks restoranas, nuvažiavome apsidairyti. Sakau Jurgai, žiūrėk, „mūsų“ staliukai, interjeras vos ne toks, kokį mes įsivaizdavome. Tai tada savo vizijas teko truputį pakeisti, kad neatrodytumėm, kaip vieno restoranų tinklo atstovai ar plagiatas. Tikrai bus kitaip, atstumas yra, tai visiems užteks tos vietos“, – pasakojo E. Karvelienė.

J. Stoškutė sako, kad mieste steigti restorano ji niekada nesiryžtų, o Marcinkonyse žino, kad tokios vietos būtinai reikia. Net ir tais vėlyvo rudens ir žiemos mėnesiais, kai atrodo, kad kaimas užmiega žiemos miegu, „gervelės“ tikisi prisitraukti į Marcinkonis klientų organizuodamos renginius ir išvykas į ypatingas Dzūkijos nacionalinio parko vietas.

Iš Vilniaus galima atvažiuoti traukiniu

Didžiausiu Lietuvos kaimu vadinami Marcinkonys prieš kitas turistų lankomas Dzūkijos vietas turi vieną svarbų privalumą – iš Vilniaus galima atvykti traukiniu.

Traukiniai kursuoja 3 kartus per dieną, jais galima atsigabenti dviračius, o tai itin patrauklu vairuoti nemėgstančiai Y kartai, vadinamai milenialsais. 3 klasės bilietas iš Vilniaus į Marcinkonis vienam asmeniui kainuoja 4,50 euro, rankinis bagažas iki 35 kg vežamas nemokamai, galima gabentis augintinius.

Foto: Romas Sadauskas-Kvietkevičius


Nekilnojamasis turtas Marcinkonyse ramaus poilsio Dzūkiškoje gamtoje ieškančius menininkus domino dar vėlyvuoju sovietmečiu, o 2004–2008 m. NT kainų burbulo laikotarpiu vilniečiai poilsiautojai už kiekvieną lūšną buvo pasiryžę sumokėti tiek, lyg ji stovėtų ant Viduržemio jūros kranto. Nes nacionalinio parko apribojimai neleidžia bet kurio bulvių lauko žemės sklypo paskirties pakeisti į namų valdą, todėl net ir labai prastos būklės įteisinti statiniai vertinami pirmiausia kaip galimybė be kliūčių statyti kažką naujo.

Išmirštant kaimo senoliams, o pirkėjų susidomėjimui atvėsus, apleistą sodybą pušyne, kaimo pakraštyje su 30 arų namų valdos sklypu šiuo metu galima įsigyti už 15 tūkst. eurų, lūšnelę prie geležinkelio su 13 arų žemės – už 7300 eurų, o už trobą, kurią dar yra prasmės ne griauti, o remontuoti, pardavėjai prašo 35 tūkst. eurų.