Stephanie Benedetto visada mėgo daiktus, bet ne kaip Madonnos dainoje Material girl. Stephanie tiesiog pakvaišusi dėl audinių. 1896 metais jos prosenelis iš Austrijos atkeliavo į Žemutinį Ist Saidą Niujorke, kur iš kitų imigrantų kailinių gamino paltus ir apsiaustus. Nuo tada Stephanie šeima tapo tekstilininkais. Tačiau kai mergina suaugo, ji nenorėjo tęsti šeimos veiklos. Verslas teikė džiaugsmą, bet Stephanie nekentė susidarančių atliekų.

800 milijardų vertės greitosios mados drabužių industrija garsėja atliekomis. Vanduo yra neatsakingai švaistomas, ir, pasak Bostono konsultacijų organizacijos tyrimų, jau 2030 metais Kinija ir daug kitų Azijų šalių kovos su rimtu vandens trūkumu. Kiekvienais metais drabužių kompanijos sukuria 92 milijonus tonų atliekų, kurių dauguma keliauja į sąvartynus laukuose arba yra sudeginamos. Praeitas metais Burberry pateko į skandalą, nes vietoj to, kad parduotų neišpirktus drabužius su nuolaida, nusprendė 37 milijonų dolerių vertės rūbus sudeginti. Rugsėjį kompanija pranešė, jog ateityje tai nebepasikartos. Tačiau aplinką teršia ne vien tik drabužiai, bet ir perteklinis audinių kiekis.

„Pastebėjau didžiulę problemą – kompanijos ir fabrikai nesunaudoja daugybės kiekių audinių, kurių vertė gali siekti milijardus dolerių“, – pasakoja S. Benedetto.

Prieš kelis metus, besiurbčiodama savo mocha kavą be kofeino, ji pasiryžo išspręsti atliekų problemą. Stephanie, 38 metų advokatė, jau kurį laiką domėjosi blockchain ir kitomis naujausiomis duomenų saugojimo technologijomis, kurios galėtų padėti atsinaujinti vienam seniausių – drabužių – verslui ir net padėti kovoti su atliekomis.

O Stephanie idėja buvo tokia: blockhain tecnologijos pagalba būtų įmanoma apskaičiuoti visus iššvaistomų audinių kiekius ir netgi juos perparduoti. Pasirodo, kad nemažai startuolių taip pat domisi šiomis idėjomis. „Tai – tikrai jaudinanti galimybė išsaugoti vertingas žaliavas ir kovoti su atliekomis“, – Pasaulio ekonomikos forume teigė Jahda Swanborough, viena iš aplinkosauginio judėjimo lyderių.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock

NORAS UŽSIDIRBTI IŠ ATLIEKŲ tikriausiai yra toks senas, kaip ir pačios atliekos. Grįžkime į tuos laikus, kai ūkininkai mėšlą ėmė naudoti kaip trąšas. Net ir dabar galvijų riebalai yra naudojami lėktuvų varikliams sutepti, taip pat cemento gamyboje. Ekonomikos ekspertai tokį atliekų pavertimą pinigais vadina šalutinio produkto sinergija.

„Mes privalome rūpintis aplinkosauga“, – pabrėžia Harvardo mokslų daktarė Deishin Lee, atlikusi tyrimą apie atliekų panaudojimą. Pasak jos, Dow Chemical bendrovė apskaičiavo, kad per metus galėtų sutaupyti 15 milijonų dolerių, taip pat sumažinti milžiniškus kiekius sunaudojamos šiluminės energijos ir beveik 50 tūkstančių tonų sumažinti išskiriamo anglies dvideginio kiekius.

Pasak Lee, daugybė bendrovių vis dar neišnaudoja galimybių, kurias teikia atliekos. Kita vertus, tai nėra taip jau paprasta. Atliekų kontrolei būtina ir pačio gamybos proceso kontrolė. O blockchain šalininkai tvirtina, jog ši technologija – ideali priemonė.

„Tai išties patikima“, – tvirtina buvęs Deloitte direktorius Ericas Piscini. Dabar jis vadovauja blockchain technologijų įmonei Citizens Reserve, kuri artimiausiu metu išleis naują su tiekimo grandinių valdymu susijusią sistemą. „Šios technologijos pagalba galima lengvai sekti procesą nuo gamybos iki pardavimo.“

Kelios įmonės tuo jau spėjo įsitikinti. Viena jų, Vankuveryje įsikūrusi Plastic Bank, nuo 2018 metų naudoja blockchain technologijas ir skatina besivystančias šalis rūšiuoti plastiką, kuris vėliau perdirbamas į granules. Toks vandenynų neteršiantis plastikas vėliau parduodamas SC Johnson bendrovei, kuri panaudoja žaliavas Windex pakuočių gamyboje.

Deginami pinigai
Foto: Shutterstock

„Mes susiduriame su viena problema: labai sunku įtikinti žmones, kad toks plastiko perdirbimas yra labai reikšmingas“, – pasakoja gamybos direktorius Shaunas Franksonas. „O naudojantis blockchain tecnologijomis, problemos nebelieka.“ Vyras tvirtina, kad jo įmonės programos padėjo apsaugoti vandenynus nuo tūkstančių tonų atliekų, o taip pat iš to ir užsidirbti.

AŠ SUVOKIAU DIDŽIULĘ PROBLEMĄ: GAMYKLOS, ĮMONĖS IR PARDAVĖJAI ŠVAISTĖ NEPANAUDOTAS ŽALIAVAS, KURIŲ VERTĖ – ŠIMTAI MILIJARDŲ DOLERIŲ.

Kitas puikus pavyzdys – Atlantoje įsikūręs startuolis Goodr, kuris naudodamasis blockchain technologijomis padeda pertekliniam maistui pasiekti labdaros organizacijas ir šitaip pamaitinti alkstančius. Prieš metus pradėjusi veiklą ši įmonė už tam tikrą pinigų sumą surenka maistą iš restoranų ir kitų taškų. O šiems tai taip pat naudinga, nes padeda sumažinti mokesčius. Metų pabaigoje kompanija planuoja veikti jau dešimtyje miestų ir išsaugoti virš 500 milijonų tonų maisto.

S. Benedetto pastebi, kad vis sėkmingiau tvarkomasi ir su tekstilės atliekomis. Pernai jį įkūrė bendrovę Queen of Raw. Tai internetinė tekstilės atliekų parduotuvė, o kontroliuoti jos veiklą, medžiagų kiekius ir gabenimą padeda būtent blockchain sistema. Ji padeda pirkėjui rasti audinius artimoje teritorijoje, o tai sumažina transportavimo išlaidas ir oro taršą. Mados bendrovėse jau seniai dirba žmonės, kurių užduotis – sumedžioti nepanaudotus audinius ir juos parduoti dizaineriams. Dabar, atsiradus Queen of Raw parduotuvei, tą daryti daug paprasčiau. Ši internetinė parduotuvė skatina pirkėjus kurti Pinterest lentas, kuriose talpintų trokštamų audinių nuotraukas.

Bet tai – paprastoji Stephanie plano dalis. Po to, kai sausio mėnesį ji laimėjo WeWork Kūrėjo apdovanojimą ir 360 tūkstančių dolerių premiją, moteris susidomėjo dar viena blockchain technologija, pavadinimu Materia MX.

Užsisakiusi Materia MX paslaugą, įmonė gauna naujausią informaciją apie susidariusias chemines atliekas, sunaudojamo vandens ir pinigų kiekius.

Asociatyvi nuotr.
Foto: ELTA

„Įsivaizduokime, kad aš esu ūkininkė“, – siūlo S. Benedetto. „Telefone gaunu pranešimą, kad gamykloje ką tik prasidėjo virš 200 kilogramų medvilnės perdirbimo procesas. Prisegu dokumentą, patvirtinantį, jog mano medvilnė ekologiška. Gamykla praneša kai procesas baigtas.“ Tada įmonei nesunku suprasti, kodėl ir kaip susidaro atliekos. Mokslų daktaras Timas Rissanenas, dirbantis Parsono dizaino mokykloje pasakoja, kad gamyklos dažnai išmeta audinius, jei dizaineris per vėlai pateikia savo pakeitimus.

Materia MX kaupiami duomenys padeda įmonėms žengti į priekį ir taupyti pinigus. Kai tik kompanija gauna informaciją apie perteklinę tekstilę ar drabužius, ji iškart gali juos parduoti Queen of Raw parduotuvėje ir nesirūpinti, kur viską reikės sutalpinti. Visos pusės laimi!

Ar bus sunku įtikinti bendroves ir tiekėjus dalintis duomenimis? Pasak Erico Piscini, tai bus iššūkis. Bet jis ir Stephanie Benedetto tiki, jog su laiku tai išsispręs. Moteris sako, jog per kelis mėnesius jie jau išsaugojo beveik 40 milijardų litrų vandens ir sutaupė virš 10 milijonų dolerių. Dabar Stephanie įmonėje dirba 10 žmonių ir ji tikisi, kad jau greita veikla ims nešti pelną. O kas, jei jos svajonė išsipildys ir didžiosios kompanijos nustos švaistyti medžiagas? „Ar tai įmanoma“, – sako Stephanie. „Na, tai reikštų, kad visi pagaliau naudojasi mūsų siūlomomis technologijomis. Mes galėtumėme išspręsti vandens trūkumo problemą, ir tai būtų nuostabu.“