Sprendimas svarbus Jonavos trąšų gamyklai „Achema“, naftos perdirbimo gamyklai „Orlen Lietuva“ ir Kėdainių trąšų gamintojai „Lifosa“. Jų nepasitenkinimą kėlė tai, kad VIAP mokestį turi mokėti ir įmonės, gaminančios elektrą savo reikmėms.
Anot ESTT sprendimo, Lietuvos teismai turi nuspręsti, ar ši schema gali būti pripažinta teisėta vadovaujantis ES sutarties nuostatomis dėl bendros ekonominės svarbos paslaugas teikiančių įmonių. Visgi ESTT pažymi, kad galima abejoti, ar kai kurios VIAP nuostatos iš anksto atitinka tam būtinas sąlygas.
Į ESTT prejudicinio sprendimo kreipėsi „Achemos“ ginčą su Kainų komisija nagrinėjantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT). Jis ir turės priimti galutinį sprendimą,atsižvelgęs į ESTT sprendimą.
VIAP schema galbūt atitinka valstybės pagalbos požymius
Pasak ESTT, pagal ES teisę valstybės pagalbą atitinka valstybės intervencija arba įsikišimas panaudojant valstybinius išteklius, priemonės, darančios įtaką ES valstybių tarpusavio prekybai ir suteikiančios pranašumą jų gavėjui, iškraipančios konkurenciją.
ESTT sprendime pažymima, kad visų pirma VIAP lėšos turėtų būti laikomos valstybės ištekliais, nes jų atsiradimą lėmė Lietuvos valdžios teisės aktai ir nors lėšas sumoka privatūs asmenys, šie mokėjimai yra privalomi, o lėšas renka ir administruoja valstybės kontroliuojama įmonė.
Ekonominę naudą iš VIAP lėšų, ESTT teigimu, gauna ne elektros tinklų operatoriai, kuriems kompensuojamos išlaidos, susijusios su prievole už nustatytą kainą supirkti ir balansuoti elektrą iš VIAP teikėjų, o elektros gamintojai iš atsinaujinančių išteklių, kuriems sudaroma galimybė parduoti didesnius gaminamos elektros kiekius ir už didesnę nei rinkos kainą.
ESTT taip pat pažymi, kad tokiais veiksmais gali būti daroma įtaka ES valstybių narių tarpusavio prekybai.
„Šiuo atveju nebūtina, kad naudą gaunančios įmonės pačios dalyvautų bendrijos vidaus prekyboje. Iš tikrųjų, kai valstybė narė įmonėms suteikia pagalbą, veiklos mastai valstybės viduje gali būti išlaikyti arba išaugti, ir dėl to kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių galimybė patekti į šios valstybės narės rinką gali sumažėti“, – rašoma ESTT sprendime.
Visgi ESTT pažymėjo, kad galutinį sprendimą šioje byloje turėsiantis priimti LVAT turėtų atskirai įvertinti VIAP lėšų gavėjų grupes ir nustatyti, ar šių lėšų mokėjimas sustiprino jų padėtį Lietuvos elektros rinkoje, palyginti su kitų ES valstybių įmonėmis.
Galiausiai ESTT nurodė, kad dėl išvardintų priežasčių Lietuvos VIAP schema iškraipė konkurenciją.
„Pagalba, kuria siekiama, kad įmonei nereikėtų padengti išlaidų, kurių ji paprastai patiria tvarkydama einamuosius reikalus ar vykdydama įprastą veiklą, iš esmės iškraipo konkurencijos sąlygas (...) Dėl jau išdėstytų motyvų nagrinėjant poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai sąlygą, VIAP schema, vertinant atskiras ją sudarančias paslaugas, turi būti laikoma iškraipančia konkurenciją arba galinčia ją iškraipyti“, – nurodoma ESTT sprendime.
Dėl paramos teisėtumo turės spręsti LVAT
Prejudicinį prašymą pateikęs LVAT taip pat prašė atsakyti, ar Lietuvoje taikyta VIAP schema gali būti nelaikoma valstybės parama remiantis 2003 metais ESTT priimtu sprendimu vadinamojoje „Altmark“ byloje. Tuomet ESTT konstatavo, kad valstybės pagalba negali būti laikomos lėšos, kuriomis viešąsias paslaugas įpareigotoms teikti įmonėms yra tik atlyginama už šių įpareigojimų vykdymą, jos negauna realios finansinės naudos ir dėl to nėra palankesnėje konkurencinėje padėtyje.
„Altmark“ byloje ESTT įvardijo keturis konkrečius kriterijus, siekiant, kad kompensacija už viešąsias paslaugas nebūtų laikoma valstybės pagalba. ESTT teigimu, ar Lietuva tenkina šiuos kriterijus, turi atsakyti LVAT, tačiau informacija, susijusi su Lietuvos teisės aktais ir faktinėmis aplinkybėmis, verčia abejoti, ar kai kurie VIAP schemos dalyviai tenkina a priori (iš anksto) tokią sąlygą.
Vadovaujantis „Altmark“ bylos spendimu, parama gali būti pripažinta teisėta, jei naudą gaunančiai įmonei faktiškai pavesta vykdyti aiškiai apibrėžtus įpareigojimus teikti viešąją paslaugą, kompensacijos apskaičiavimo kriterijai yra iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti, ji negali viršyti viešosios paslaugos išlaidų.
„Visų pirma abejonė kyla dėl elektros iš atsinaujinančių išteklių gamintojų. Iš tikrųjų pagal nacionalinės teisės aktus jie visiškai neįpareigoti tiekti elektros energijos, kurią gamina taikant specialias sąlygas (...) Šios rūšies elektros energijos gamintojai tik įsipareigoja parduoti pagamintą elektros energiją, o perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriai – ją pirkti. Šie sandoriai sukonkretinami savanoriškai sudarant sutartis“, – nurodė ESTT, pabrėžęs, kad panaši išvada gali būti daroma ir dėl VIAP schemoje dalyvavusių kogeneracinių elektrinių.
Be to, anot ESTT, neatrodo, jog VIAP lėšos, skirtos saulės šviesos elektrinių projektams, būtų susijusios su šių elektrinių plėtotojų paslaugomis galutiniams vartotojams ar elektros energijos sektoriaus operatoriams.
„Šių VIAP tikslas – kompensuoti plėtotojų nuostolius, patirtus dėl 2013 metais padarytų Lietuvos teisės aktų pakeitimų, kurie lėmė tai, kad jie negalėjo pasinaudoti išduotais leidimais plėtoti tokias elektrines. Iš pirmo žvilgsnio neakivaizdu, kad taip kompensuojama „veikla“ būtų susijusi su kuriuo nors iš tikslų, dėl kurių gali būti taikomi įpareigojimai teikti viešąją paslaugą“, – rašoma ESTT sprendime.
Pasak ESTT, paaiškinimai neleidžia nustatyti, kiek šiuo atveju tenkinamos „Altmark“ bylos sprendimo sąlygos, kad įmonėms, teikiančios viešąją paslaugą, nebūtų kompensuojama daugiau nei būtina.
Ginčą dėl VIAP inicijavo „Achema“, Orlen Lietuva“ ir Kėdainių „Lifosa“
Į teismus dėl VIAP finansavimo mechanizmo kreipėsi trys įmonės – „Achema“ bei vėliau bylinėjimosi atsisakiusios „Orlen Lietuva“ ir Kėdainių „Lifosa“. Jų nepasitenkinimą kėlė, kad VIAP mokestį turi mokėti ir įmonės, gaminančios elektrą savo reikmėms.
Bendrovės tvirtino, kad 2014 metais nustatyta VIAP lėšų mokėjimo prievolė yra neteisėta, nes tuo laikotarpiu galiojusi VIAP schema buvo neteisėta valstybės pagalba. Anot bendrovių, Lietuva nesilaikė reikalavimo apie ketinimą suteikti valstybės pagalbą pranešti Europos Komisijai, todėl ji yra neteisėta.
Konstitucinis Teismas (KT) 2015 metų spalį nutarė, kad Vyriausybės patvirtinta tvarka, jog VIAP mokestį turi mokėti įmonės, gaminančios elektrą savo reikmėms, neprieštarauja Konstitucijai.
VIAP lėšas administruojančios „Baltpool“ duomenimis, kovo pabaigoje „Achemos“ skola VIAP biudžetui siekė 11,608 mln. eurų, „Orlen Lietuvos“ – 11,956 mln. eurų, „Lifosos“ – 9,869 mln. eurų.