ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Vadovų mokykla organizavo atvirąją diskusiją apie krizės pranašus, emocijas ir rodiklius, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Diskusijoje dalyvavę „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas ir „Eika“ generalinis direktorius Domas Dargis pastebėjo, kad krizė gali pasireikšti ne tik ekonomikos smukimu, tačiau ir lūkesčių neišsipildymu. Dėl to svarstyta, kad maži „supurtymai“ ilguoju laikotarpiu gali net padėti. Tiesa, diskusijos pabaigoje, spėjant kiek metų liko iki krizės, abu ekspertai svarstė apie 2–3 metus.
Atlyginimų augimas irgi gali tapti krize
Įprastai teigiama, kad krizė yra 2 ar 3 ketvirčiai ekonomikos smukimo, tačiau pradedama diskutuoti, kad krizė gali būti ir ilgalaikė stagnacija. Ž. Mauricas pastebi, kad kuo toliau, tuo labiau sprendimus ir ekonomiką lemia emocijos.
„Jei lūkesčiai yra labai geri, realybė bloga, tai – žmogus nelaimingas. Taip pat ir ekonomikoje yra skirtumas tarp lūkesčių ir realybės. Tarkime, kodėl 2008 m. mažai kas kalbėjo apie krizę Lietuvoje? Nes buvo lūkestis, kad pasivysime Vakarus ir tik klausimas, per kiek laiko, o kai pamatėme, kad nesivejame, o judame į kitą pusę, nesusitvarkėme besivydami savo kiemo, tai ta krizė ir atėjo – lūkesčių neišsipildymas.
Gal iš dalies tai susiję su Nerijaus Mačiulio pacituota mintimi, kad galimai krizė galėtų būti tie neišsipildantys lūkesčiai, kad mes artėsime prie Vakarų Europos, toliau konverguosimės, vysimės Europą, dėl to čia užsisuks gerasis ratas, ciklas. Lietuvai svarbu pritraukti investicijas, nes mes labai mažai dar turime investicijų šalyje, ypatingai užsienio investicijų, taip pat pritraukti žmones, talentus ir sumažinti regioninę atskirtį. Tie trys dalykai dabar, kai ekonomika kyla, darome prielaidą, kad anksčiau ar vėliau išsispręs. Bet jei pradėsime matyti, kad tai neišsisprendžia – ekonomika sulėtėja, konvergencija nutrūksta, toliau talentai išvažiuoja, žmonės emigruoja, be abejo tai turėtų neigiamą poveikį ekonomikai ir taip pat nekilnojamojo turto rinkai (NT)“, – kalbėjo Ž. Mauricas.
Tuo pačiu pastebima, kad sprendimai dėl NT yra priimami ilgalaikiai ir neįmanoma, ypač paprastam gyventojui, išprognozuoti, kaip Lietuvos ekonomika atrodys po 30–40 metų. Pridedama, kad kažkiek galima remiantis faktais, bet atmintis trumpa, o dažniausiai visgi remiamasi emocijomis.
D. Dargis savo ruožtu kalbėjo, kad įvairūs atvėsinantys rinką signalai yra naudingi, nes verčia laikas nuo laiko peržiūrėti savo lūkesčius. Pavyzdžiui, Lietuvos banko nuolatinės kalbos apie rinkos vėsinimą, kad NT rinka neperkaistų.
„Mums visai patinka, kad atsiranda galimybė pasitikrinti, ar tai ką darome yra tvaru. Šiuo metu, keistas sutapimas, bet yra absoliučiai tyla apie Lietuvos problemas – nekalbame apie jas, o jų daug. Ekonomistai nusiteikę pozityviai ir būsto rinka bent jau Vilniuje labai kaista. Komercinio būsto rinka, manau, bankai patys ėmėsi iniciatyvos komercinį įšaldyti, įvairūs segmentai, bet stipriausiai pajuto prekybos centrai, juos konkrečiai vėsino. Šiek tiek gal ir kiti pajus norą nusodinti tuos lūkesčius, bet jie negali smarkiai daryti įtakos būsto rinkai. Sekame savo pardavimus, pusė mūsų pirkėjų perka nuosavais pinigais, jie nesiskolina banke. Vilniuje per metus apie 10 tūkst. nuperkama būstų, tai pusėje sandorių bankai nedalyvauja.
Kaip čia padaryti supurtymą? Aš negaliu, mano žodis nėra toks svarus kaip ekonomistų. Dabar ekonomistai kitais reikalais užsiėmę. Lietuvos bankas tyli, nebeperka kondicionierių mums ar būsto pirkėjams. Kodėl šie metai kitokie nei praeiti? Niekas labai nepasikeitė, tik dar paaugo žmonių pajamos, įsigijimai kyla. Kalbant apie krizę nesakyčiau, kad neigiamas augimas yra krizė. Didelis atlyginimų augimas irgi yra krizė. Mums šioje vietoje labai neramu, koks bus mūsų konkurencingumas, kaštai tikrai auga. Šioje vietoje tie lūkesčiai man tokie šilti, link karštumo eina. Norėtųsi ventiliatoriaus vėl. Ir reikia tikrai svaraus žodžio“, – kalbėjo „Eikos“ generalinis direktorius.
Pasak jo, kad nebūtų perkaitimo, reikia stipresnių žodžių. Tarkime, jei pasirodytų žinia, kad bankai negalės finansuoti daugiau nei 70 proc. sandorio vertės. Kaip pavyzdį D. Dargis nurodė, kokių veiksmų imasi „Eikoje“. Jis teigia bandantis „pasunkinti“ žmonėms darbą – metai būna geri ir pelningi, bet skiriamas mažesnis biudžetas, skatinama taupyti. Pasak jo, tai tam tikras bandymas padaryti sukrėtimą įmonės viduje, paskatinti mažinti išlaidas.
D. Dargis taip pat kalbėjo, kad tai išties didžiulis iššūkis. Iš vienos pusės reikia pakankamai aukštų lūkesčių, kad verslai naudotų pinigus, vystytųsi ekonomika, tačiau iš kitos pusės reikia per drąsiai nekalbėti, kad nebūtų atitrūkstama nuo realybės. „Atsakymo neturiu, bet tokie maži supurtymai, lūkesčių persvarstymai, turėtų vykti nuolatos“, – pridėjo jis.
Verslininko teigimu, rizika kyla ir dėl nuolatinių gąsdinimų ar saviplakos, tuomet tampame mažiau įdomūs kaip regionas, neateina tiek investuotojų, kiek galėtų. Kaip pavyzdį jis paminėjo gąsdinimus, kad bankai nori pasitraukti iš Lietuvos.
„Tada turime iš dviejų pusių nesubalansuotą augimą – viduje ekonomikos augimą spartiname,m algas keliame, būstą perkame, įsivaizduojame, kad šausime čia, bet tampame mažiau įdomūs pasauliui. Čia įžvelgiu riziką“, – teigė jis.
Stebima Švedijos ir Pietų Korėjos rinka
Ž. Mauricas pasakojo, kad stebimos dvi skirtingos rodiklių kategorijos. Viena kategorija susijusi su makroekonominiais rodikliais, kaip atrodo bendra pasaulio finansinė situacija. O kita kategorija ž rodikliai bylojantys apie Lietuvos ekonomiką ir santykį su kitomis valstybėmis.
„Antroji rodiklių grupė, optimizmo išties yra nemažai, ji Lietuvoje yra pakankamai gera lyginant su kitomis valstybėmis ir labai gera lyginant su mūsų praeitimi – einamosios sąskaitos balansas, įsiskolinimas tiek įmonių, tiek privačių asmenų rekordiškai mažame lygyje, nėra didesnių perkaitimų, infliacijos ar NT kainų burbulo. Vienintelis perkaitimas yra darbo užmokesčio. Bet džiugu tai, kad jis nepersiduoda tokia apimtimi, kokia galėtų, į infliacijos augimą“, – sakė ekonomistas.
Anot jo, iš esmės algos kyla, o kainos taip smarkiai nekyla dėl to, kad visgi nesame niekam neįdomūs – į rinką ateina naujų žaidėjų, kurie daro spaudimą kainomis. Pavyzdžiui, mažmeninėje prekyboje atėjęs „Lidl“ padarė spaudimą, prisidėjo ir neįvykęs „Iki“ ir „Rimi“ susijungimas. Tad šiuo metu visi 5 didieji prekybos tinklai plečiasi, konkuruoja. Spaudimą daro ir technologiniai pokyčiai – galima apsipirkti internetu bet kurioje šalyje, galima pirkti Lenkijoje.
„Lietuvos įmonės nėra tiek jau užsiliūliavusios, jos pakankamai agresyvios kaštų mažinimo prasme, investuoja į kaštų mažinimo bazę. Pavyzdžiui, finansų sektoriuje pakankamai agresyviai uždaromi fiziniai klientų skyriai, investuoja į technologijas ir tokiu būdu kaina palaikoma panašiame lygyje. Ir kitų paslaugų. Nėra viskas taip dramatiška kaip buvo 2012–2013 metais, kai nebuvo didelės konkurencijos ir nėra taip dramatiškai kaip buvo 2006–2007 metais, kuomet apskritai apie konkurenciją nelabai kas galvojo, visi pūtė vartojimo burbulą“, – kalbėjo Ž. Mauricas.
Tiesa, Ž. Mauricas paminėjo, kad konkurencija sumažėjusi bankų sistemoje, mažiau žaidėjų, tad maržos pakankamai pakilę, ypatingai būsto paskolų.
„Yra trys priežastys. Pirma, itin sparčiai auganti paklausa, palūkanos kyla, o paklausa vis tiek auga. Net juokaujame: ir skyrius uždarome, ir reikia nuotolinių skambučių eilėje dvi valandas laukti, ir vis tiek sugeba kažkaip pasiskolinti. Išduotų paskolų augimas dviženklis, 10 proc., o portfelio – 7–8 proc.“, – susirinkusiems pasakojo ekonomistas.
Jis taip pat paminėjo, kad dėl pinigų plovimo skandalų pabrango skolinimasis patiems komerciniams bankams visame regione. Jeigu anksčiau Skandinavijos bankai galėdavo skolintis pigiausiai visoje Europos Sąjungoje, tai ypatingai po „Danske“ skandalo, dabar skolinasi už šiek tiek brangiau nei vidutiniškai. O tai galiausiai atsiliepia ir vartotojams. Tad pasak jo, rinkos vėsinimas vyksta organiškai per pačią finansų sistemą.
„Bankai neatlaisvina diržų kaip buvo 2006–2007 m., tai gal daug kam ir nepatinka, yra nepasitenkinimo, bet dar vienas akmenėlis į mūsų stabilumo tvirtovę, nes atėjus sukrėtimui, krizei ar lėtesnio augimo periodui, tikėtina, kad bent jau blogiau nebus, kai tuomet dramatiškai finansavimo sąlygos pasikeitė“, – sakė ekonomistas.
Jis dar vardijo, kad žvelgiant į pasaulio ekonomiką stebi centrinių bankų retoriką, palūkanų normų kreives, lūkesčių indeksus. Ir taip pat kai kuriuos labiau specifinius rodiklius, kurie padeda šiek tiek iš anksto nuspėti galimus pokyčius – Pietų Korėjos pramonės sektoriaus lūkesčių indeksas, o Europoje tai būtų Švedijos atitikmuo, valiutų kursai kaip sureaguoja.
Pietų Korėja ir Švedija pasirinktos dėl to, kad yra atviros rinkos, joms svarbus eksportas, kuris diversifikuotas, yra kitos valiutos, kurios reaguoja į ekonominius pokyčius, o taip pat turi mažiausiai vidinės specifikos. Pagal stebimus duomenis matyti, kad 2019 m. prasideda stagnacija.
Spėja, kad kita krizė įvyks po 2-3 metų
Ekonomistas paminėjo, kad tam tikrą perkaitimą galima matyti dėl smarkiai augančio darbo užmokesčio.
D. Dargis savo ruožtu kalbėjo, kad būsto pirkėjams nors paskolos ir brangsta, tas brangimas toli gražu atsilieka nuo atlyginimų augimo. Jis pastebi, kad pramonė taip pat susiduria su rimtomis problemomis.
„Jie mato problemą, kad jų įrangos, pastatų, procesų atsinaujinimas yra glaudžiai susijęs su bankiniu finansavimu. Tai vyksta sudėtingai, o problema yra ta, kad jie pralaimi tarptautine kovą, nes kitos pramoninės įmonės kitose šalyse lengviau gali gauti finansavimą, ten yra ir valstybinės garantijos išvystytos geriau. Jų atsinaujinimas vyksta sparčiau. Toje pačioje Lenkijoje ar Vokietijoje stipriai į robotizaciją investuojama. Kai kuriose srityse tai vyksta taip greitai, kad tos įmonės gali tiesiog pavėluoti, prarasti kontraktus, nesuvaldyti atlyginimų augimo, nes nepakankami automatizavosi. Ž. Mauricas lyg ir sakė, kad mes gerai tą darome, bet aš žinau pavyzdžių, kad nelabai gerai darome, kad pramonėje efektyvumas nebeauga taip gerai. Yra krūva sektorių, kurie išsigandę, ko paprašys darbininkai sekančiais metais. (…) Manau, kad galima kalbėti apie šiokią tokią krizę, kad Lietuvos pramonė nespėja atsinaujinti savo įrangos, arba dar nesupranta, kad reikia“, – teigė jis.
Diskusijos metu, jis pridėjo, kad statybų versle atlyginimų kilimo krizę padėjo suvaldyti atvykę ukrainiečiai, tačiau ne visoms sritims tai išeitis, nes paslaugų srityje neįdarbinsi.
Ž. Mauricas tęsė, kad vienas indikatorių taip pat yra akcijų augimo ir akcijų vertės pokytis. Jis panašaus masto šiuo metu kaip prieš 2000 m., interneto burbulo sprogimą – daug įmonių, kurių vertė didžiulė, kurios negeneruoja dividendų, bet yra lūkestis, kad jos ateityje kažką padarys. Jis pridėjo, kad daug kas paremta lūkesčiais. Iššūkių kelia ir centriniai bankų Europoje pasiruošimas, dėl kurio krizės atveju euras gali sustiprėti dolerio atžvilgiu.
„Manau du būdai euro zonai išsigelbėti. Pirmasis – fiskalinė politika, daugiau pinigų leisti vyriausybei. Kalbant apie NT, tai būtų renovavimo programa, turėtų būti didelio masto tos programos išaugimas tam, kad bent iš dalies perimti estafetę iš privataus sektoriaus. Taip pat infrastruktūros objektai, savivaldybių lygmenyje – darželiai, mokyklos. Investuoti į infrastruktūrą daugiau. Ko dabar pasigendu, ypatingai Vilniuje, kad to akcento mažai dedama, labiau planuojami kvartalai ir miesto plėtra per privatų sektorių, bet nėra plano B, kas jei privatus sektorius stabteli, kur mes investuojame“, – kalbėjo ekonomistas ir taip pat pridėjo, kad būtų galima investuoti daugiau ir į atsinaujinančią energetiką.
Kita viltis, pasak jo, kad dėl Italijos ir Graikijos padėties, euras visgi nesustiprėtų taip smarkiai, šios šalys būtų kaip balastas, padedantis palaikyti kursą.
D. Dargis pridėjo, kad valstybei reikėtų investuoti daugiau į infrastruktūrą, tačiau reikėtų tikslingai numatyti, kuriose vietose investuoti. Pavyzdžiui, yra atvejų, kai įrengiamos didžiulės ir brangios vandens nuotekų valymo sistemos, o tuomet toje vietovėje sumažėja gyventojų skaičius, sistema tampa nebetinkama naudoti, neatsiperka. Tad reikėtų protingai numatyti poreikius ir analizuoti, kur investicijos atsiperka.
Ekonomistas Ž. Mauricas diskusijoje taip pat pakartojo, kad jo nuomonė nesikeičia, jog pirmiausia krizė ateis rytuose – Kinijoje lūkesčiai itin smarkiai prasilenkia su realybe ir naujausi šios šalies ekonominiai rodikliai – labai prasti. Pasak ekonomisto, jei JAV santykiai su ES išliks geri, bei santykiai pačioje Europoje išliks geri, tai galime labai ir nepajausti ekonominio sulėtėjimo.
Visgi diskusijos pabaigoje uždavus klausimą, kada manote, jog bus kita krizėm, abu pasisakė manantys, kad krizė gali ištikti 3 metų laikotarpyje. Ž. Mauricas patikslino, kad dalis indikatorių rodo, kad euro zonoje bendrojo vidaus produkto (BVP) susitraukimas turėtų ištikti 2 metų laikotarpyje. D. Dargis pridėjo, kad mes esame priklausomi nuo Europos, o šiuo metu girdi kalbų apie „sloguojančią“ Vokietiją.
