Šį savaitgalį buvo gautas pranešimas, jog restoranų tinklas „Wahaca“ pareikalavo, kad padavėjas apmokėtų dalį sąskaitos po to, kai jo klientai išėjo nesusimokėję. Nors vėliau „Wahaca“ persigalvojo, pareiškę, kad šis incidentas – „vidinės komunikacijos problema“, o su „valgyk ir dėk į kojas“ bėda yra kovojama, tai parodo, su kokiais nemalonumais tenka susidurti paslaugų pramonės darbuotojams. „Guardian“ skaitytojų paprašė pasidalinti savo patirtimi. Štai keletas baisiausių istorijų, kurias skelbiame anonimiškai.
„Guardian callout“ atsakymai:
„Jis man pasakė, kad negalėsiu išeiti tol, kol neapmokėsiu stalo sąskaitos“
2017 m. pabaiga. Buvau „TGI Fridays“ naujokas ir susidūriau su pirmaisiais „zuikiais“.< Iš pradžių jie atrodė visai malonūs, bet supyko, nes teko ilgai laukti maisto, o gavę maistą liko juo nepatenkinti. Įprasti reikalai. Tačiau baigiantis vakarui vienas iš vadybininkų priėjo pasikalbėti apie neapmokėtą sąskaitą. Jo vadovavimo stilius buvo siaubingas – žeminti žmones, kalbėti su jais iš aukšto, šaipytis iš jų klientų akivaizdoje – ir jis manęs nekentė. Pasakė, kad tai mano kaltė ir kad privalau padengti stalo sąskaitą, arba negalėsiu eiti namo. Nesutikau, bet jis nepasidavė, taigi man teko sukrapštyti 70 svarų iš arbatpinigių ir nuosavų pinigų. Tik kai įsikišo kitas vadybininkas, kuris pasikalbėjo su pirmuoju ir pareiškė, kad tai prieštarauja restorano politikai, supratau, kad iš manęs norėta pasityčioti. – 22 m. vyras, Londonas
„Turėjau išvalyti kraujo klaną vieno sluoksnio servetėle“
Studijuodama universitete, dalį laiko dirbau restorane. Vadybininkas jautė man baisią antipatiją, nes buvau mažiau patyrusi už kitus padavėjus. Vieną vakarą, kai buvo ypač daug lankytojų, išgirdau jį mane šaukiant iš kito restorano galo – girtas vyriškis nugriuvo nuo kėdės, susitrenkė galvą ir prasiskėlė lūpą. Visur telkšojo kraujas, o vadybininkas man liepė jį išvalyti. Kai paprašiau pirštinių ir grindų šepečio, jis parodė į virtuvinį rankšluostį ir pasišalino. Buvau naivi ir paklusau, nes bijojau prarasti darbą. Turėjau išvalyti to senio paliktą kraujo balą vieno sluoksnio servetėle, keturpėsčia, o restoranas tuo metu buvo pilnas žmonių. Tai buvo pažeminimas, ir supratau kaip tai pavojinga tik tada, kai mane užkalbino vienas lankytojas, pasakęs, kad dirba slaugu ir įspėjęs niekada nebeleisti jiems šitaip su manimi elgtis. Netrukus darbą mečiau, bet toji bala man vaidenasi iki šios dienos. – 23 m. moteris, Dublinas
„Ji man pareiškė, kad kaip tokiai netikusiai padavėjai, esu nepakankamai daili“
Studentavimo metais dirbau mažame nepriklausomame restoranėlyje pietų Londone. Vieną sekmadienį aptarnavau klientę, kuri pareikalavo staliuko uždarytoje restorano dalyje ir išvadino mane nemokša, nes turėjau tą staliuką padengti. Per pietus ji elgėsi siaubingai. Sulaukusi deserto ėmė kartoti, kad turėčiau būti kur kas dailesnė, jei būdama tokia nevykėle tikiuosi gauti arbatpinigių. Atnešiau desertus jai ir dviem su ja buvusiems vyrams – teko lipti išklibusiais laiptais – ir ji pareikalavo desertinių šakučių. Suabejojau, ar jų turime, bet pasisiūliau patikrinti mūsų ir kaimyninio restorano stalo įrankių asortimentą. Teko pranešti, kad desertinių šakučių nėra, tada ji atstūmė staliuką, pašoko nuo kėdės ir ėmė mane kolioti, klausdama, koks jausmas būti „kvaiša ir nemokša“, o paskui su savo draugeliais iš manęs juokėsi. Ji bandė išbraukti desertą iš sąskaitos, nes neva negalėjo valgyti sūrio pyrago su paprasta šakute, ir, aišku, nepaliko arbatpinigių. Keista, bet į mūsų restoraną ji sugrįžo dar ne vieną kartą. Tas restoranas dar bandė išsisukti ir nesumokėti man minimalaus darbo užmokesčio, numatyto 21-erių asmeniui, nes „pasirašiau sutartį“ neturėdama 21-erių. – 26 m. moteris, Veikfildas
„Jis labai susinervino, kad mums pasibaigė acto pakeliai“
Dirbau greitojo maisto restorane šalia turistų traukos centro. Vieną vasaros dieną, kai buvo pilna lankytojų, mums baigėsi mažyčiai acto pakeliai. Vienas elegantiškai apsirengęs džentelmenas dėl to labai susinervino, ėmėsi pasyvios agresijos manevrų ir užlaikė visą eilę savo monologu apie tai, kiek daug suplojo, kad patektų į vidų, tikėdamasis, kad viskas bus „tip top“. Po kokių keturių valandų šluostydama stalą pajutau, kad šalia kažkas stovi. Pakėliau galvą ir išvydau tą patį vyrą, nykščiu ir smiliumi laikantį acto pakelį. „Pamaniau, atnešiu jums iš [kito restorano šalia to paties turistų traukos centro]. Na, suprantate, jei kas nors paprašytų“, – tarė jis ir padėjo pakelį ant stalo, tarsi tai būtų koks auksinis stabas iš pirmojo Indianos Džounso filmo. – 26 m. moteris, Edinburgas
„Valyti buvo reikalaujama tik moterų“
Iš darbo viešbutyje 2011 m.: mano arbatpinigius pasilikdavo vadybininkai, vyras vadybininkas vadino mane „gera mergaite“, tik moterims buvo liepiama valyti, o viena grupė klientų manęs paklausė, ar aš žinanti „skirtumą tarp Prancūzijos ir Anglijos“. Kai paklausiau, kodėl, išgirdau: „Jei žinotum, nebūtum atnešusi prancūziškų garstyčių, nors prašėme angliškų.“ Ištvėriau ten du mėnesius, o Kūčių vakarą mane atleido ir išmetė iš patalpų (kuriose gyvenau). Tuo metu šalyje buvau pragyvenusi vos tris mėnesius. – 35 m. moteris, Londonas
„Patiekalai vadinosi „Geros mergaitės“ arba „Blogo berniuko“ pusryčiai“
Praėjusiais metais įsidarbinau naujutėlaičiame alubaryje. Jis buvo šiuolaikiškas, puikiai įrengtas ir atrodė kaip labai smagi vieta išgerti ar pavalgyti. Problema ta, kad toji vieta dvokte dvokė seksizmu. Neoniniai užrašai skelbė tokias nesąmones, kaip „saldžios lūpytės“, „seksualus veidukas“ ir „prašmatni pupa“, o patiekalai vadinosi, pvz., „Geros mergaitės“ arba „Blogo berniuko“ pusryčiais, „Nuogalium“, „Apsirengusiu“ burgeriu arba burgeriu „Be viršaus“. Negana to, tai buvo sporto baras. Tiesiog absurdas, kiek įžeidžiančių komentarų iš klientų kiekvieną dieną sulaukdavom mes, padavėjos, vien dėl kvailų patiekalų pavadinimų – nuo „Norėčiau, kad mano padavėja būtų be viršaus“ iki „Ar tu gera mergaitė?“. Negalėjau apsiginti ir atsikirsti, nes jie buvo klientai. Kuo skubiau mečiau tą darbą. – 20 m. moteris, Londonas
„Tuščiame traškučių pakelyje radau prikrautas sauskelnes“
2014 m. vasarą dirbau padavėja zoologijos sodo restorane. Niekada nepamiršiu, kaip teko aptarnauti vieną įkyruolių stalą, prie kurio pietavo dvi jaunos šeimos, kurios buvo viskuo nepatenkintos ir dėl visko skundėsi – ypač dėl kainų. Jiems išėjus sušlaviau į padėklą jų paliktas šiukšles ir jau ruošiausi nešti į virtuvę, bet tada ant žemės nukrito traškučių pakelis. Pasilenkiau jo pakelti ir iškart supratau, kad jo viduje guli šiltos, gausiai prikrautos sauskelnės ir raštelis su šypsenėle: „Ačiūkas“. – 25 m. moteris, Norvičas
„Jie kelis sykius nušlavė nuo stalo taures“
Kai dirbau populiarioje itališkoje picerijoje Londone, vieną kartą pas mus įgriuvo labai girta ir nemaloni klientų kompanija. Susėdę gėrė toliau, bet, kai kelis kartus nušlavė nuo stalo taures ir jas sudaužė, mes įspėjome, kad daugiau vyno nebepilsime. Jie iškeikė mano vadybininką ir pareiškė mums visiems, kad neturime teisės aiškinti, ką jiems daryti, nes jiems 25-eri, visą savaitę jie sunkiai dirba ir nusipelno savaitgalį išgerti. Tuo metu visi restorano padavėjai dirbdavo 12 valandų pamainas. – 27 m. vyras, Londonas
„Twitter“ atsakymai:
„Klientas man paliko 10 svarų arbatpinigių, kurie mane iš pradžių nudžiugino. O tada jis man drėbė, kad valgydamas restorane palieka ne mažiau kaip 20 svarų, bet už kiekvieną nusižengimą nuima po svarą. Tie 10 mano „nusižengimų“ buvo įvairiausi: pradedant tuo, kad maisto teko laukti 12 minučių ir baigiant atirusiu mano prijuostės palanku…“
„Pasiekus tam tikrą baro lankytojų skaičių, dėl saugumo priežasčių turėdavome pereiti prie plastiko stiklinių. Kai padaviau vyrui jo lagerio pintą plastiko stiklinėje, jis spjovė į mane ir išvadino kale. Nuėjau pasiskųsti vadybininkui, tikėdamasi gauti trumpą pertraukėlę ir tualete išsiverkti, bet jis mane privertė grįžti prie baro ir to vyro atsiprašyti.“
„Mus nuolat filmuodavo. Savininkas nė neslėpė, kad kartu su žmona ir suaugusia dukterimi realiu laiku peržiūrinėja įrašus savo namuose ir visą vakarą skambinėdavo, kabinėdamasis prie menkiausių sprendimų („Kodėl pripylei jam tą vandens stiklinę? Tikiuosi, kad pasiūlei jiems brangaus vyno, prieš patiekdama namų vyną?“).“
„Turėjau kolegą, kuris krapštydavo nosį, o turinį šluostydavo į tualeto sienas. Kartą man teko laimė visa tai nugramdyti peiliu į servetėlę.“
„Kai buvau paauglė padavėja, vienas suktas, „charizmatiškas“ džentelmenas, kuris šventė savo 80 metų jubiliejų, panoro pavalgęs pabučiuoti man ranką. O tada ėmė čiulpti man pirštus, kol suspigau: „Manęs laukia virtuvėje!“.“
„Atnešus sąskaitą mano aptarnaujamas klientas pareiškė: „Merginos visada atbėga tekinos, kai reikalas sukasi apie pinigus“, tada suglamžė kelis banknotus ir sviedė man į veidą.“
„Būdama 15-os dirbau kavinėje. Viena moteris atsargiai parnešė man padėklą. „Kaip netikėta! Kaip gražu iš jos pusės!“ – pamaniau. Pasirodo, jos vaikas buvo jį apvėmęs, ir ji atnešė, kad išplaučiau.“
„Dirbau viešbučio restorane. Vienas iš šefų turėjo aneurizmą ir besirausdamas šaldytuve numirė. Savininkai pareikalavo, kad ir toliau aptarnautume klientus, o jo palaikai buvo išnešti į greitosios automobilį pro galines duris, kur stovėjo konteineriai.“
„Kaip vienintelė moteris anglė, dirbanti itališkame restorane, nuolat kenčiau žemiausio lygio seksualines priekabes. Kai pasiskundžiau, man atšovė, kad neturėčiau reaguoti taip „tipiškai angliškai“.“
„Kažkada aptarnavome darbo vakarėlį. Po vakarėlio tvarkiausi ir radau po stalu paslėptą vandens ąsotį, kuriame buvo kažkas neaiškaus. Pakėliau ir pauosčiau. Ąsotyje buvo kažkieno vėmalai, ir tada pati vos nesusivėmiau. Nuo to laiko niekada neuostau įtartinai atrodančių dalykų.“
„Merginoms nebuvo leidžiama priimti užsakymų, nešioti pagrindinių patiekalų ar priimti arbatpinigių. Mums leisdavo tik šluostyti stalus ir nešioti desertus.“
