Praėjusią savaitę DELFI lankėsi Jonavoje, kur apžiūrėjo apylinkes ir svečiavosi keletoje įmonių.
Ūkininkavimą išketė į vyndarystę
Į Vilkelių sodybą atvykstame jau vakarop. Kad atsiduriame tiksliai čia, liudija prie kelio esanti lentelė su užrašu „Vilkolė“, o tik įvažiavus į kiemą aploja ir keturkojis sodybos sargas.
O saugoti čia tikrai yra ką. Iš tolo matyti vynuogių krūmai, o prie jų – ir plazdančios trys aukštai iškeltos vėliavos: Ukrainos, Europos Sąjungos ir, žinoma, Lietuvos.
Kaip paaiškėja, sodybos šeimininkė Olga, kuri jau žengia sveikintis ir spaudžia mums ranką, yra tikra ukrainietė, kadaise įsimylėjusi Vytautą, dabartinį savo vyrą ir sodybos šeimininką, ir prieš daugelį metų persikrausčiusi gyventi į Jonavą.
Olga nustemba, kad atvykome kiek anskčiau nei planuota, tačiau mielai mus vedasi į pavėsinę, esančią kiek tolėliau, ir siūlo prisėsti.
„Prieš įsigyjant sodybą mes ūkininkavome, – nieko nelaukusi pasakojimą pradeda šeimininkė ir užsimena šiandien tą laiką jau prisimenanti tarsi blogą sapną.
Abu su vyru jie nuomojosi žemę ir augino petražoles, salotas, špinatus, o visą ūkį prižiūrėdavo dviese, nors į didžiąsias parduotuves derliaus pristatydavo dešimtimis tonų.
„Paskui pasakiau, kad gana vieną kartą nuomotis, reikia nusipirkti savo žemės“, – žiūrėdama į vyrą juokiasi ji, o jis linksėdamas priduria, kad irgi visada norėjęs sodybos, mat visada jos pavydėdavęs savo draugams.
„Aš bitininkavau ir važiuodavau pasižiūrėti, kur čia kokį inkilą įkelti, kur spiečių pasigauti, todėl tas vietas rajone daugmaž žinojau.
Paskui paprasčiausiai pamačiau skelbimą ir pasakiau, kad jau žinau, kur bus mūsų sodyba. Tada nuvažiavome, pažiūrėjome ir žmona sako: „Reikia“, – atsimena Vytautas ir sako, kad kai ją nusipirko, sodyba atrodė visai kitaip nei šiandien.
2,5 ha žemės sklype tada stovėjo sudegęs namas, o šalia – ir tvartas. Laukai taip pat buvęs tikras šabakštynas.
Visgi šiandien vaizdas tokio toli gražu neprimena. Čia žaliuoja ąžuolai, pušys, eglės, o kur dar įspūdingai, kaip tikrame vynuogyne, auga paeiliui išrikiuoti ir uogas sirpinantys vynuogių krūmai.
Tiesa, kadangi Olga yra tikrų tikriausia ukrainietė, pasiteiraujame ir kaip ji atsidūrusi Lietuvoje. Moteris juokauja, kad genų nenuslėpsi, nes tikrą ukrainietį iš karto galima pažinti, mat jų akys švyti kitaip.
Ji sako, kad šią istoriją yra pasakojusi jau ne kartą ir aiškina, kad su Vytautu susipažino Rygoje. Vėliau paprastas pokalbis virtęs susirašinėjimu laiškais, o po trijų pasimatymų pora jau kėlė ir vestuves.
„Tikrai. Buvo vos trys pasimatymai“, – juokiasi ir nustebęs atrodo ir pats Vytautas. Šiandien pora kartu jau 40 metų ir turi užauginę dvi atžalas.
Verslu nevadina
Krapų ir petražolių Vilkelių sodyboje šiandien neberasi, o ir ūkininkavimu jie nebeužsiima. Dabar šeimininkų valdose karaliauja vynuogių krūmai. Jų čia apstu tiek šiltnamiuose, tiek laukuose.
„Kol ūkininkavome, sugalvojau, kad reikia pradėti gaminti vyną. Užaugo serbentynai, vynuogynai, avietynas“, – žvilgsniu apžiūrinėdama savo derlių sako Olga.
Moteris pasakoja, kad pirmasis jos gamybos vynas buvo pagamintas dar 2004-aisiais, o vėliau Olga pabandžiusi jį gaminti ir iš šermukšnių, rabarbarų.
Paklausta, iš kur ji išmoko tokio amato, šeimininkė purto galvą ir sako, kad niekada niekur to nesimokiusi.
„Tiesiog viskas atrodo paprasta, o paskui tobulini ir tobulini. Svarbiausias dalykas – kad indai būtų švarūs“, – vieną svarbiausių dalykų išduoda ji.
Visgi Vytautas prasitaria, kad vyną gimtinėje gamino ir žmonos giminaičiai Ukrainoje, tačiau Olga priduria, tada ji buvusi dar maža, todėl nieko nesupratusi.
Šiandien moteris yra pelniusi tautinio paveldo sertifikatą, todėl savo pagamintais vynais gali vaišinti atvykusius svečius, organizuoti degustacijas, edukacines programas.
„Bet čia ne verslas pas mus, čia hobis“, – iškart patikslina Vytautas, nes leidimų prekiauti pagaminta produkcija jie neturi.
Nedidelę degustaciją šeimininkai surengia ir mums, tačiau atspėti, koks tai vynas, nesiseka.
„Vien vynuogių rūšių yra nemažai, o paskui avietės, serbentai, agrastai, putinas, šermukšniai, obuoliai, visų jų „kompozicijos“.
Dar yra aviečių su arbatrožėmis vynas“, – vardija Olga ir sako, kad tokių vynų skonių „kompozicijų“ turi pagaminusi apie 30.
Vedasi į vynuogynus
Vytautas mus vedasi ir į šiltnamius, kur sirpsta vynuogės, ir pasakoja šiemet kaip niekada susiduriantis su viena problema – širšėmis.
„Jos suvalgo dalį derliaus“, – sako jis. Kai įeiname, šiltnamyje jų dūzgia tikrai ne viena.
„Mes vynuoges net aprišame, kad nesuvalgytų. Bandžiau dengti, bet jos randa skylutę ir viskas“, – sako jis ir paragina paragauti derliaus.
Paprašytas čia papozuoti nuotraukai, susikuklina.
„Nemėgstu fotoaparatų“, – iškart sako jis, tačiau pozuoja, o po sekundės pilnomis saujomis uogų jau tiesia jas mums.
„Šios – desertinės“, – praneša ir laukia mūsų reakcijos. Ir išties, uogos labai saldžios.
Pasak jo, pilnai prisirpusios vynuogės bus maždaug rugsėjo viduryje, tada poros laukia derliaus nuėmimas.
Išėję iš šiltnamio pasukame link vynuogynų laukų. Jie žaliuoja, ir mėlynuoja nuo prisirpusių uogų. Vyras išduoda, kad vien pernai jis sodyboje nuskynė apie toną vynuogių.
Vyną pora pradeda gaminti sodyboje, o baigia Jonavoje, savo namo rūsyje.
„Ten praeiti nebegalima, žmona jau kaip balerina vaikšto", – juokiasi Vytautas.
