Užbaigę Velykų ir Atvelykio produktų atsargas, pietinio šalies pakraščio gyventojai, kuriems iki Lietuvos-Lenkijos sienos važiuoti netgi arčiau negu iki Lietuvos didmiesčių prekybos centrų, reguliariai apsipirkinėja kaimyninės šalies pasienio miestuose. Sūduviai traukia į Suvalkus, o dzūkams pakanka pravažiuoti Lazdijų-Aradnykų pasienio punktą iki specialiai pirkėjams iš Lietuvos pastatytos „Vynotekos" parduotuvės arba vis dar populiarios Seinų „Biedronkos".

Lietuvos pusėje liko tik informacijos centras ir degalinė

Nuo Lazdijų iki Arandykų – vos 9 kilometrai, tai automobilių nevairuojantys lazdijiečiai pasipildyti alaus atsargų kartais ir dviračiais nuvažiuoja, nors rasti gyvenamos sodybos kiemą, kuriame nestovėtų bent vienas ar pora dar važiuojančių paaugliško amžiaus automobilių, pasienio krašte nelengva.

Pasidžiaugęs, kad po savaitgalio lietaus vėjas virš suartų laukų jau nebekelia smėlio audrų, atsidarau langą ir važiuoju Kelių eismo taisyklių leistinu greičiu, o pro mane kaip pro stovintį vis prašvilpia skubantys link valstybės sienos tautiečiai.

Prieš 29 metus, 1990 m. vasarą, į „Europos kelio" akciją, pakviestos Sąjūdžio, čia buvo susirinkusios kalvotus Dzūkijos laukus iki horizonto užpildžiusios žmonių minios, reikalavusios išsinešdinti Suvalkų koridorių tebekontroliavusius sovietinius pasieniečius.

Apsipirkimas Lenkijoje
Foto: R. Sadausko-Kvietkevičiaus nuotr.

Paskui, kai jau buvome visai laisvi, prie Lietuvos vartų į Vakarus vis tiek tekdavo gerokai pastovėti eilėje, o pakelėje vienas po kito dygo ne tik metaliniai prekybos kioskai, bet ir gerokai rimtesni visokių užeigų statiniai, kurie apleisti po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir Šengeno sutarties įsigaliojimo, ir iki šiol stūkso it kokie praslinkusio karo griuvėsiai Donbase.

Dabar Lietuvos pusėje veikia tik degalinė ir Lazdijų rajono savivaldybės turizmo informacijos centras, o visi gundymai sustoti išsikeisti pinigus, apsipirkti ir pavalgyti prasideda tik įvažiavus į Lenkiją. Koks nors iškabų derinimas su gero skonio reikalavimais Lenkijoje vis dar neegzistuoja kaip reiškinys, bet kuriantis tokioms įmonėms iš Lietuvos, kaip „Vynoteka", kraštovaizdis po truputį keičiasi ir diktuoja madas čiabuviams.

Lietuviškas alus už sienos pigesnis

Keičiantis pinigus pasienio kioskuose už eurą galėjau gauti 4,23 zloto, bet prisiminiau, kad Seinuose, prie „Biedronkos" įsikūrusioje keitykloje, kursas visada būna keliais grošais geresnis. Neapsirikau ir šįsyk – Seinuose mano eurus supirko po 4,25 zloto.

Dauguma apsiperkančiųjų pasienio parduotuvėje keisti pinigų nė nesivargina, o tiesiog perbraukia debetine banko kortele, nors dauguma jau žino, kad geresnį kursą gaus paklausti, ar norėtų mokėti zlotais ar eurais, pasirinkę zlotus.

Darbo dienos popietę pirkėjų spūsčių tarpduryje nesimatė, o į automobilio bagažinę iš vežimėlio šviesaus lietuviško lager tipo alaus pakuotes kraunanti alytiškė Asta, iškėlusi sąlygą, kad nebus fotografuojama, pasakojo, besiruošdama draugų vakarėliui sodyboje, sutaupiusi išties nemažai.

Už pintos talpos skardinę Arandykų „Vynotekoje" ji mokėjo po 3,39 zloto (0,80 euro), o Lietuvoje tokia pati skardinė be taros užstato kainuoja 1,10 eurų. Be to, Lenkijoje pakuočių užstato sistema vis dar nesukurta, bet ir ten įsigytas lietuviško alaus skardines lietuviški taromatai atpažįsta kaip savas, todėl pirkėjas laimi dar 10 centų.

Kol mūsų šalies politikai kovoja su į plastikinę tarą išpilstytu stipriu alumi, anapus sienos 1 litro talpos 7,5 proc. stiprumo lietuvišką „bambalį" galima nusipirkti už 4,29 zloto arba 1,01 euro, o artimiausiose Lazdijų rajono parduotuvėse toks kainuoja nuo 1,50 euro.

Iš užsienio grįžta lietuviškos dešros

Įžengęs į mėsos produktų skyrių pasigailiu palikęs striukę automobilyje, nes ten ne dešros ir mėsos pakuotės sukrautos į šaldytuvus, o visa patalpa – vienas didelis šaldytuvas. Kilogramas kiaulienos kumpio be kaulo kainuoja 8,79 zloto (2,07 euro). Lietuvoje sumokėčiau bent 0,50 euro brangiau, o be jokių akcijų kumpis kainuoja nuo 3,50 euro už kilogramą.

Aukščiausios rūšies lietuvišką „Kėdainių daktarišką" dešrą Arandykų „Vynotekoje" galėjau nusipirkti po 8,99 zloto (2,12 euro) už kilogramą. Lietuvišką šakotį, sveriantį 350 gramų – už 14,99 zloto (3,53 euro).

Lenkijoje duonai, pieno ir mėsos gaminiams, daržovėms bei sultims taikomas lengvatinis 5 proc. Pridėtinės vertės mokesčio tarifas, kitiems maisto produktams – 8 proc., o Lietuvoje – 21 proc.

Apsipirkimas Lenkijoje
Foto: R. Sadausko-Kvietkevičiaus nuotr.


Seinų „Biedronkoje" lietuvių sumažėjo

Nors daugelio lazdijiečių kelionės į Lenkiją pastaruoju metu Aradnykuose ir baigiasi, neatsispyriau pagundai nuvažiuoti dar 10 kilometrų iki Seinų „Biedronkos".

Pirmiausia todėl, kad ten randu kai kurių maisto produktų, kurių Dzūkijos parduotuvėse nepavyksta nusipirkti. Pavyzdžiui, totoriškas paštetas iš termiškai neapdorotos jautienos, nors ir nepigus skanėstas, kainuojantis 6,99 zloto (1,64 euro) už 250 g pakuotę, bet užsitepęs jo ant skrebučio ir užgerdamas tamsiu saldoku nealkoholiniu „Karmi" alumi po 2,89 zloto (0,68 euro) 400 ml už buteliuką, nesijaučiu padaręs mirtiną nuodėmę prieš šeimos biudžetą.

Tačiau negausūs pirkėjai iš Lietuvos į nealkoholinį alų nesidairė, bet iškart krovėsi į vežimėlius žinomo pasaulinio prekės ženklo alaus dėžes po 1,99 zloto (0,47 euro) už 0,5 l butelį.

Apsipirkimas Lenkijoje
Foto: R. Sadausko-Kvietkevičiaus nuotr.


Važiuoja ne skurdo genami

200 g sviesto už 3,99 zloto (0,94 euro) galėjau gauti tik pirkdamas 3 jo pakuotes, o kai ėmiau tik vieną, kasoje paskaičiavo be nuolaidos – 5,99 zloto (1,41 euro). Lietuvoje būčiau radęs pigiau. Užtat į litrinius butelius išpilstytas pienas be jokių akcijų kainavo po 1,89 zloto (0,44 euro).

Šlovinimo giesmių keptam „Biedronkos" viščiukui jau esu prirašęs po ankstesnių apsipirkimo kelionių, todėl paminėsiu tik tai, kad jo kaina per pusmetį nepasikeitė – tebekainuoja po 11,90 zloto (2,80 euro) už kg. Kaip ir nesigirsiu, kiek tualetinio Popieriaus „Zolty Brol" 8 rulonėlių pakuočių po 4,49 zloto (1,06 euro) tilpo į „Opel Corsa" bagažinę.

„Biedronkos" automobilių stovėjimo aikštelėje tokių spūsčių, kokios buvo iškart po parduotuvės rekonstrukcijos, pamatyti jau nepavyko. Automobilių su lietuviškais numeriais dabar jau mažiau negu lenkiškais. Ir visai nepanašu, kad apsipirkti iš Lietuvos čia atvažiuoja taupantieji kiekvieną centrą, o geriausiai tą santykį simbolizuoja greta juodo lietuvių „Audi Q7" įsispraudęs lenko „Fiat 126", vadinamas „maluchu".