Tytuvėnai lankytojus traukia bažnytiniu paveldu, Giliaus ir Bridvaišio paplūdimiais. Jau antrus metus čia picas kepantis italas – dar viena miestelio atrakcija. Jis siūlo tokias picas, kokių niekur kitur nėra.
Išskirtinis ne tik jų skonis – natūralus, nesugadintas ingredientų ir padažų pertekliumi, bet ir paties šeimininko pasakojama istorija. Pieras įsikūrė Lietuvos provincijoje, iš kurios mes patys bėgame. Čia jam pakanka ir klientų, ir uždarbio, ir net saulės.
Teko išsimūryti krosnį
Imtis maitinimo verslo Tytuvėnuose – ne pats blogiausias sprendimas. Miestelis ištuštėjęs, kaip ir bet kuris kitas Lietuvos provincijoje, bet gyvybę čia palaiko kiaurus metus nenutrūkstantis turistų srautas.
Vis dėlto Pieras, įsikurdamas pačiame jo centre, nei verslo planų kūrė, nei būsimų pelnų skaičiavo. Tytuvėnai jam patiko iš pirmo žvilgsnio, patalpas išsinuomoti rado nesunkiai, tad iš karto ėmėsi to, kas jam geriausiai sekasi – picų kepimo.
Tiesa, prieš tai reikėjo išsimūryti krosnį. Pačią tikriausią picoms kepti. Italijoje jos sutinkamos kone kiekvienuose namuose, kaip kadaise duonkepės mūsų kraštuose. P. Agnolettis viską darė savomis rankomis – ir mūrijo, ir kaminą vedžiojo.
Tai nebuvo sunku, juk visos su picų kepimu susijusios subtilybės jo giminėje ėjo iš kartos į kartą. Na, o visa kita savo restorane jis paliko kaip buvę. Staliukai sustatyti švarioje jaukioje salėje, bet jokių interjero įmantrybių čia nėra. Juk ne į sienas pasižvalgyti žmonės ateina, o pavalgyti.
Krosnis – kas kita. Ji stovi matomiausioje vietoje. Kaip įprasta Italijoje, maistas čia ruošiamas atvirai. O kol gardžiai skrunda picos pagrindas, jos kepėjas noriai bendrauja su jos laukiančiu klientu.
Pierui neatsibosta atsakinėti vis į tuos pačius klausimus, kaip jis čia atsirado, kokios yra tikros itališkos picos ir taip toliau. Jam ir pačiam smalsu pakalbinti savo svečius, sužinoti, iš kur atvyko, ką veikia Tytuvėnuose.
Kainos čia – katastrofa!
Mažesnės picos čia kainuoja 3,30–4,70 euro, didesnės, 35 centimetrų skersmens, – 4,30–5,90. Galima užsisakyti ir labai didelę picą – 50 centimetrų skersmens. Tokia kainuoja 12 eurų, nepriklausomai nuo rūšies. „Rimini“, „Roma“, „Bolonija“, „Napoli“, „Italija – mia“ – beveik visų Piero picų pavadinimai susiję su jo gimtosios šalies vietovardžiais. Bet yra ir „Trys paršiukai“, į kuriuos jis deda paprasčiausių pieniškų dešrelių. Tai duoklė tradiciniam lietuviškam skoniui.
Valgiaraštis skelbia, kad picerijoje yra ir dienos pietūs. Šeimininkas kliento pageidaujamą patiekalą gali paruošti bet kuriuo metu, jei tik turi tam reikalingų produktų.
Prabilęs apie produktus P. Agnolettis gestikuliuoja vis greičiau, vis platesniais mostais. Ne, ne prasta pasiūla jį piktina – parduotuvėse, turguje gauna ir daržovių, ir prieskonių, ir padažams reikalingų produktų, jų kokybė, skoninės savybės visiškai jį tenkina. Imtis už galvos verčia vis į viršų šuoliuojančios kainos.
„Kainos čia – katastrofa! Išleidžiu parduotuvėje šimtą eurų, o išeinu su mažu vežimėliu. Siaubas! Pas mus Italijoje maistas daug pigesnis, nors atlyginimai didesni. Nesuprantu, kaip žmonės čia išgyvena, kaip veikia jūsų ekonomika“, – piktinasi italas.
Savo picas jis stengiasi pardavinėti nebrangiai, bet ne vien tik iš noro įtikti tytuvėniškiams. Tiesiog šis verslas nuo seno nėra tas, iš kurio siekiama praturtėti. Picų kepimas Italijoje – beveik gyvenimo būdas. Jis užtikrina šeimai duonos kąsnį ir tuo džiaugiamasi. O kaipgi iš jo sekasi pragyventi Lietuvoje? „Picas žmonės valgo, bet biznis čia... lituano“, – prasitaria Pieras.
Iškepė jau milijoną picų
P. Agnolettis į Lietuvą atvyko prieš du dešimtmečius. Pirma stotelė – Šiauliai. Radęs puikias patalpas judrioje miesto vietoje italas atidarė restoraną „Bella Italia“. Pasakodamas apie aną etapą, jis mini garsias lietuviškas pavardes, asmenis, su kuriais teko bendradarbiauti kuriant verslą.
Čia, Šiauliuose, Pieras vedė 25 metais už jį jaunesnę lietuvaitę Rasą. Ji taip pat kepa picas. Vasaromis ji įsikuria Palangoje, derindamasi prie didesnių klientų srautų, ne sezono metu talkina vyrui. Po Šiaulių sutuoktiniai turėjo planų persikelti į Vilnių, tačiau nutarė nebandyti laimės ten, kur didelė konkurencija. Vietoj sostinės pasirinko Kelmę, dar po kelerių metų – Tytuvėnus.
Ir Italijoje Pieras picas kepė tai vienur, tai kitur. Buvo atidaręs restoranėlius San Marine, Riminyje, iki šiol turi piceriją nedideliame miestelyje prie Bolonijos. Keletą kartų per metus tenka ten nuvykti, kas tampa gera proga neatitrūkti nuo šaknų.
„Visą gyvenimą kepu picas. Ne šimtais, tūkstančiais jas skaičiuoju, tikrai bus jau milijonas“, – didžiuodamasis sako P. Agnolettis.
Kodėl žmonės bėga iš rojaus?
Italas jau neblogai pažįsta Tytuvėnų kasdienybę. Per metus atrado ne tik patraukliąsias jo puses –
draugiškus žmones, labai džiuginantį žalią kraštovaizdį, įdomią istoriją, bet ir problemas.
Jis girdėjo, kad prieš kelis dešimtmečius miestelyje gyveno daugiau nei trys tūkstančiai žmonių. Dabar, skaičiuoja, gerai, jei belikę 500.
„Pas visus šeimoje yra kas emigravo. Su kuo tik pasikalbi, tai brolis, tai vyras išvažiavęs, tai dukra su visa šeima... Labai liūdna. Nes miestelyje tikrai yra ką veikti. Ir užsidirbti dabar jau galima daugiau, ne taip, kaip buvo prieš dešimtmetį...“ – stebisi italas, matantis čia daug galimybių. Taip, milijonų galbūt nesusikrausi, bet užsidirbti orius pinigus tikrai galima. O prie to – dar ir rami aplinka, nuostabi gamta, didmiesčiai, kuriuos paprasta greitai pasiekti. Tik gyvenk ir džiaukis, bet lietuviams vis negana...
Tragedija jis vadina tai, kad žmonės čia nenori dirbti. Kažko siekiantys, nesėdintys rankų sudėję jau išvyko, o liko tik tokie, kuriems tik pašalpos, valstybės išlaikymas rūpi. Pieras ir pats su tuo susidūrė. Kai reikia darbo rankų, neprisišaukia nieko, tenka visko imtis pačiam.
„Bet tikiu, kad vieną dieną jie grįš. Europa keičiasi, kitur jau nėra daug geriau nei čia. Beliko tai pamatyti, pakeisti požiūrį“, – nepraranda vilties italas, išgyvenantis dėl lietuviškų problemų.
