Interviu DELFI už sveikatą ir maisto saugą atsakingas Europos Sąjungos komisaras sakė, kad dėl baisios 2008–09 metų finansų krizės fiasko patyręs neoliberalusis modelis iki šiol nėra pakeistas.
V. Andriukaitis kritikavo Jungtinių Valstijų prezidentą Donaldą Trumpą. „Jis nėra mano prezidentas, tikrai! Mano prezidentas yra Barackas Obama“, – sakė jis.
Buvęs gydytojas-chirurgas ir ilgametis socialdemokratas pabrėžė, kad vienintelis iš kandidatų į prezidentus pasisako už partnerystę tos pačios lyties poroms.
„Čia yra lakmuso popierėlis žmogaus teisėms. Ei, Gitanai, ei, Šimonyte, pažangieji... Juk jūs vaidinate“, – sakė V. Andriukaitis.
– Nuo tada, kai Dalia Grybauskaitė 2009 metais pirmą kartą išrinkta Lietuvos prezidente, praėjo jau beveik 10 metų. Ar galėtumėte įvardinti po vieną teigiamą ir neigiamą pokytį Lietuvoje ar pasaulyje per šį laikotarpį, kuris buvo jums asmeniškai svarbus?
– Teigiama tai, kad supratimas apie Europos Sąjungos perspektyvas yra sustiprėjęs. Jos, kaip globalaus lyderio vaidmuo, yra saugotinas ir stiprintinas. Nepriklausomai nuo to, kad dalis žmonių pradeda galvoti kitaip. Vis dėlto didesnė žmonių dalis suvokia, kad tai yra svarbus veiksnys jų gyvenime, ypač Lietuvos visuomenėje. 60–70 proc. žmonių mato, kad stipresnės ES kryptis padeda netgi jų gyvenimo kasdienybėje.
ES valstybių kontekste pokyčiai yra šiek tiek kitokie. Jie turi bendrą vardiklį, tačiau dalies visuomenių nusivylimas naujai įstojusiais partneriais yra akivaizdus. Galbūt taip yra dėl užgriuvusių krizių, ypač migrantų. Tai pademonstravo Rytų ir Centrinės Europos valstybių nesupratimas, kad ją reikia spręsti kartu. Jis padarė didelę įtaką Olandijos, Danijos, Belgijos ar Prancūzijos visuomenėms, kurių atstovai mato, jog solidarumas yra skirtingas tarp Rytų ir Centrinės bei Vakarų Europos šalių. Dėl to jie atsargiau žiūri į tai, kad ES būtų kalbama tik apie pinigus. Yra atsiradęs prieštaravimas požiūriuose – Rytų ir Centrinės Europos žmonės europiečiais yra tik tada, kai nori daugiau pinigų, o kai reikia susitarti ir spręsti pagrindinius iššūkius, tada jie sako, kad yra šiek tiek kitokių vertybių – su migrantais tvarkykitės vieni.
Priimant dešimtuką, iki 2004 metų, buvo didžiulis optimizmas, kad į klubą įstoję nariai labai greitai bus tikri solidarumo partneriai, ne tik ieškantys piniginės naudos, o dabar skirtumai ES kontekste per 10 metų yra išryškėję.
– Sakėte, kad Lietuvoje žmonės savo kasdieniame gyvenime gali pastebėti teigiamą ES įtaką. Tai turbūt prisideda prie teigiamo požiūrio. Tuo metu kitose šalyse gyventojai to galbūt nemato?
– Tai ir noriu paryškinti. ES yra tavo kieme, gatvėje, mieste, mokykloje, universitete, maisto racione, lėkštėje. ES maisto saugos standartai padeda užtikrinti, kad maistas būtų saugus visose 28 narėse. Kai perkame iš įvairių vietų atvežtą produkciją, esame tikri, jog jos saugos standartai yra aukšti. Juokauju, kad net ir sriubos lėkštėje yra europietiškumo.
Kai siunčiame vaikus į iš struktūrinių fondų renovuotą mokyklą, matome Europą. Kai studentai keliauja pagal „Erasmus“ programą, matome Europą. Važiuojame naujomis gatvėmis, vaikštome sutvarkytose miestų aikštėse, matome Europą. Dar turime pasą, identifikavimo kortelę, vairuotojo teises, su kuriomis galime važiuoti po visą Europą ir mūsų niekas nestabdo – nėra sienų. Jaunajai kartai tai taip įprasta, kad ji net galvos apie tai nesuka. Jei viskas staiga sutriktų, net negali įsivaizduoti, kaip būtų. Tačiau man, kuris iki 2002 metų dėjau pastangas įstoti į ES, vizos, sienos, pinigų keitimas buvo didžiulės kliūtys. Net ir išmanieji telefonai funkcionuoja tik dėl to, kad yra palydovinės navigacijos „Galileo“ projektas. Tai milžiniška pridėtinė vertė.
Tačiau klausimas, ar ta vertė dar yra vertinga? Galima pagalvoti, o kas čia tokio... Pradedama galvoti, kad žmogaus Lietuvoje atlyginimas 10 kartų skiriasi nuo olando, pensininko padėtis 10 kartų sudėtingesnė. Tada socialinės panoramos reikalai (draudimas, sveikata, atlyginimai) tampa labai aktualūs. Akivaizdu, kad ši nelygybė Lietuvoje kelia bėdų, darbo jėgą ištraukia iš vienų valstybių į kitas. Tuo metu olandas mąsto kitaip: lietuvis atvažiuoja ir atima iš jo darbo vietą, o tada dar pradeda reikalauti vis daugiau socialinės paramos. Tada olandas tampa netikras dėl savo socialinės padėties. Olandijoje dabar vis daugiau žmonių galvoja, kad jų vaikai turės prastesnes socialines garantijas. Todėl, kad reikia vis daugiau pinigų skirti solidarumo fondui, negana to, jie čia atvažiuoja, atima darbo vietas. Šį požiūrį pademonstravo olandų balsavimas dėl asocijuotos sutarties su Ukraina – referendume jie pasisakė prieš. Mus labiausiai skiria socialinė gyvenimo tikrovė ir socialinio ES ramsčio silpnumas. Tai, kad nesugebame greičiau spręsti bazinių dydžių harmonizavimo tarp skirtingų valstybių, gali privesti prie aštresnių reikalavimų.
Verta atkreipti dėmesį į taip vadinamų apleistų teritorijų tyrimus. Lietuvoje mažesniuose miesteliuose jų yra, tačiau jų yra ir Vokietijoje, Prancūzijoje, ir kitur. Ten žmonės jaučiasi nesaugūs, turi didžiulę atskirtį, ten nyksta infrastruktūra, mažėja darbo vietų. Pažiūrėkime į „Brexit“ balsavimo rezultatus – nunykę regionai arba ten, kur atvyko daugiau darbo jėgos iš Rytų ir Centrinės Europos, balsavo už išėjimą. Londonas balsavo kitaip.
Per pastarąjį dešimtmetį buvo visiškai nekreipiama dėmesio, kad ES yra socialinė. Liberalusis ar neoliberalusis modelis, patyręs fiasko dėl baisios 2008–09 metų finansų krizė, taip ir liko nepakeistas. Tada ant galvų užkrito „diržų veržimosi“ politika, kuri labiausiai paveikė apleistuosius regionus. Tapo akivaizdu, kad makroekonominis stabilumas ignoravo mikroekonomiką, t.y. šeimų ekonomiką. Geriausias pavyzdys yra Graikija, kur pasekmės dramatiškos. Žinoma, makroekonomine prasme Graikija išsigelbėjo, liko euro zonoje, bet mikroekonomine prasme atskiruose regionuose dar ir šiandien yra labai daug negatyvių tendencijų. Tas pats gali įvykti ir visur kitur.
Tik 2017 metais Geteborge įtikinome, kad reikia priimti socialinį ramstį, tai – socialiniai indikatoriai, tikslai, instrumentai, visas paketas. Pradėjome galvoti apie europinį darbo rinkos reguliavimą. Kitaip bus blogai, nes socialiniai dempingai, disproporcijos tampa svarbesniais už visus pasiekimus, kuriuos minėjau prieš tai, jie tampa rutina.
Tai galima palyginti su vakcinacija, kuri per 100 metų sugebėjo eliminuoti daugelį ligų, kurių šiandien net nebežinome. Pavyzdžiui, vaiko, sergančio poliomielitu nesame matę. Bet tymai sugrįžo, neduok Dieve, sugrįš poliomielitas. Vakcinacija sukūrė saugias sąlygas, o kai taip gyveni, gali sau leisti komfortą vystyti įvairias teorijas apie dietas ir t.t. Staiga vakcinacija pradėjo mokėti kainą už tai, kad išgelbėjo milijonus gyvybių – dabar tai neigiamas dalykas. ES sukūrė didžiulę Šengeno erdvę, visus kitus dalykus, bet tai tapo kasdienybe, tada socialinio solidarumo mechanizmo nebūvimas ima ardyti jos integralumą.
– „Brexit“ iš dalies galėjo lemti ir tai, kad žmonėms nebuvo gerai paaiškinta, ką pasitraukimas iš ES reiškia. Minėjote prieš skiepus nusistačiusius judėjimus. Dabar apskritai pastebimas visuomenės nepasitikėjimo ekspertais, moksliniais įrodymais paūmėjimas. Vietoje to žmonės renkasi įvairias konspiracijos teorijas, kliaunasi informacija iš socialinių tinklų ar kitų neaiškių šaltinių internete. Iš kur kyla šis nepasitikėjimas?
– Vieno atsakymo neturiu, nes klausimas kompleksinis. Kalbant apie „Brexit“, Didžiojoje Britanijoje euroentuziazmo niekada nebuvo. Pažįstu daug britų nuo 1999 metų, tai Tony Blairas turbūt buvo didžiausias entuziastas, ir tai matė tam tikrą distanciją Europai. Be to, britai vis dar gyvena savo Tautų Sandraugos ideologijoje. Joje pripažįstama britų teisės viršenybė, todėl koks čia dar gali būti ES Teisingumo Teismas? Kitas dalykas yra britų didybės jausmas – Viktorijos epochos supratimas, postkolonialinis mentalitetas. Jie vis dar mano, kad ES yra dalis to, kur Britanijoje niekada nenusileidžia saulė.
Šiame kontekste įstojimas į ES buvo su didžiulėmis išlygomis. Net ir po to didžioji dalis britų visuomenės nebuvo šviečiama tuo klausimu, todėl buvo labai paprasta pasiūlyti mitą („fake news“), kad yra Briuselio biurokratai, kurie niekada nerinkti. Tai yra melas. Pavyzdžiui, kai mane paskyrė komisaru, tai pirmiausia turėjau gauti sutikimą tarp Lietuvos prezidento ir premjero. Po to Seimas balsavo dėl pritarimo, tada buvau pristatytas būsimam Europos Komisijos pirmininkui, tada perėjau balsavimus dviejuose Europos Parlamento komitetuose, turėjau klausymus, debatus ir balsavimą. Galiausiai mano kandidatūra buvo įjungta į visos EK sudėtį ir už visą komisiją balsavo EP sesijoje.
– Kodėl žmonės tiki tuo melu?
– Melagingos naujienos įsigali dėl kelių priežasčių. Pavyzdžiui, sakoma, kad pasitikėjimas mokslu yra kritęs. Daugelyje sričių, kur reikia sertifikuoti produktą, būtini saugos ir mokslinių tyrimų pagrindai. Jei reikia ištirti pesticido toksiškumą, sudaroma sutartis, už tyrimą sumokami pinigai. Ar nesunku pasakyti, kad jei tamsta mokėjo pinigus, tai mokslininkas yra šališkas? Iškart ši žinia yra antraštėse. Ji paprasta, suprantama, niekas nesigilina, kad tas mokslininkas yra užpildęs deklaracijas, turi atitikti standartus, yra žinomas, toliau nebus patikros dalyvis. Vietoje to yra žinia, kad industrija nusipirkusi mokslininkus. Tokia žinutė labai greitai gali išplisti socialiniame tinkle. Tada pasitikėjimas, kad mokslininkai gina mokslo tiesą, o nėra perkami, sušlubuoja.
Panašiai dabar yra su vakcinomis. Juk dabar jau ne taip, kaip prieš 50 metų, kada reikėjo turėti karvių, arklių, statyti stotis, ten juos skiepyti, imti serumą, tada tuos gyvulius skersti. Dabar viskas gaminama biotechnologiniu būdu modifikuotose ląstelėse. Modifikuotose? Vadinasi industrija gamina, negana to, greičiausiai pati sukelia virusą, tą virusą paleidžia, o tada siūlo mums pirkti vakcina – taip žmonės pradeda galvoti.
Moksliniai tyrimai vis labiau specializuojasi, sudėtingėja. Tarkim, jei aš vadovaučiau aritmijų chirurgijai, neką galėčiau pasakyti apie dabartinius būdus, kaip implantuoti vožtuvus be operacinių chirurginių pjūvių, o tik per projekcijas – aš nedirbau, jau negaliu, nes jau aparatūra visiškai kita, parametrai kiti, specializacija kita. Net vienoje širdies ligų panoramoje gali turėti mokslininkus, kurie negalės paaiškinti, nes be galo sudėtingi specializacijos reikalavimai. Tada sunkiau paaiškinti visuomenei, tada pasitikėjimas mokslu krenta.
Kartu krenta pasitikėjimas ir politiniais mokslais. Kas įvyko su „Brexit“? Jie pabandė parodyti, kad gali pataisyti Lisabonos sutartį ir Davidas Cameronas galvojo, kad gali pakeisti frazę „ever closer union“ (angl. vis glaudesnė sąjunga). Diskutavome dėl tų sąvokų, o tada jie sugalvojo „parduoti“ jas britų visuomenei, padarė referendumą. Pataisas D. Cameronas atvežė per dvi savaites, referendumas įvyko per porą mėnesių, o tada gavo rezultatą, kurio pats nei laukė, nei tikėjosi.
Dar blogiau, kai yra įvairiausių entuziastų socialiniuose tinkluose, kurie nuolat ieško kuo daugiau žinių, kad vakcinos sukelia autizmą. Jie renka įvairių straipsnelių, performuoja, paleidžia naujų. Bet jie nei virusologai, nei patologai, jie tiesiog aktyvistai. Bet šiandien jis gali ištransliuoti tai šimtams tūkstančių.
– Koks yra jūsų paties santykis su žiniasklaida, žurnalistais? Per tiek dalyvavimo politikoje metų turbūt visko yra pasitaikę? Galbūt yra iškraipę kokią nors mintį ar panašiai?
– Tikrai taip, turiu visokios patirties, ir geros, ir blogos. Pavyzdžiui, buvo taip, kad mano mintis buvo įdėta į visiškai kitą kontekstą, o tai reiškė kitą prasmę. Tada negali suprasti, kodėl taip atsitiko.
Aš aiškinau apie energetinį saugumą, kritikavau sąvoką „energetinę nepriklausomybę“, todėl, kad tokios sąvokos išvis nėra. Kalbant apie energetinius iššūkius, yra naudojama sąvoka „energetinė priklausomybė“, t.y. kai esi priklausomas nuo vieno šaltinio, tai pats nesaugiausias dalykas. Jei valdai įvairių šaltinių, tada gali kalbėti apie energetinį saugumą. Tačiau įdėti lietuvišką supratimą „nepriklausomybė“ į dujų terminalą, o po to iš to padaryti viešųjų ryšių burbulą, tai yra juokinga. Tas laivas vadinasi „Independence“, bet jis yra tiesus kelias į priklausomybę nuo suskystintųjų dujų ir jų tiekėjų. Dabar svarstome, ar čia energetinio saugumo kontekste pasirinktas toks terminalas, norint diversifikuoti šaltinius, ar pasirinkta tam, kad vieną tiekėją išstumtų? Tarkim, kad rusų dujų, naftos ar elektros nebepirksime. Jei taip, tada čia kalba apie naują kvailumą. Jei prisirišate tik prie suskystintųjų dujų tiekėjų, tada patenkate į kitą priklausomybę.
Lietuvos žiniasklaidoje energetinė nepriklausomybė taip pristatoma, kad net diskutuoti neišeina. Aš kalbu apie energetinio saugumo aspektus, kalbu apie teigiamas ir neigiamas priklausomybes, kurių yra daug, apie iššūkius. Kalbu su ekspertais ir visi yra mano pusėje, sako, kad tokio žodžio būti negali, mes visi esame tarpusavio priklausomybėje.
– Ką darėte po to, kai ši jūsų mintis pasirodė, kaip sakote, kitame kontekste?
– Nieko. Dažniausiai interviu būna telefonu. Paskambina ir klausia: o ką jūs manote apie tai. Po to skaitai savo telefoninę citatą ir galvoji – juk žiniasklaida irgi atstovauja pažiūras.
– Gal suklydo tiesiog?
– Ne, nėra nepriklausomų žurnalistų. Žurnalistai priklauso nuo savo pažiūrų. Juk aš negaliu būti nepriklausomas nuo socialdemokratinių pažiūrų. Patinka ar ne, bet aš savęs nepakeisiu.
– Tai ten buvo antisocialdemokratinių pažiūrų žurnalistas?
– Nesvarbu. Vis tiek žiniasklaidoje yra naratyvas, palaikomas 4–6 pagrindinių žiniasklaidos priemonių. Pavyzdžiui, dėl ES laikysenos Rusijos atžvilgiu. Tarkim, Jeanas Claude`as Junckeris nuvažiavo į Sankt Peterburgo susirinkimą ir jau jis yra paženklintas kaip prorusiškas. Ar jūs iš tikrųjų taip manote ir taip norite traktuoti? Ar jūs norite paskaityti „The Guardian“, „Suddeutsche Zeitung“, „Le Monde“ ir tada suprasti, kad yra kitokia žiniasklaida ir visiškai kitokios interpretacijos? Jei skaitote tik lietuviškąją spaudą, tada matote tik vieną vertinimą.
– Pasigendate nuomonių ir vertinimų įvairovės?
– Suprantama, yra skirtingos žiniasklaidos mokyklos.
– Na, „The Guardian“ yra labiau kairysis laikraštis.
– O kur Lietuvoje kairysis?
– Jūsų partija turi laikraštį „Socialdemokratas“.
– Čia specifika, bet jei skaitai „The Times“ ir „The Guardian“, „Le Monde“ ir „Liberation“ – matai mokyklas, matai, kad jie tarpusavyje polemizuoja ir visi gerbia jas ir niekas jokių etikečių neklijuoja. Čia yra žiniasklaidos politinių mokyklų, politinės laisvės ir atstovavimo skirtingoms mokykloms misija.
Jei žiniasklaida neatstovauja politinių misijų – etinių, socialinių, filosofinių, ekonominių, tai ji dažnai vadinama „geltonąja“ spauda. Čia apie Lietuvą nekalbu, čia plačiau – ant mano stalo daug laikraščių, yra ir iš Ruperto Murdocho imperijos.
– JAV prezidentas Donaldas Trumpas žiniasklaidai yra užklijavęs visuomenės priešo etiketę. Ji dažniau taikoma labiau liberaliems laikraščiams „The New York Times“, „The Washinton Post“. Neseniai paviešinta visa specialiojo prokuroro Roberto Muellerio ataskaita. Kaip manote, ar joje yra pagrindo Kongresui reikšti apkaltą D. Trumpui?
– Galime patekti į keblią padėtį, nes turėčiau atsisakyti savo etinių pažiūrų – pasakyti, kad taip, D. Trumpas yra prezidentas. Galiu pasakyti, kad D. Trumpo stilius gerokai prasilenkia su mano kultivuojamais standartais, politinės mokyklos kriterijais. Verčiau atsakyčiau, kad D. Trumpo elgesys kelia abejonių, bet ar tai pagrindas apkaltai – reikia diskutuoti.
Man teko bendrauti su dviem administracijomis. Su Baracko Obamos ir su D. Trumpo. Turėjau susitikimus su jų sekretoriais sveikatai, žemės ūkiui ir prekybai. Su B. Obamos sekretoriais vedėme derybas dėl Transatlantinės prekybos sutarties, kurioje yra labai komplikuotų fitosanitarinių klausimų. Su šia komanda turėjome labai gerą bendradarbiavimą, priartėjome prie sutarties pasirašymo, iš mano atsakomybių portfelio praktiškai viską suderinome. Skaudu, bet atėjus D. Trumpo administracijai, viskas pasikeitė visiškai. Matėsi, kad sutartis bus nutraukta. Įdėjus tiek darbo (sutartis buvo ruošiama beveik 10 metų), suduotas didžiulis smūgis tiek JAV, tiek ES vidaus rinkoms. Galėjome pašalinti be galo daug administracinių kliūčių.
Viskas sugriuvo, nes D. Trumpas iškėlė šūkį „America first“. Ne dėl to, kad pasaulio prekyba turi būti grindžiama teise paremtais susitarimais. Dabar protekcionizmas yra pirmoje vietoje, nors normalu būtų suprasti, kad prekyba yra dvipusis eismas. Jei manote, kad prekyba yra tik vienos krypties – iš JAV taip, o iš kitur ne, tada yra ne prekyba, o prekybinis karas. D. Trumpas po to pradėjo kalbėti apie tarifų karą su ES. Vėl smūgis mūsų ekonomikai. Dar jis išėjo iš Paryžiaus klimato kaitos susitarimų, o tai yra milžiniški ekonominiai įsipareigojimai. Mes liekame, o D. Trumpas atlaisvina, taip sąlygos jų ekonomikai tampa protekcionistinėmis. Negana to, jis pasveikina „Brexit“, dar jis nepripažįsta ES rinkos kaip vieningo vieneto. Galiausiai, jis išeina iš Irano susitarimo ir užblokuoja dolerines sąskaitas su šia valstybe prekiaujantiems europiečiams.
Nenaudoju žodžių JAV, sakau D. Trumpo administracija (B. Obamos administracija buvo visiškai kitokia). Dar yra D. Trumpo santykis su Rusija. Nenaudoju žodžio Rusija, sakau Vladimiro Putino administracija. Tai yra skirtingi dalykai. V. Putino administracija aneksavo Krymą, prieš jos sprendimus ES įvedė sankcijas. Tai nėra sankcijos visoms Rusijos gyvenimo sritims, o Dalia Grybauskaitė įvardija, kad Rusija yra teroristinė valstybė, pati atsakinga ir balsavusi už tikslinių sankcijų įvedimą, ir už visą sąrašą dalykų, kuriuose bendradarbiavimas yra įmanomas. Tačiau sako, kad niekur su Rusija negalima bendrauti. Tą patį sako Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda. Lietuva yra ES narė, Europos Vadovų Tarybos sprendimai yra ir mūsų sprendimai. Tai kaip čia dabar yra? Nubalsuojame už juos, tada grįžtame, juos ignoruojame ir užsiimame savo frazeologija, įdiegiame ją žiniasklaidoje, tačiau nieko bendro su kompleksine tarptautinės politikos realybe ji neturi.
Kalbant apie D. Trumpo ir V. Putino administracijas, surinkta medžiaga turėtų įrodyti, kad buvo daroma įtaka ir panašiai. Gali būti, kad su V. Putinu asocijuotos struktūros veikė, bet gali būti ir kitaip. Juk D. Trumpas yra biznierius ir turėjo daug verslo interesų. Beje, jis nėra sąžiningo biznieriaus etalonas. Šiame kontekste ryšių buvo visokių. Net ir respublikonai yra suskilę dėl D. Trumpo, nes dalis jų organiškai negali jo priimti, nes jis neatitinka jų etinių standartų. Į gyvenimą jis įnešė baisių dalykų – kad politika nebeturi jokių etinių ribų. Galima daryti ką nori, gali laidyti tviterio žinutes, kurios prasilenkia su žmogaus teisėmis, galima įžeidinėti atskiras religines grupes, moterų teises, homoseksualus ir t.t. Jis yra prezidentas?
– Kai kurie amerikiečiai ir sako „not my president“ (angl. ne mano prezidentas).
– (Kalba angliškai – red.) Jis nėra mano prezidentas, tikrai! Mano prezidentas yra Barackas Obama. Su juo turėjau puikų santykį. Su jo administracija puikiai bendradarbiavome.
– Kokia jūsų pozicija dėl „Me too“ judėjimo?
– Jis atvėrė skaudulius moterų diskriminacijoje, seksualiniame priekabiavime ir moterų teisių pažeidimuose. Kiek jis hipertrofavo kai ką – kita problema. Tačiau socialine prasme moterų teisių klausimai yra akivaizdūs. Lietuva juk nemėgsta feminizmo.
– Apibendrinate tartum visa Lietuva nemėgtų.
– Ne, dalis Lietuvos nemėgsta feminizmo, dalis nemėgsta „Me too“. Aš Lietuvą suprantu kaip daugiabriaunę, kaip labai skirtingą. Žmogaus teisių prasme Lietuvoje daug reikia daryti. Šiandien buvau neįgaliųjų demonstracijoje „Savarankiškumo diena“. Turime suvokti, kad negalia yra tarp kitko, žmogus turintis negalia pirmiausia yra žmogus ir turi visas žmogaus teises, o negalia yra tai, ką reikia įveikti ir jam padėti. Bet ne dėl negalios jį padaryti diskriminuojamu ir išjungti iš visuomenės.
Lygiai tą patį kalbame apie homoseksualius žmones. Kokiais epitetais jie palydimi? Net ir tarp kandidatų į prezidentus tik aš vienintelis pasisakiau už partnerystę (kad, tos pačios lyties asmenų poros turi turėti tokias pat teises tuoktis kaip ir heteroseksualios poros). Čia yra lakmuso popierėlis žmogaus teisėms. Ei, Gitanai, ei, Šimonyte, pažangieji... Juk jūs vaidinate. Puikiai suprantu, kad jei su jais diskutuočiau iš esmės, tai jie sutiktų su manimi, bet tiesiog bijo prapilti rinkimus, todėl pataikauja šitai publikai. Stovėsiu tvirtai, visos žmogaus teisės Lietuvoje turi būti realizuotos! Visos. Nes tai yra mano gyvenimas nuo 1970 metų.
Pokalbį su Ingrida Šimonyte skaitykite čia, su Gitanu Nausėda čia, su Sauliumi Skverneliu čia, su Arvydu Juozaičiu čia.
