Birštone vykstančiame diskusijų festivalyje „Būtent!“ dėmesys skirtas gerovės Lietuvos temai. Kas penktas šalyje skursta, tad kaip reikia spręsti šią problemą, kad iš tiesų kiekvienas šalies pilietis gyventų visavertišką gyvenimą? Į šį klausimą bandyta atsakyti diskusijos metu.

Pašalpos problemos nesprendžia

Skurdo mažinimo organizacijos vadovė Aistė Adomavičienė diskusijos metu nurodė, kad absoliutaus skurdo riba Lietuvoje – 245 Eur asmeniui, o skurdo rizikos riba – 345 Eur asmeniui.

Foto: DELFI / Justinas Auškelis

„Mes gyvename ES, esame EBPO nariai, turėtume kelti sau žymiai didesnius reikalavimus negu tik absoliutaus skurdo panaikinimą. Absoliutaus skurdo riba – minimalių vartojimo poreikių dydis, į tai įeina apie 100 Eur per mėnesį ir kitoms reikmėms. O skurdo rizikos riba – visos pajamos išdėstomos vienoje skalėje, paimame medianą, nuo jos 60 proc. atskaičiuojama ir tie žmonės, kurie negauna tų pajamų, yra priskiriami skurstantiems.

Jeigu žiūrėti Europą pagal skurdo rizikos lygį, esame dugne – konkuruojame su Bulgarija, Latvija kartais. Pažeidžiamiausi bedarbiai, vieni gyvenantys asmenys, vieniši tėvai, senatvės pensininkai, neįgaliųjų skurdas didelis Lietuvoje. Skaičiai yra skaičiai, bet už jų slepiasi realūs žmonės su realiais gyvenimais ir likimais. Mūsų organizacija dirba su tomis pažeidžiamomis grupėmis ir yra skaudžių istorijų, sunku patikėti, kad taip gyvename. Kai vieniša mama negali vaiko išleisti į mokyklą, dėl to turi pasiimti greitąjį kreditą ir po to ją užtąso dėl to“, – pasakojo A. Adomavičienė.

Pasak jos, viena priežasčių, kodėl esame dugne, kodėl turime skaudžias istorijas, tai – menkas mūsų srities finansavimas.

Naujausioje Valstybės kontrolės audito ataskaitoje skelbiama, kad sukurta sistema neužtikrina minimalių skurdžiai gyvenančių asmenų vartojimo poreikių. Valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Živilė Simonaitytė nurodė, kad Europos Komisija padarė paskaičiavimą, kas turi didžiausią įtaką pajamų nelygybei. Tai parodė, kad tik 10 proc. įtaką daro mokestinė aplinka, o apie 40 proc. socialinė parama.

Valstybės kontrolės tyrimas parodė, kad gyvenančių absoliučiame skurde žmonių sumažėjo 2 proc., tačiau ne dėl teikiamos socialinės paramos.

„Pirma problema, ką pamatėme, kad realiai kiek tikslai žmonių, kur jie yra, kaip atrodo Lietuvoje, niekas tokios informacijos neturi. Atrinkome 12 savivaldybių, pertikrinome beveik 250 konkrečių atvejų, kurie gauna socialinę paramą, kaip mes juos remiame. Tą absoliutaus skurdo ribą mes padedame pasiekti tik 14 proc. iš jų. Reiškia remiame, bet net nepadedame pasiekti to.
Vienišiems asmenims, tą absoliutaus skurdi ribą tik 3 proc. užtikriname. Didžiausias proc. daugiavaikių šeimų, jų daugiau kaip 50 proc. padedame pasiekti tą absoliutaus skurdo ribą. Pagrindinė problema, mes tik mokame pašalpas, neteikiame kitų paslaugų“, – kalbėjo Ž. Simonaitytė pabrėždama, kad trūksta psichologo pagalbos, pagalbos žmogui įsilieti į darbo rinką.

„Profesionalūs pašalpų gavėjai, kurie dešimt ar daugiau metų gauna pašalpas. Tai rodo, kad mūsų sistema yra ta, kuri tik sumoka pinigus, bet neįgalina kaip išeiti iš tos situacijos ir susirasti geriau“, – nurodė Ž. Simonaitytė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis teigė, kad vadovaujamasi yra 2017 metų duomenimis, todėl nematyti, kad išties padaryta pažanga, absoliutus skurdas šalyje sumažėjęs.

Foto: DELFI / Justinas Auškelis

„Realiai tie įdirbiai nesimato, kurie padaryti per pastaruosius metus. Tada politikams sunku apsiginti, motyvuoti ir skirti daugiau lėšų, nes visi mato, kad nėra pokyčio. Mūsų sukurtas įrankis „Euromod“ rodo, kad praeitais metais santykinis skurdas sumažėjo. Tai bus pirmą kartą nuo krizės laikotarpio. Augančioje ekonomikoje tą padaryti nepaprasta, jei perskirstymas neauga ir nesurenkama daugiau. Vadinasi, buvo taiklesni sprendimai, buvo „Sodros“ grindys įvestos, tie, kurie gauna mažiau nei MMA, turi socialinio draudimo įmokas nuo MMA mokėti ir tai ištraukė 100 tūkst. žmonių, pensijų indeksavimas pasileido ir kita. Tai santykis skurdas 2 proc. turėtų kristi. O 2019 5,7 proc. absoliutus skurdas turėtų būti, vietoje to 13,7 proc. 2016 metais. Net su mažais resursais, mažu perskirstymu, judesys tinkama kryptimi. Mano galva esame užburtame rate, nes lėšų šiai sričiai trečdaliu mažiau nei Europos vidurkis, mes jas išskirtome išmokomis – ar tai į savivaldybe pervedant ar tai į „Sodrą“, – kalbėjo ministras.

Jis bedė pirštu į savivaldybes, kad būtent jos turėtų padėti žmogui reabilituotis, suteikti papildomų paslaugų, kad šis įveiktų skurdą, tačiau, anot jo ne visos to imasi.

„Turėdami 60 savivaldybių turime neadekvačiai skirtingas sąlygas. Savivaldybės gali būti šalia, bet galimybės skirtis iš esmės. Pavyzdžiui, vaikų dienos centrai, jų Lietuvoje virš 400. Kai kuriose savivaldybėse tokių yra vienas, o pavyzdžiui Pasvalyje 19. Tai savivaldybės savarankiška funkcija, jos skirtingai investuoja į skirtingas sritis ir turime didelį diferencijavimą“, – kalbėjo L. Kukuraitis ir nurodė, kad ne visos savivaldybės leidžia ministerijai reguliuoti, pabrėžia savo nepriklausomumą.

Dėl to, anot jo, bus sukurtas įrankis, kuris leis viešai žinoti, kaip kuri savivaldybė užtikrina šias paslaugas.

Iškeltos švietimo problemos

Finansų ministras Vilius Šapoka tikino, kad diskusija nevyksta apie skurdo ir nelygybes priežastis. Pasak jo, žmogaus potencialo atsiskleidimas nuo pat pradžių susijęs su lygiomis galimybėmis – nesvarbu, kur gyvenama, tačiau turi būti užtikrintas geras išsilavinimas, kokybiškos sveikatos paslaugos, kitos viešosios paslaugos.

Foto: DELFI / Justinas Auškelis

„Jei pagrindines šias tris sritis paimsime ir sudėsime, tai yra priežastys, čia finansavimas didesnis nei ES vidurkis.

Jeigu žmogaus potencialas atskleistas, tas žmogus turi galimybes, kaip jį efektyviausiai panaudoti, kad jam būtų naudinga ir visai šaliai turėti patrauklią darbo rinką. Turime suteikti galimybę persikvalifikuoti, turime sustyguoti investicijų politiką tam, kad plūstų į šalį investicijos į aukštą pridėtinę vertę, šie dalykai susiję. Jei į trečią elementą pažiūrėsime, socialinės išmokos ir mokestinė aplinka, jos prie priežasčių mažiausiai įtakos turi. Kada kalbame apie invetsicijas į žmogiškąjį kapitalą, praktiškai kiekvienas susiduriame ir turime nuomonę, ar valstybė ten veikia efektyviai. Kol yra visuomenėje nuomonė ir pajutimas, kad ten lėšos neefektyviai naudojamos, tol žmonės nenorės mokėti mokesčių, tol nesutiks su mokesčių didinimu, tol mūsų perskirstymas bus mažas.

Skandinavijos šalys nedidindamos mokesčių pradėjo išeiti iš tos situacijos. Jos parodė, kad su mažais mokesčiais gali padaryti daug daugiau, jei pradeda rūpėti efektyvumas“, – kalbėjo finansų ministras pabrėždamas, kad jau labai ilgai nesprendžia viešojo sektoriaus efektyvumo problema.

Valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Ž. Simonaitytė pridėjo, kad jau 10 metų lenkiame EBPO vidurkį pagal tai, kiek skiriame švietimui, tačiau jau dešimt metų nelenkiame pasiekimais. Ji nurodo, kad didžiausią įtaką skurdui turi ikimoyklinis ugdymas, o prieš kelis metus tyrimas parodė, kad socialinės rizikos šeimose apie 60 proc. vaikų lanko ikimokyklinį ugdymą.

Kodėl kuriama liūdesio valstybė, o ne gerovės

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pridėjo, kad iš tiesų Lietuvoje absoliutus skurdas vis dar didelis – 300 tūkst. gyventojų jame gyvena. Tad problemos būta. Iš vienos pusės šią problemą spręstų socialinės savivaldų teikiamos paslaugos, bet yra ir kitos priemonės. Čia akcentuojamas kokybiškas švietimas ir kova su korupcija.

„Priemonės, su kuriomis bandome sukurti lygesnę visuomenę. Tai, kokia šalyje korupcija, kokios galimybės nelegalias pajamas gauti. Tai ir prisideda prie to. Kitas svarbus dalykas, ko trūksta čia, tai švietimo ministro. Problema atsiranda švietimo ministerijoje.

Yra savivaldybių Lietuvoje, kur tik 17 proc. vaikų lanko ikimokyklinio ugdymo institucijas. Man liūdna, kai Lietuvoje kalbame apie gerovės valstybę, socialinę atskirtį, pajamų nelygybę, bet pamirštame visiškai švietimą, kovokime su korupcija. Ir tada jau galima pakelti mokesčių mokėtojų moralę“, – teigė ekonomistas.

Anot N. Mačiulio, švietimo finansavimas Lietuvoje beveik trečdaliu nueina į pastatų šildymą, atsinaujinimą ar administravimą, tačiau ne į pačią švietimo kokybę. Tačiau, kaip sako jis, pati visuomenė nesiryžta pokyčiams, tai yra uždaryti mažas neefektyvias mokyklas, geriau leisti vaikus 10–20 kilometrų tolėliau, tačiau jie gautų kokybišką mokslą.

Foto: DELFI / Justinas Auškelis

„Mokyklų ar universiteto tinklo optimizavimas, šis tinklas labiausiai iškerotas Lietuvoje iš Europos Sąjungos. Gyventojų sumažėję, o jis tinkamas 5 mln. gyventojų šaliai“, – teigė jis.

Ekonomistas taip pat nurodė, kad kalbant apie pajamų nelygybę, vien mokesčių sistema šios problemos neišspręs.

„Visuomenė labai agresyviai priešinasi bet kokiam mokesčių didinimui, nebent galvoja, kad kažkoks 1 proc. visų, elitas suneš ir visas problemas išspręs.

Neapmokestinamųjų pajamų didinimas (NPD) yra viena geriausių priemonių skatinti užimtumą, mažinti skurdą, bet kai girdžiu, kad kažkurias problemas norima spręsti nedidinat NPD arba lėčiau didinant, tada ir sakau, kad tai liūdesio valstybė. Kad tie, kurie dirba, moka mokesčius juos palieka skurde, kad kitų socialines problemas išspręsti. Tai nėra gerovės valstybė“, – tikino ekonomistas.

DELFI primena, kad vienas iš prezidento Gitano Nausėdos siūlymų buvo tas, kad nedidinti taip smarkiai NPD, tuomet šios lėšos galėtų būti nukreipiamos pensijų didinimui bei kitoms socialinėms išmokoms.