Biuro kėdę į sunkų fizinį darbą iškeitęs vyras nesigaili. „Streso taip pat yra daug, bet jis nepribaiginėja tavo kūno, kaip dirbant su daug žmonių, didelėje įmonėje, kur dar intrigos labai daug atima sveikatos“, – interviu DELFI dėstė pašnekovas.
T. Kaziliūnas dar papasakojo apie kovą su arbatos „blogio trejybe“, verslo Gruzijoje specifiką ir vietinių požiūrį į darbą.
„Jei sugalvos, kad reikia naujo televizoriaus, tada ateis, padirbs, sutaupys, nusipirks ir nebedirbs daugiau. Toliau valgys savo sūrį, daržoves, gers vyną ir bus gerai jam“, – prisiminė jis.
– Kaip apskritai kilo mintis užsiimti arbatos auginimu Gruzijoje?
– Mintis kilo mūsų idėjiniam tėvui Hannesui Saarpuui, su kuriuo dirbome vienoje įmonių grupėje. Jis buvo jos vadovas, bet vieną dieną pasakė, kad įmonei reikia naujo gaivaus postūmio, ėmė ir išėjo. Maždaug po pusės metų jis susisiekė su manimi ir papasakojo, kad rado, ką nori daryti, tai – arbata Gruzijoje.
Iš pradžių nesupratau – nei kada gyvenime daug jos gerdavome, nei ką. Bet supratau, kad tai šansas. Kai dirbi korporacijoje, atrodo lyg viskas sėkminga, rezultatas, karjera yra, bet norisi kažko daugiau, kad būtų ir širdyje smagu. Pasitariau su šeimyna, nors giliai širdyje žinojau, kad tai padarysiu.
Hannesas iš pradžių galvojo apie vyndarystės ūkius, bet suprato, kad tai brangus malonumas, o pasirinkimas nedidelis. Kavą atmetė iškart, nes jos dabar visur labai daug, einant į rinką reikėtų didelių investicijų. Dėl arbatos dar galvojo apie Afriką, bet nerado nieko, kam būtų įdomu. Galiausiai akis užkliuvo, kad Gruzijoje yra organizacija, padedanti žemės ūkio sektoriui.
Vienas tų sektorių yra arbata. Imi apleistas plantacijas, reabilituoji (išvalai), o tam tikrą dalį apmoka speciali vyriausybės programa. Gruzinai labai greitai atsakė į Hanneso pasiteiravimą, pasikvietė. Jis sutiko, nuskrido su marškinėliais ir šortais, o ten pradėjo rinktis įvairūs ponai – merai, rajonų vadovai su kostiumais, su kalbomis. Buvo keista, bet priėmimas buvo nuoširdus, tad jis suprato, kad galima kažko tikėtis.
Vietiniai davė žmogų – plantacijų žinovą. Pasirodo, sovietmečiu Gruzijoje buvo 70 tūkst. hektarų, o dabar likę apie 5 tūkst. hektarų (mūsų pačių tik apie 30 hektarų). Iš to, ką parodė skirtas žinovas, Hannesui niekas netiko, nes jis norėjo gražios vietos. Kaip ieškoti patiems? Yra archyvai, bet ten viskas popieriuje ir viskas gruziniškai.
Tada jis grįžo į Estiją, pradėjo žiūrėti tas vietas „Google Maps“. Kai stovi plantacijoje, atrodo kaip džiunglės, o žiūrint palydovines nuotraukas, matai eiles, kur anksčiau buvo arbata. Ką rado – pasižymėjo, vėl nuskrido į Gruziją ir pagal koordinates važiavo, kol rado tinkamą Imeretijoje. Tai regionas, kuriame yra Kutaisis, o šalia Tkibulio klestėjimo laikotarpiu augusi arbata buvo laikoma turinčia geriausias savybes.
– Į Kutaisį nuskridote jau žinodamas, kad ten dirbsite?
– Pirmą kartą nuskridau pasiėmęs porą savaičių atostogų. Tuomet užduotis buvo rasti plantacijas, kurios tiktų nuomai. Lauke 40 laipsnių karščio, o mes nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro vaikščiojome po tas džiungles. Plyšdavo džinsai, batai, drabužiai į skutus suėjo, visas kūnas subraižytas, nes ten tikrai sunku prasibrauti, o įrankių, mečečių neturėjome.
Ką radome, kas mums patiko – paaiškėjo, kad yra problemų su žemės nuosavybe. Yra valstybinė žemė, bet koks nors vietinis sugalvojo, kad apleistoje vietoje gali kažką pasisodinti. Viduryje lauko arbatą išrovė, užsisėjo kukurūzus, apsitvėrė tvorėle. Įdomu, kad jo išprašyti niekas nenori, siūlo, pavyzdžiui, nutiesti kelią iki tų jo kukurūzų. Mums tai netiko.
Dar buvo įdomu, kad po vizito į kokį nors sklypą, registre pradėdavo keistis nuosavybės. Pavyzdžiui, savivaldybės darbuotojas, kuris tuos sklypus ir parodė, išsinuomodavo juos iš valstybės, matyt, tikėdamasis mums po to brangiau parduoti. Iki tokio lygio.
Antro vizito metu labai spaudė laikas, nes dar nebuvome susiradę to tikrojo varianto. Galiausiai išsirinkome tokį, kuris buvo su pakankamai gera infrastruktūra ir tvirta arbata. Su žeme viskas buvo gerai, dokumentus sutvarkėme tyliai ir greitai, kad niekas nesugalvotų išsinuomoti kitų sklypų šalia.
Dar vieną plantaciją radome prie kaimelio Mandikori, kur nuostabiai graži vieta. Ten ateityje matome potencialą turizmui, kad žmonės galėtų atvažiuoti, ten gyventi, valgyti vietinį maistą, padirbėti plantacijoje, pasigaminti savo arbatą ir su ja važiuoti namo.
– Jūsų komandoje yra šeši estai ir jūs. Visi iš tos pačios įmonės atėjote?
– Taip, iš pradžių buvome penkiese, o šiemet prisijungė jauna šeima, kur sutuoktinis yra ne iš buvusios įmonės.
Iš pat pradžių sutarėme, kad visi darome tai, ką reikia, kad eitume į priekį. Merginos yra labiau rinkodaros žmonės, visą gyvenimą tuo užsiėmė, bet kai reikia pagalbos plantacijoje, jos ateina. Aš ir Hannesas kol kas vieninteliai gaminame arbatą – mus apmokė guru iš Nepalo, kurį buvome pasikvietę pernai.
Reikėjo statyti fabriką, stačiau fabriką, ieškojau žmonių, specialistų, vežiau juos, pirkome medžiagas. Ir arbatą ravėjome. Šiaip esu prisilietęs prie visų procesų. Dabar daugiausiai tenka dirbti fabrike ir plantacijose. Pavyzdžiui, birželį arbata neaugo, buvo baisūs karščiai ir nelijo. Reikėjo kažkuo užsiimti, tai mes ir tvoras kalėme, dirvonus plėšėme ir t.t.
– Kokie buvo pirmieji darbai? Kas daugiausiai dėmesio užima dabar?
– Yra laukas, ką tik nuskustas traktoriumi, o jame nieko – nei arbatos, nei piktžolių. Balandį pradeda lįsti paparčiai, kurie labai greitai auga ir viską uždengia. Tada arbata negali normaliai vystytis.
Patys arbatos krūmai gyvena per 100 metų, o šaknys labai stiprios – 2 metrai į žemę. Tai nieko patiems sėti nereikėjo. Visiškas nuskutimas yra grubi reabilitacija, bet nauji krūmai išauga labai švieži, lapai labai geri. Blogai tai, kad užtrunka. Tik penktais metais turėsime pilnai produktyvius krūmus.
Tai pirmi darbai buvo aptverti tvora nuo karvių, kurios yra visur, viską ėda ir trypia. Kitas dalykas – naikinti paparčius. Reikėjo suburti vietinių žmonių grupę, kuri tuo užsiimtų, o tai nelabai paprasta.
Ten darbo aplink niekur nėra, bet sėdi išdidūs vietiniai pakelėse po medžiais, gurkšnoja vyną arba alų, stumdo šaškes. Juokiasi į akis, kai pasakai, kad mokėsi normalų Gruzijos standartais atlyginimą (10 eurų per dieną).
Iš pradžių jie maivėsi labai smarkiai, bandė pasikelti kainą, bet pradėjo dirbti. Tada būdavo visokių skandalų – tai jie vėluoja pusę dienos, tai po pusdienio visi girti sėdi plantacijoje, tai dirba atžagariomis rankomis, nors parodai, kad taip netinka, o jie meta įrankius ir išeina išdidžiai. Buvo daug streso, nes kai prieš tave stovi 30 tvirtų vyrų, mosikuoja rankomis, grėbliais, jautiesi pakankamai įdomiai. Ką buvau išmokęs korporatyviniame gyvenime, seminaruose kaip dirbti su žmonėmis, kaip juos valdyti, neteko prasmės labai greitai. Ten publika tokia, kurios tokiais metodais nesuvaldysi.
Galiausiai su tvora ir paparčiais susitvarkėme šiaip ne taip. Pavyko atsikratyti kolektyvo kurstytojų, išsiaiškinome, kas norėtų tiesiog ramiai mums dirbti. Ten labai įdomu, nes yra kaimo bendruomenė ir jei kaip individas kažką darysi, tave pasmerks, išmes iš kolektyvo. Jei asmuo nori mums dirbti, jam tinka pinigai, sąlygos, viskas gerai, bet stovi penki, kurie rėkia, kad nieko nebus, negali sutikti, turi eiti su tais penkiais.
Tai labai trukdė, kol vienas žmogus pasakė „velniop, aš jums dirbsiu“, tai kiti ėjo, plėšė jo kontraktą, išmėtė plantacijoje. Tada išspyriau lauk visus tuos, kurie trukdė, jie pradėjo skeryčiotis, paskambinau rajono merui, kuris atsiuntė gerą vietinį policininką, tokį panašų į Rembo. Jis atėjo, pasibeldė koja į duris visiems kitą dieną ir viskas, tie žmonės dingo. Šiemet buvo atėję, norėjo įsidarbinti, bet aš jiems buvau pasakęs, kad to nebus, tai ir neįvyko.
Suformavome kolektyvą, dirbome, o arbata nesirodė. Ji pradėjo rodytis tik birželio pabaigoje. Pamenu, ilgesnį laiką buvau likęs vienas, nes Hannesas turėjo grįžti į korporatyvinį darbą, kai pamatėme, kad neužteks mums pinigų. Buvo grįžęs vadovauti nacionalinėms Estijos avialinijoms. Tai kol buvau vienas, buvo streso, nes papartį naikiname, o jis auga, vėl naikiname, vėl auga, o arbatos nėra.
Birželio gale po lietaus periodo pamatėme, kad pradėjo augti, tai buvo toks palengvėjimas. Supratome, kad ne veltui viską darėme.
– Šiemet turbūt jau ramiau buvo?
– Kiti iššūkiai. Krūmai jau augo, net ir tuose plotuose, kur atrodė, kad kažkas negerai, jau ir ten pradėjo augti. Šiaip keista, kol kas nesuprantame, kodėl vienas krūmas būna jau metro aukščio, o kitas šalia – tik 5 centimetrų. Atrodo auga šalia, bet taip yra.
Dar įdomu, kad ten susėta ne kažkokios vienos rūšies arbata, o bent penkių, ir jos visos pramaišiui. Mūsų arbata tuo ir įdomi, kad nėra vienos rūšies. Kadangi tai „miksas“, tai jis ir vytinasi skirtingai, sukasi „rolleryje“ kitaip, turi pajausti, kaip ką daryti, kad ta masė galiausiai vientisa išeitų. Tai turi savo žavesio, nes kai ragauji, skonis irgi įvairus.
– Kiek šį sezoną esate įdarbinę vietinių?
– Skaičius labai svyruoja. Kai plantacija išvalyta ir dar nėra arbatos lapų, kuriuos reikia skinti, joje gali dirbti trys žmonės. Jie palaiko tvarką, daro reikalingus darbus ir t.t. Bet kai ateina laikas skinti, ateina 10 ar 15 moterų ir jos skina visą savaitę. Jei tuo pačiu metu ir valo ir skina, tai gali būti ir per 30 žmonių. Tarkim, 20 vyrų valo, 15 moterų skina iš paskos.
Kitoje – Mandikori – plantacijoje gali 8 valyti, 6 renka. Kažkodėl arbatą renka būtinai moterys, nežinau, kodėl vyrai tuo neužsiima pas juos. Buvo keli vyresni vyrai atėję pabandyti, bet po pusdienio metė, nes ten reikia švelnių ir greitų rankų. Moterims kažkodėl geriau išeina, vyras vis tiek grubiau ir lėčiau viską daro. Kadangi mokama už surinktus kilogramus, galiausiai moterys surenka tris kartus daugiau už vyrus.
Nors mes patys bandome, tai lygiai su moterimis einame. Bet vietiniai turi tą požiūrį – sustoti, parūkyti, prisėsti, pašnekėti. Jei įsitraukia į pokalbį, gali ir valandą šnekėtis atsisėdę, nors ketino tik parūkyti.
– O su karvėmis, paparčiai ir gervuogėmis pavyko susitvarkyti?
– Taip, čia blogio trejybė. Su karvėmis pagrindinėje plantacijoje pavyko susitvarkyti, nors ten buvo niuansų. Tos karvės išeina iš namų ir kaip Indijoje – niekas jų neprižiūri. Lietuvoje žmogus jas pervaro iš vienos ganyklos į kitą, pririša ar į aptvarą nuvedą. O ten išleidžia pro vartus ir jos eina, ant kelio gulinėja ir t.t. Dar juokavome, kad tai geras būdas kovoti su greičio viršijimu, nes negali greitai važiuoti, turi tikėtis, kad už posūkio bus banda karvių.
Bandėme apeliuoti, kad padarysime tvorą prie kelio, kas nori, gali takeliu prasivaryti, kad jos neužeitų į plantaciją. Bet mums pasakė, kad čia nieko nebus, iš esmės žmogus turi prisižiūrėti savo karves, bet niekas nesužiūrės. Galima rastą karvę sulaikyti, nufotografuoti, pakviesti policiją, kuri atvažiuos, išsiaiškins, kieno karvė, gal kažkas vyks. Aišku, tai absurdas, nes mes kiekvieną dieną rasdavome po keliolika karvių skirtinguose plantacijos kampuose. Paėmėme ir apvijome tvora visą plantaciją. Tai kainavo keturis kartus brangiau, nei planavome, bet tiesiog nebuvo kitos išeities.
Su gervuogėmis gerai tai, kad jos silpsta. Jei kelis kartus kauptuku sunaikini, o jei dar šaknį ištrauki iš žemės, tai ji ir nebeatauga. Tuo metu paparčio šaknys yra kaip tinklas, iš kurio visą laiką auga į viršų daigai. Reikia, kad juos užgožtų arbata, mestų šešėlį, tada jie augs daug mažiau.
– Kiek dabar turite plantacijų?
– Iš viso yra trys. Pirmąją vadiname „Renegade“, antroji – „Mandikori“, kur vaizdinga, trečioji yra „Rioni“, nes prie Rionio upės, kur mūsų fabrikas. Šiaip pastatų pasirinkimas ten buvo nulinis, viskas arba sugriauta, arba tokioje būsenoje, kai atstatyti tiesiog neįmanoma. Reikia sugriauti ir statyti iš naujo.
Buvo du pasirinkimai – dvaras, buvęs vaikų darželis, arba buvęs arbatos surinkimo punktas, kur kiauras stogas, augo samanos, baisus. Galiausiai, darželio mums nedavė, nes čia būtų buvusi politinė savižudybė. Likome su sandėliu, ir bedarydami darbus, supratome, kad aplink jį yra apleistos plantacijos. Pagalvojome, kad susitvarkius fabriką, gali kas nors jas išsinuomoti. Išeitų taip, kad fabrikas būtų kažkieno kito plantacijos viduryje. Nusprendėme, kad reikia imti tą plantaciją, nors jau buvo juntamas lėšų stygius.
Tiesa, dar neturime galimybės joje vykdyti darbus. Įdomu, kad turi aplikuoti dėl leidimo reabiliuoti, o atsakymas turi būti per 30 dienų. Jei patys į terminą netelpa, siūlo bandyti dar kartą. Tai į šią plantaciją dabar aplikuosime penktą kartą. Hannesas žiemą du kartus skrido į Tbilisį tam, kad po pusę dienos prasėdėtų banke, padėtų kelis parašus.
Tai absurdiška. Ketvirtą kartą ėjome su politikais, kurie pasakytų savo svarų žodį ir į tai būtų atsižvelgta. Kiek galima. Pirmos dvi plantacijos buvo iš pirmo ar iš antro karto patvirtintos. Pasisekė.
– Kokia šiandien situacija su finansais?
– Pinigų trūksta. Čia ne koks informacinių technologijų startuolis, kur visi norėtų dėti milijonus ir galima būtų daryti, ką nori. Iš pradžių skaičiavome, kad turėtų užtekti to, ką turime. Viską darėme iš savo santaupų, bet apsiskaičiavome su plantacijų valymo darbais. Paaiškėjo, kad investicijų ten yra 5 ar 7 kartus daugiau. Net neįsivaizdavome, kad tiek žmonių ir taip dažnai tai turės daryti.
Tai išmušė iš vėžių. Pernai pagaminome juokingus 120 kilogramų arbatos. Šiemet turėtume pagaminti daugiau ir jei parduosime viską, turėsime kitų metų operacijoms pinigus. Kitais metais gal ir sau ką nors užsidirbsime.
– Viską parduodate internete?
– Taip, bet jau mezgasi ryšiai su partneriais. Susidomėjimas iš mažų parduotuvių, kavinių tinklų yra. Šiuo metu rimčiau su viena Vengrijos įmone turime užmezgę realius santykius, jie yra įsigiję mūsų arbatos, dalį plantacijos finansuoja.
Šiaip pagrindinis mūsų tikslas yra parduoti tiesiogiai vartotojui, būti šalia, būti tais kaimynais, kurie gamina jūsų arbatą. Aišku, jei apimtys bus nepakankamos, žiūrėsime ir į mažmenos pusę.
– Kiek penktaisiais veiklos metais planuojate užauginti arbatos?
– Mūsų tikslas nėra tapti korporacija, „arbatos monstru“. Norime dirbti tiek, kiek mums patinka. Mūsų tikslas yra 15 tonų maksimaliai per metus. Tai, palyginti, nedaug. Orientuosimės į arbatos kokybę, išskirtinumą, o ne kiekybę.
Dar yra minčių, susijusių su turizmu, kuris Gruzijoje dar tokiame gemalo lygmenyje šiai dienai. Galima daug nuveikti ir uždirbti net daugiau nei iš pačios arbatos. Žinoma, reikia investicijų.
– Kokių rūšių arbatą parduodate?
– Gaminame pagrindines – balta, žalia, juoda ir „Ulong“, kuri yra tarp žalios ir juodos.
– Kodėl ši pramonė Gruzijoje nunyko?
– Sovietų Sąjungos laikais ten buvo 70 tūkst. hektarų. Jie pagamindavo 150 tūkst. tonų arbatos per metus. Palyginimui, dabar yra 2–3 tūkst. tonų. Tiek sunyko. Buvo taip, kad kai griuvo Sovietų Sąjunga, kitą dieną tos arbatos niekam nebereikėjo. Visi didžiuliai fabrikai, kur driekdavosi kolonos sunkvežimių ir viskas ėjo konvejeriu, jie gamino, bet niekam jos nereikėjo.
Iš pradžių buvo bandoma parduoti kitur tą arbatą, pavyzdžiui, Mongolijoje. Bet tos pramonės buvo gerokai per daug. Kas su užsieniu sugebėjo susitarti, dar laikėsi kurį laiką, bet ilgainiui nepatenkinama kokybė nebeišsilaikė.
Kas sovietmečiu gyveno – gruziniška arbata tikrai neturi asociacijų su kokybiška arbata. Tai buvo toks „fe“ produktas. Taip, sklinda kalbos apie Gruzijos auksą, kuris buvo siunčiamas partiniams į Kremlių. Tai ten turbūt buvo kažkas panašaus į tai, ką gaminame dabar. Skinama rankomis, patys geriausi lapeliai, viršūnėlės. Bet tai buvo atskira niša ir ta arbata neišeidavo į plačiąsias mases. Kas išeidavo, buvo šiaudai.
Fabrikai liko, kiek galėjo tiek juos pardavė metalo laužui, plytas ištampė. Kai kuriose vietovėse iki 90 proc. rajono gyventojų dirbo arbatos sektoriuje. Tai galima įsivaizduoti, kokia bedarbystė kilo, kai pramonė griuvo. Tai padarė meškos paslaugą, nes išgyventi vis tiek reikia. Tada jie turi savo karvę, iš kurios prisimelžia pieno, iš pieno pasidaro sviestą, sūrį. Pasisėja kukurūzų, iš kurių turi miltų, iš kurios kepa duoną. Auga daržovės, auga vynuogės, iš kurių išeina vynas puikiausiai. Pavyzdžiui, savo reikmėms po 2 tonas balto ir raudono pasigamina, ir čia nedaug.
Tokiame savo burbule jie gali išgyventi ir jiems nelabai dar ko nors reikia. Kai siūlai darbą su kontraktu, kur reikės kiekvieną dieną ateiti ir dirbti, tas netinka. Jei sugalvos, kad reikia naujo televizoriaus, tada jis ateis, padirbs, sutaupys, nusipirks ir nebedirbs daugiau. Toliau valgys savo sūrį, daržoves, gers vyną ir bus gerai jam.
Anksčiau, bent patys taip sako, taip nebuvo. Dabar jie dirbti nemėgsta, švelniai pasakius. Bent tose kaimo vietovėse. Tbilisyje, tikiu, pakankamai kitaip yra.
– Prieš tai 9 metus vadovavote klientų aptarnavimo ir pardavimų padaliniams. Kaip šiandien vertinate savo pasirinkimą? Ar nesinori grįžti?
– Būna sunkių momentų, kai pradedu galvoti, kad reikia spjauti į viską ir sugrįžti atgal į korporatyvinį gyvenimą, kur yra saugu, kur pasieki savo tikslus, kur moka atlyginimą, kuris progresyviai didėja. Užeina tas noras.
Iš kitos pusės, supranti, kad ta tuštuma sieloje vėl ilgainiui atsivers. Vėl stumsi save, nepaisant to, kad tau gerai sekasi. Turėsi spardyti sau į užpakalį, kad kiekvieną rytą į tą darbą išeitum. Pasitenkinimo nebus, o stresas, kurį ten patiri, nepaisant to, kad viskas sekasi, yra nesveikas.
Tai, ką patiri Gruzijoje – jis yra kitoks. Jo taip pat yra daug, bet jis nepribaiginėja tavo kūno, kaip dirbant su daug žmonių, didelėje įmonėje, kur dar intrigos labai daug atima sveikatos. Pas mus to nėra. Labai gerai sutariame ir turime daugmaž tokį patį požiūrį į dalykus.
Todėl, kai vienas jau pradeda kabintis ant sausos šakos, kitas stovi šalia ir juokiasi. Galvoji, ko tu, šikniau, čia iš manęs juokiesi, bet po to pradedi juoktis kartu. Taip eini per sunkumus.
Dabar esu pusę metų ten, pusę metų čia. Laikino darbo nepavyko greitai surasti, tai teko vairuoti „Uber“ ir „Taxify“. Taip pragyvenau rudenį ir žiemą. Finansinė gerovė nebetokia, kokia būdavo tais laikais, kai dirbau nuolatinį darbą, bet kažkaip verta dėl to aukštesnio tikslo pabandyti. Be abejo, šie metai dar bus labai sunkūs, o kitais rudeniop jau turėtų būti kažkoks pragyvenimo šaltinis.
Mūsų pirminis įsivaizdavimas buvo toks, kad pusę metų dirbi, o kitus pusę metų gali daryti ką nori. Gali išskristi į Indiją ir ten žiūrėti, kaip žmonės augina arbatą, ar į kokį Nepalą nuskristi, ten semtis patirties. Tuo pačiu kaip ir atostogaujant, kaip ir dirbant. Ši perspektyva labai žavi ir vilioja.
