Interviu DELFI filosofas ir sportininkas sakė, kad Ukrainos prezidento rinkimų fenomenas Lietuvos dar nepasiekė. „Kaip yra aiškinęs olandų istorikas Johanas Huizinga, kultūra ir gyvenimas yra kaip žaidimas“, – aiškino jis.
A. Juozaitis svarstė, kad Lietuva yra rekordininkė dėl nepasitikėjimo savo jėgomis. „Tai yra fenomenas, kurio iki šiol nesuprantu. Po Baltijos kelio, po išsivadavimo iš imperijos, po 1991 metų sausio, tokio ryžtingo laisvės siekimo, toks nepasitikėjimas savo jėgomis dabar“, – kalbėjo pašnekovas.
Kandidatas teigė, kad šiandien Lietuva yra praktiškai ant išnykimo ribos. „Rinksime prezidentą kaip nabašnikui žvakę“, – sakė A. Juozaitis.
– Nuo tada, kai Dalia Grybauskaitė 2009 metais pirmą kartą išrinkta Lietuvos prezidente, praėjo jau beveik 10 metų. Ar galėtumėte įvardinti po vieną teigiamą ir neigiamą pokytį Lietuvoje ar pasaulyje per šį laikotarpį, kuris buvo jums asmeniškai svarbus?
– Pasaulis įžengė į bene didžiausią po Antrojo pasaulinio karo nestabilumo būseną, kurią sukėlė gimstamumo bumas ir masinė trečiojo pasaulio migracija į Vakarų pasaulį – tai neigiamas pokytis. Teigiamas – kad internetinė erdvė iš esmės pakeitė lokalumo ir globalumo santykį. Anksčiau pažinti pasaulį galėjai tik fiziškai keliaudamas, o dabar pakanka matyti jį internetinėje erdvėje. Todėl dabar artėja nauja globalumo-lokalumo pusiausvyros fazė, kai lokalumas ims dominuoti. Tai jau matosi politiniuose procesuose, kurie vadinami nacionaliniais atgimimais. Internetinė erdvė ne tik suriša pasaulį, bet ir leidžia žmogui nepalikti savo Oikumenos (gr. pažįstamos pasaulio dalies), t.y. likti savo kultūrinėje ir istorinėje terpėje. Globalumas gali tapti lokalus. Visą laiką naudoju Japonijos pavyzdį – jos stebuklas tas, kad jie globalias jėgas išnaudoja nacionaliniam augimui.
Lietuva įsitvirtino geopolitikoje, ji dabar yra ilgam – esame ant dviejų blokų susidūrimo ašies. Turime labai aiškią perspektyvą ir gynybos programą, kuri garantuoja saugumą – tai teigiamas pokytis. Neigiama tai, kad per 10 prezidentės metų įvyko didysis tautos išėjimas, egzodas, kuris piką pasiekė 2013 metais.
– Gimstamumas labiausiai didėja Kinijoje, Indijoje, Afrikoje. Žmonės iš ten į Europa nemigruoja.
– Afrika pasiruošusi bet kada. Kinijos imigravimas irgi yra dozuotas, Ugandoje gali staiga atsirasti milijonas kiniečių. Bet mes matome, kas migruoja iš karo zonų.
– Lietuvoje daugiausiai imigrantų turime iš Baltarusijos ir Ukrainos.
– Lietuva apskritai yra oazė, nepaliesta tikros imigracijos, bet kaip sako politikos žinovai, ilgai taip negyvensime. Todėl, kad trūksta erdvės ir ji bus užimama. Kol kas yra civilizacijų susidūrimas, o baltarusiai ir ukrainiečiai, tai – ta pati civilizacija, tik šiek tiek modifikuota. Jie civilizacinio kodo nekeičia, o Vakarų pasaulis susiduria su kodo keitimu.
– Vienas įvykių, rezonuojančių iki šių dienų, buvo 2009 metais prasidėjusi finansų krizė. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos man įdomiausia, kokių pėdsakų krizė paliko skirtingų visuomenės grupių ir institucijų psichologijoje. Pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje vis iškildavo tema „kada bus kita krizė“. Kodėl šis klausimas sulaukė tiek dėmesio?
– Žmones visada domina pinigų klausimas. Tik paliesk šią temą, susilauksi daugiausiai dėmesio. Negali būti kitaip, tai universalus gyvenimo išteklių mainų matas. Turi tą matą – turi gyvenimą, neturi – viskas kitaip. Apie „kitą krizę“ šneka Vakaruose, Frankfurte prie Maino, Niujorke, Londone. To pakanka, pradeda gausti spauda. Tai yra psichologinis dalykas, bet kita vertus, jei tik prasidės nekilnojamojo turto burbulas, vėl priartės prie to. Dar yra antros pakopos pensijų fondai, tai irgi rodiklis. Gerai, kad mūsų Vyriausybė ėmėsi nukirsti virkštelę, bet ten perpumpuota 1 mlrd. 250 tūkst. eurų iš mūsų biudžeto. Žmonės jaučia, kad pinigai tarsi yra, tarsi nėra. Gali juos bet kada paimti.
– Iš pensijų fondų?
– Taip, bet pensininkai gal ne tas klausimas. Verslas reaguoja. Dabar su smulkaus ir vidutinio verslo atstovais susitikinėjau. Matau, kad jie produkuoja pinigus, nėra nekylančios kreivės. Ten optimistinės gaidos vyrauja.
– Gal viskas bus gerai?
– Gal ir neblogai, bet čia tariamoji nuosaka lieka.
– Kitas vienas svarbiausių pastarojo dešimtmečio įvykių – 2014 metais įvykdyta Krymo aneksija. Ką tik Ukrainoje įvyko prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo Vladimiras Zelenskis. Ar ten kas nors pasikeis?
– Pasukti atgal Ukrainai nebepavyks. Ji jau išgyveno vienos kartos laisvės užaugimą. Žmonės lėmė tiek Maidaną, tiek dabartinę valdžią. Jaunoji karta daug aktyviau dalyvauja rinkimuose. Krymo aneksija nebus pripažinta, bet ką jie darysi su Rytų Ukraina, nežinau, nors V. Zelenskis aiškino, kad jis susodins abi kariaujančias puses, ne statytinius, o realias jėgas. Kaip jis sugebės pasodinti Vladimirą Putiną prie derybų stalo, neįsivaizduoju. Ką jis turės pasiūlyti, kad grįžtų prie Minsko-2 formato, neįsivaizduoju.
Apskritai Ukrainos virsmą laikau didžiulės nepasitikėjimo krizės išdava. Po Maidano atsiradusi naujoji oligarchų klasė šokiravo visuomenę. Pats prezidentas savo turtais šokiravo, kai jis 10 kartų padidino savo pelną per pastaruosius metus.
Be to, reikėtų omenyje turėti fenomeną, kuris Lietuvos dar nepasiekė. Netgi „Naisių vasaros“ įtaka Ramūno Karbauskio pergalei nebuvo tokia ryški ir įspūdinga, kokią buvo V. Zelenskio „95 kvartalo“ ir filmo „Liaudies tarnas“. Tai įsiveržimas į tikrovę ir jis labai nulemia rinkimus. Ne tik komikas laimėjo, laimėjo plebėjų sąmonė. Reikia duonos ir žaidimų.
– Gal senovės Romoje žmonės skirdavo, kur yra fikcija, o kur – realybė?
– Jie į V. Zelenskį iš pradžių žiūrėjo kaip į „duonos ir žaidimų“. Jis pamaitina dvasiškai, duoda žaidimo, sąmonę prablaivo. Jo labai kritiškas, sąmojingas ir drąsus santykis su valdžia, tikrove, realybe. Jis labai smagino visuomenę ir neatrodė, kad tai bus valdžia. 3 metus buvo rodomas filmas „Liaudies tarnas“, kuriame jis praktiškai suvaidino visą prezidentavimą – per feisbuką laimėjo rinkimus, o paskui nieko nemokėdamas pateko į pinkles, bet vis tiek darė.
Paprasto žmogaus gal nereikėtų vadinti plebėjumi, tai buvo palyginimas su Roma. Jis tik tam, kad suprastumėte, jog žaidimas turi savo vaidmenį kultūroje. Kaip yra aiškinęs olandų istorikas Johanas Huizinga, kultūra ir gyvenimas yra kaip žaidimas. Jo knyga „Homo Ludens“ („Žaidžiantis žmogus“) parodė, kaip visa civilizacija iš tikrųjų yra žaidimo istorija. Tai plebėjai buvo pirmoji stadija, o Ukrainoje dabar yra nusivylusios laisvės herojais liaudies stadija. Tada ateina aktorius ir pasako, kad herojus esate jūs pati – liaudis. Ji tuo patiki, o V. Zelenskis sako teisybę. Kaip ir Lietuvoje herojus yra Baltijos kelias, o ne kuri nors partija ar lyderis.
Herojiška Ukrainos tauta išsirinko tą, kuris tai sako, nepaisydama politikos dėsnių. V. Zelenskis jų nepaiso, jis labiau kultūros fenomenas. Tai sveikas dalykas apsivalymo prasme, nes suveikė paprasčiausias teisybės ir orumo instinktas. Žmonės išsirinko prezidentą, nepaisydami jo kvalifikacijos, užsiėmimo srities. Buvo nusivilta lyderiais tapusiais oligarchais, kurie nesugebėjo nieko, nei Krymo atkovoti, nei Donbaso integruoti, o tik turtėjo patys.
Tik bijau, kad tai nebūtų laikina, kad neištiktų dar didesnė nelaimė. Kas, beje, filme „Liaudies tarnas“ parodyta – kad Ukraina skilo į 28 autonomines valstybes su visokiais chanatais. Ar tik nebus V. Zelenskis išpranašavęs tokio likimo Ukrainai.
– Žaidimas politikoje turbūt labiausiai susijęs su rinkimais. Po to seka valstybės valdymas, kur V. Zelenskis patirties neturi.
– To labiausiai ir bijau, nes šalies fragmentavimasis gali būti labai pavojingas.
– Žaidimo temą galima susieti ir su „Brexit“. Šiandien kalbama, kad anuomet rinkėjai nebuvo įsigilinę į tai, kokių pasekmių turės Jungtinės Karalystės sprendimas pasitraukti iš Europos Sąjungos. Dėl to dabar taip ilgai šis procesas užsitęsęs – nerandama kompromiso.
– Galvoju, kad ten lygiai taip pat teisingumo ir orumo jausmas nugalėjo, ypač provincijoje, kuri nenorėjo virsti kosmopolitizmo židiniu Londonu. Bloga perspektyva viešumoje matoma ir tai negali nebauginti tradicinės dar numirti nenorinčios visuomenės. Priekaištauti kartai, kad ji neišmirė negalima. „Brexit“ įvyko nacionalinio orumo ir Europos federalizacijos dėka. Federalizaciją simbolizavo Vokietijos vaidmens stiprėjimas, Emmanuelio Macrono atėjimas Prancūzijoje, Jeano-Claude`o Junckerio požiūris, kad Europos valdžia praktiškai neatskaitinga, o vienintelis koštuvas yra Europos Parlamento rinkimai, kurie labai nepopuliarūs.
– Suprantu, kad Jungtinė Karalystė referendume laimėjo savo suverenumą.
– Taip, bet ji niekada ir nesiruošė atsisakyti savo finansinės sistemos. Be to, jos santykiai su Jungtinėmis Valstijomis ypatingi, visiškai neeuropietiški. Dar prisidėjo imperijos fantominiai skausmai – negalima prarasti orumo, kad tau diktuotų kažkoks anonimiškas organas.
– Kodėl Lietuva, visai neseniai kovojusi dėl savo suverenumo, džiaugiasi būdama ES, ukrainiečiai nori į ją patekti?
– Stebėjau kaip kroatai norėjo. Jie įstojo 2013 metais, kaip tik tuo metu buvau Zagrebe. Mačiau kaip jie veržiasi, o Lietuva tuo metu jau buvo sumažėjusi iki 2,9 mln. gyventojų. Sakiau, kad jų irgi laukia egzodas. Jie sakė, kad tokia kaina, ką padarysi. Kažkodėl žmonių negąsdina jaunimo išėjimas iš valstybės, bet tik iki tam tikros ribos. Mus dabar jau gąsdina, bet Lietuva yra rekordininkė dėl kitko – dėl nepasitikėjimo savo jėgomis. Tai yra fenomenas, kurio iki šiol nesuprantu. Po Baltijos kelio, po išsivadavimo iš imperijos, po 1991 metų sausio, tokio ryžtingo laisvės siekimo, toks nepasitikėjimas savo jėgomis dabar. Lietuva yra rekordininkė nepasitikėjimo savo išrinktu parlamentu, tik 16 proc. pasitiki. Tai Europos dugnas.
– Kodėl tai nepasitikėjimas savo jėgomis?
– Išrenki organą, kuris tave valdys, leis įstatymus, o duodi kredito tik 16 proc., kai ES vidurkis yra apie 40 proc. Galime pasitikėti kažkokia anonimiška gero pono jėga, bet nepasitikime savimi, negalime išsirinkti savo valdžios, iškart ją prakeikiame, kad ji korumpuota. Reikia mesti tokią valdžią ir tokią visuomenę, nes nieko negali padaryti, yra užburtas ratas. Atsakymo, kodėl taip yra, reikia ieškoti nacionaliniame charakteryje. Kodėl savižudybių lygis toks aukštas? Kodėl lėtinės savižudybės – girtuokliavimo tiek daug?
Tai kyla iš nepilnavertiškumo. Negali tvarkyti savo parlamento, savo gyvenimo, tai – savižudiška sąmonė. Gali būti, kad čia kažkas grėsmingo nacionaliniame charakteryje, kas mums labiausiai trukdo išvis atsitiesti kaip misiją turinčiai valstybei. Šiaip Lietuva dabar gyvena be misijos. Anksčiau tai buvo išsivadavimas, o integravimasis į viską (net ir į anglų kalbą) negali būti misija. Tai tautos ištirpimas, susinaikinimo programa.
Aš išeitį matau, dėl to ir sugrįžau į politiką. Matau, kad galima pažadinti misijos jausmą. Tai unikalus mūsų Dievo tvarinys kalba, sanskritas – seniausia valstybinė kalba Europoje. Kita vertus, viso pasaulio integravimasis į lietuvių kalbą gali būti unikalus, didžiulis ateities atradimų lobynas, nes kai iki skaitmenos nueis žmonių santykiai, ketvirtoji pramonės revoliucija padarys taip, kad žmogaus rankų gamybai nebereikės – iš tokios beprotybės gali išgelbėti dar nesunaikinti dvasiniai klodai. Pavyzdžiui, valai ar katalonai dabar savo kalbą yra padarę tapatybės ženklu. O ten viskas daug skurdžiau nei pas mus. Kitos misijos mes neturime, nes amunicija neleidžia turėti didelių ambicijų.
– Pastaraisiais metais pastebimas visuomenės nepasitikėjimo ekspertais, moksliniais įrodymais paūmėjimas. Vietoje to žmonės renkasi įvairias konspiracijos teorijas, kliaunasi informacija iš socialinių tinklų ar kitų neaiškių šaltinių internete. Iš kur kyla šis nepasitikėjimas?
– Tai irgi tos elektroninės erdvės intervencija į tikrovę, bet yra ir kitas faktorius, tai rodo tam tikrą visuomenės turto lygį. Kai 2000 metais sužinojau, kad Australijoje itin populiarūs burtininkai, magai, chiromantija – to pilni sekmadieniai laikraščiai, moterys paskendusios tame, supratau, kad turtinga visuomenė nebeturi ką veikti, užsiima pseudoproblemomis, atitrūksta nuo tikrovės.
– Lietuvoje horoskopai irgi populiarūs.
– Taip, vadinasi krikščionybei prasti reikalai. Sekuliarizacija – didžiausias krikščionybės slibinas. O ekspertais nepasitikima, nes jų deficitas bet kurioje srityje. Nebėra normalių knygų ar spektaklių recenzijų, yra tik užsakomieji, nuomonės formavimo rašiniai, kalbėjimas. Prezidento rinkimuose yra apoteozė pseudoekspertų. Dabar yra chiromantų, burtininkų laikas, kai jie po prezidentinių debatų nusprendžia, kas geriausias.
– Galvojate, kad jie turi didelę įtaką?
– Jie ekspertai, dėl to žmonės ir nepasitiki. Bet taip yra visur, politikoje ypač. Politikoje rasti objektyvų politologą beveik neįmanoma. Žinau tik du ar tris politologus Lietuvoje, kurių nuomonę galima vertinti. Visi kiti nebūtinai nuperkami, bet jie yra korumpuoti. Kaip LRT debatuose apibrėžiau šį žodį, tai yra gadinimas. Jie gadina sąmones. Juos politinės komandos maitina ne tik finansiškai, gali maitinti dėmesiu, kitomis privilegijomis, netgi leidimu viešojoje erdvėje būti reikšmingu, tai irgi duona, už kurią nuperkami ekspertai. Visuomenė dabar yra pasodinta ant viešumo adatos, kaip ant narkotiko. Jei apsiviešini, apsinuogini, tampi žinomas, vadinasi tavo kaina, netgi savivertė padidėja. Apie savigarbą čia jau nebeklausk.
– Pastaruoju metu turėjote daug reikalų su žiniasklaida, žurnalistais. Ką pastebėjote rinkiminės kampanijos metu?
– Gana žema žurnalistų kvalifikacija, ypač jaunų. Jie nežino elementarių dalykų, praktiškai nesupranta humoro. Esu nekartą tai pastebėjęs. Tiesiog spektras labai susiaurėjęs – visuomenė supjaustyta koridoriais, tada jis kažkuriuo koridoriumi eina ir galvoja, jog turi visą teisę suprasti tave, kai esi daug platesnis, nori tave supjaustyti į tuos koridorius. Šitaip dabar veikia žurnalistika, nes dirba su savo auditorijomis. Net ir DELFI turi savo skaitytoją, žiūrovą. Nors dabar portalas nebėra toks neoliberalus, platesnis tapo. Anksčiau tautiniai straipsniai, pavyzdžiui, apie tapatybę buvo ignoruojami. Tarkim, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai man yra pastebėję, kad pradėjo juos spausdinti DELFI.
– Man atrodo, visus spausdiname.
– Dabar taip, bet prieš kokius 5–7 metus buvo neįmanoma, tokia politika buvo.
– Gal tas nepublikavimas buvo nesąmoningas?
– Nesąmoningai vyksta daugybė dalykų. Net ir emigracija iš dalies yra nesąmoninga. Lietuvoje yra tokių resursų – trauki iš žemės, dangaus, oro, vandens, ko tik nori gali ištraukti. Bet yra nesąmoningas instinktas. Informacinėje erdvėje to paties yra, kažkodėl reikia globalizuotis. Tačiau dabar ateina kitas globalizavimosi sandas. Galima tai daryti lokaliai.
– Palikdamas LRT debatus sakėte, kad nesąžininga, kai vieniems kandidatams skiriama daugiau dėmesio. Galbūt žurnalistai irgi nespecialiai taip daro, tiesiog taip atsitinka?
– Bet čia yra dėsningumas, diegiamas seniausiai. Pavyzdžiui, Gitano Nausėdos atveju gali būti tiesiog paieškos tokio pono, kuris įtiktų visiems tarnams (o mes tarnai, nes nepasitikime parlamentu). Jis toks neapčiuopiamas ponas, nesvarbu, kad užsienio bankų interesams atstovauja. Gali būti toks pasirinkimas, bet čia tradicija, o tradicija turi savo reikšmę. Praėjusių metų Vilniaus knygų mugėje pamačiau „Valstybės“ žurnalą su G. Nausėda ant viršelio, kuriame parašyta „vilties prezidentas“. Jis tuomet pradėtas formuoti kaip prezidentas.
– Manote, kad kažkas sąmoningai planuoja?
– Manau, kad be to neapsieina, čia negali būti kitaip.
– Tai sąmokslo teorija.
– Ne, čia tiesiog yra interesų, kad šis žmogus neleis pakeisti neoliberalios Lietuvos ūkio struktūros, kur vyrauja užsienio bankai, didieji koncernai. Šis žmogus nieko nekeis, nes jam svarbu būti prezidentu. Kai pamato tokį žmogų, dirba visos jėgos, dirba galbūt net nieko nemokant jam, bet jį pasirenka. Tai dėsninga. Atsimenu konservatorių partija dar pernai liepą vidiniame balsavime rinko G. Nausėdą kaip savo atstovą. Paskui jis turėjo pareikšti, kad išeina, nes turbūt pamatė, jog tai jam nepadės. Arba dabar irgi, įvyksta savivaldos rinkimai ir komentuoja tik G. Nausėda ir Ingrida Šimonytė. Kiti kandidatai net neklausiami. Arba per „Panoramą“ rodo, kai jau trys kandidatai svarsto, ką jie darys Prezidentūroje, tai irgi dėsnis. Saulius Skvernelis prijungiamas tik tam, kad būtų smagiau. DELFI irgi būna nuotrauka-koliažas ir joje trys viršuje, o visi kiti apačioje.
– Nes reitingai taip rodo. Mano supratimu, akcentuojate smulkmenas – kam kiek laiko skiriama televizoriuje, kokia nuotrauka ir koks jos dydis.
– O kas svarbiau? Čia yra formavimas.
– Manote, kad rinkėjams tai labai paveiku?
– O kam tai daroma?
– Grįžtame prie to, kad galbūt nesąmoningai. Tiesiog fotografui reikia padaryti koliažą, jis pažiūri į reitingų lentelę, kurie svarbiausi, o dar yra nelyginis skaičius, kurio į horizontalią nuotrauką po lygiai nesudėsi gražiai.
– Tai būtų paprasčiausias aiškinimas.
– O jūsų aiškinimas labai sudėtingas – kad yra suplanuota ir t.t.
– Suplanuota dėl to, kad didysis kapitalas mato žmogų, kuris nekeis nieko. Be to, yra visi rinkodaros susitarimai, kurie aptarnauja tą patį „Valstybės“ žurnalą.
– „Valstybės“ žurnalą mažai žmonių skaito.
– Bet yra tokios signalinės jėgos vietos. Mažai skaito? Bet yra ekspertai, jie šneka, erdvė užpildyta, o tada žmonės klausia: dabar turėsime jį rinkti? Praktiškai taip, nes mano atsiradimas susijęs su tuo, kad norėjau žmonėms pasiūlyti alternatyvą. Ne ta globalistinę Lietuvą, o tą, kuri yra čia.
Tada neaišku, kas bus su tuo neoliberaliuoju kapitalu, kas bus su mokesčiais, tautine mokykla. Kai pradedi kitus modelius siūlyti, labai greitai atsitrenki į sieną. Pokyčiai nėra patogūs sisteminei tvarkai. Apskritai gyventi apsibrėžus savo tapatybę yra sunkiau. Geriau plaukti pasroviui, kai esi lyg ir niekas, bet tavo vaizdas lieka beveidis, kaip Rainerio Maria Rilkės poezijoje:
„O Viešpatie, didieji miestai jau nepaguodžiami ir prarasti.
Ir nėr vilties jų neramioj lemty,
ir laikas jų mažytis blėsta.
Nelieka daikto, bet lieka vaizdas.“
Tas vaizdas toks patogus, bet jei nori likti daiktas, jau kažkam trukdai. Šitame visuotiniame pinigų pasaulyje, kur viskas mainoma, o mainymo įrankis tampa geidžiamiausia siekiamybe, simbolinis pasaulio žmogus tampa pageidaujamiausiu didžiajam kapitalui. Kadangi viskas susiję, žmonėms irgi šis variantas siūlomas, nes yra ištekliai.
Lietuvos televizija tiesiog serga politine korupcija, o I. Šimonytės atsiradimas liudija, kad taip ir yra. Yra tik du vaizdiniai: vienas (I. Šimonytės) atėjęs iš Prezidentūros ir konservatorių partijos, o kitas (G. Nausėdos) iš didžiojo verslo. Dabar jie susitrenkė, bet tai neadekvatu tam, ko dabar iš tikrųjų reikia Lietuvai. Esame praktiškai ant išnykimo ribos. Rinksime prezidentą kaip nabašnikui žvakę.
– Neseniai paviešinta visa specialiojo prokuroro Roberto Muellerio ataskaita. Kaip manote, ar joje yra pagrindo Kongresui reikšti apkaltą Donaldui Trumpui?
– Manau, kad jis yra tokia nepatogi figūra tiek demokratams, tiek visam pasauliui, kuris yra tapatybės praradimo kelyje, kad jam gali būti pareikšta apkalta ne tiek dėl santykių su Rusija ar V. Putino įtakos rinkimams. Apskritai jis yra nepatogi figūra. Ką reiškia sienos su Meksika statybos? Kokie milijardai? Jiems tai neįsivaizduojamos biudžeto išlaidos, o jis aiškina dėl tapatybės, kuri naikinama pabėgėlių antplūdžio. Gali pareikšti, nors laiko liko nedaug. Gal ir nespės. Pasakysiu tiek, kad nei JAV isteblišmentui, nei Rusijai D. Trumpas ne į naudą. Jis iškrenta iš politologinių schemų, susiformavusios demokratinės struktūros.
– 2017 metais po pasaulį pradėjo plisti taip vadinamas „Me too“ judėjimas. Iš pradžių jis buvo apie seksualinį priekabiavimą, ypač profesinėje aplinkoje. Vėliau jo šalininkai pradėjo kalbėti tiesiog apie moterų padėtį visuomenėje. Kaip vertinate šį judėjimą?
– Labai palankiai, tai geras apsivalymas. Ypač profesinėje srityje su režisieriais, darbdaviais. Teisingai, moterys turėjo vieną kartą prabilti. Bet kaip po to parašė prancūzų aktorė, moters etalonas Catherine Deneuve, tai yra nesąmonė, tas „Me too“. Ji turėjo daug priekabiavimo patirčių, bet moteris visada turi galimybę vyrui taip atkirsti ir atsakyti, kad jai to „Me too“ nereikia. Šiaip patys gražiausi žmonijos siekiai kartais išsivysto iki... Pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus siekis išsivystė iki inkvizicijos laužų.
– Jūsų rinkiminiame tinklapyje rašoma, kad neoliberalioji ideologija yra pražūtinga Lietuvos laisvei. Kaip suprantate terminą „neoliberalumas“?
– „Liberalis“ yra vienatinis laisvas žmogus, kuris užsiima privačia veikla (taip pat ir ekonomine). Lietuvos Konstitucijos 46 straipsnis aiškina, kad ūkis grindžiamas privačia iniciatyva ir nuosavybe. Tai liberalumo apibrėžimas. „Neoliberalumas“ yra, kai konkurencija tarp laisvų žmonių eliminuojama didžiųjų rinkoje atsiradusių subjektų. Tai gali būti prekybos tinklai, bet koks oligopolis ar monopolis, sukuriantis kartelinę sistemą. Tada laisvosios rinkos nebėra.
– Taip pat palaikote diferencinių mokesčių įvedimą pagal principą „kapitalas moka daugiau“. Ką tai reiškia? Kokius tarifus siūlote pelno arba gyventojų pajamų mokesčiams?
– To nepasakysiu, nes viskas yra susitarimų sferoje. Bijau nusikalbėti. Tačiau turi būti riba, pavyzdžiui, jei per 10 tūkst. eurų gauni, mokestis turėtų būti 70 proc. nuo tolimesnių pajamų.
Pokalbį su Ingrida Šimonyte skaitykite čia, su Gitanu Nausėda čia, su Sauliumi Skverneliu čia. Interviu su kitais kandidatais į prezidentus DELFI publikuos vėliau.
