S. Jakeliūnas aptardamas visus Lietuvos banko paskelbtus dokumentus vėl citavo jau anksčiau paviešintą 2012 metų analitinę pažymą, kurią, anot jo, rengė 10–15 Lietuvos banko ekonomistų.
„Šis dokumentas atraminis, svarbiausias mano manymu, „Vilibor“ istorijoje“, – teigė jis.
S. Jakeliūnas taip pat citavo ekonomisto Raimondo Kuodžio nuomonę: „Dar gerokai prieš krizę primygtinai siūliau naikinti „vilibor“ iš viso kaip reiškinį – jei jau turim valiutų valdybą, tai parodykim, kad ji patikima; o bankai teiktų paskolas pagal „Euribor“ + marža (galbūt individuali Lietuvai, jei įrodo). Deja, tuometinė vadovybė nepalaikė...“
Čia S. Jakeliūnas pamini, kad, matyt, nepalaikė tuometinio Lietuvos banko vadovo Reinoldijaus Šarkino vadovybė.
„Su „Vilibor“, kaip jį bevertintum, buvo didelių problemų, jos buvo žinomos pačiam Lietuvos bankui ir jo taikymas paskolų kainodarai turbūt būtų neleidžiamas“, – apžvelgdamas duomenis paskelbtus Lietuvos banko dokumentuose kalbėjo S. Jakeliūnas.
Jis taip atkreipė dėmesį, kad viename dokumentų parašyta, kad „Vilibor“ naudojimo kitų subjektų kitiems tikslams Lietuvos bankas nereglamentuoja. Pasak jo, bus analizuojama, ar galėjo įstatymais būti reglamentuota „Vilibor“ metodika.
„Pirma mano reakcija (kai Lietuvos bankas paviešino dokumentus – DELFI) buvo, kad gal tas srautas dokumentų, buvo siekiama paskandinti sraute informacijos, bet ko gero galbūt ne, Lietuvos bankas gal tampa skaidrus, tai labai gerai, tai būtų sveikintina. Galėjo būti motyvas ir apsidrausti nuo kokių nors teisinių procesų. Tačiau sausio mėnesį rengiant BFK atsakymą vyko intensyvus susirašinėjimas ir tas visas susirašinėjimas man dabar prieinamas“, – teigė S. Jakeliūnas.
Toliau konferencijoje jis priminė vidines Lietuvos banko žinutes. Vienoje jų kalbama apie tai, kad „prieš siunčiant reikia nugludinti raštą ir suderinti su vadovybe, nes klausimas politiškai jautrus“.
„Lietuvos banko viduje politiškai vertinama kažkas. Lietuvos bankas, tikėtina, politiškai motyvuotas priimti vienus sprendimus, politiškai motyvavo ir savo atsakymą“, – teigė S. Jakeliūnas.
BFK pirmininkas taip pat teigė, kad dar laukia Lietuvos banko informacijos apie tai, kokią galimą žalą patyrė žmonės dėl „Vilibor“ taikymo metodikos.
Savo preliminariose išvadose S. Jakeliūnas apibendrina, kad abejonės ir diskusijos Lietuvos banke dėl „Vilibor“ metodikos vyko nuolat. Pasak jo, „Vilibor“ indeksas, įvertinus jo ydas, neturėjo būti naudojamas paskolų kainodarai, Lietuvos bankas sąmoningai teikė neobjektyvią informaciją BFK ir visuomenei apie „Vilibor“ metodiką ir apie tai, kad problemos jai pačiai buvo žinomos.
S. Jakeliūnas taip pat teigia, kad Lietuvos bankas vengia pripažinti esminį komercinių bankų vaidmenį ir jų bei savo atsakomybę dėl krizės ir su ja susijusių reiškinių Lietuvoje, o paskelbti dokumentai ir susirašinėjimas papildomai įrodo, kad Lietuvos banko vadovybė priėmė ir toliau laikosi „politinio sprendimo“, kuris turi mažai ką bendro su rimtais argumentais.
„Tokiais sprendimais Lietuvos banko vadovybė realiai gina siaurus institucinius ir tuo pačiu stambiųjų komercinių bankų, o ne Lietuvos valstybės ir jos gyventojų interesus“, – kalbėjo S. Jakeliūnas.
Jis prideda, kad tai yra ne komiteto ir ne Seimo išvados.
„Nemanau, kad nei viena, nei kita vadovybė neturi tiesioginės atsakomybės dėl krizės prisiimti. Lietuvos bankas kaip institucija pati turėtų įvertinti, kas vyko prieš krizę, per krizę, kas dabar. (...) To paties 2009 m. balandžio Tomo Ramanausko gana išsamiai išvardinti krizės veiksniai, tai reiškia, kad krizės veiksniai Lietuvos banko viduje pakankamai žinoma. (…) Šnekam apie dabartinę vadovybę tiek, kiek ji objektyviai teikia informaciją, politikuoja ar nepolitikuoja“, – teigė S. Jakeliūnas.
Nors, kaip sako Jakeliūnas, Lietuvos banko sprendimas paviešinti informaciją yra sveikintinas, jo nuomone, nauja paviešinta informacija susilpnina anksčiau teiktą informaciją.
„Tie pateikti mano pavyzdžiai kai kurie, ir tikėtina, kad jų yra daugiau, ypatingai grafikas apie kurį kalbėjome, individualių bankų kotiruočių kaita, sklaida, įvairovė, patvirtintina, kad „Vilibor“ turėjo rimtų problemų ir jų taikyti kainodarai, gyventojams, ypatingai būsto paskolų, tikrai nebuvo galima leisti. (…) Manau, kad Lietuvos bankas save dar labiau paskandino pateikdamas šią informaciją“, – teigė BFK pirmininkas.
S. Jakeliūnas konkrečių skaičių, kokią žalą galėjo patirti gyventojai, nepateikė. Anot jo, šiuo metu kreiptasi ir į Būsto paskolų draudimą (BPD), nes manoma, kad dalis būsto sutarčių litais nebuvo perdaromos į eurines, o nutraukiamos ir pinigai iš BPD keliauja į banką. Pasak jo, tokių duomenų analizė truks dar ne vieną savaitę.
Jis taip pat teigė nemanantis, kad pavieniais reiškiniais žmonės sėkmingai galės prisiteisti kompensacijas už žalą. Pasak jo, reikėtų Seime ir Vyriausybėje siekti bendrų sprendimų.
DELFI primena, kad BFK komisija atlieka parlamentinį krizės priežasčių tyrimą. Tyrimo išvadų pristatymas Seime nukeltas iki spalio 31 d.
S. Jakeliūnas teigia, kad Lietuvos bankas netinkamai bendradarbiavo atliekant tyrimą, sąmoningai nuslėpė dalį informacijos reikalingos parlamentinį tyrimą dėl 2009–2010 metų krizę Lietuvoje lėmusių aplinkybių atliekančiam Seimo komitetui. Jis taip pat įsitikinęs, kad bankai per krizę galimai galėjo manipuliuoti „Vilibor“ palūkanų indeksu ir dėl to žmonės permokėjo keičiant paskolų sutartis iš litų į euru.
Pats V. Vasiliauskas žurnalistams komentavo, kad Lietuvos bankas visuomet bendradarbiavo su visomis valstybinėmis institucijomis, visuomet teikė informaciją ir remiasi faktais, o ne faktų interpretacija. Jis teigė, kad S. Jakeliūnas yra „nuėjęs į asmeniškumus“.
Lietuvos bankas viešai paskelbė visus su tarpbankinių palūkanų pokyčių analize susijusius dokumentus. Lietuvos bankas teigė taip darantis, siekdamas išvengti galimų interpretacijų dėl krizės metu vykusių tarpbankinių palūkanų „Vilibor” pokyčių. Anot Lietuvos banko atstovų, teiginys, jog krizės metu „Vilibor” normos galėjo būti ekonomiškai nepagrįstai užkeltos 3–4 proc. punktais ar netgi daugiau yra pagrįstas ginčytinomis prielaidomis ir išvestiniais skaičiavimais.
Vyriausybė yra kreipusis į prokuratūrą, prašydama įvertinti, ar valstybės institucijos 2008–2009 metais užtikrino veiksmingą finansų sektoriaus priežiūrą ir pašalino prielaidas galimiems pažeidimams, o nustačius nusikalstamos veikos požymių, spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
Lietuvos bankui krizės metu vadovavo Reinoldijus Šarkinas, viso Lietuvos bankui jis vadovavo 15 metų. 2011–ųjų balandį jį pakeitė Vitas Vasiliauskas, centriniam bankui vadovaujantis ir šiuo metu. Visos kitos per krizę veikusios buvusios finansų priežiūros institucijos šiuo metu prijungtos prie Lietuvos banko.
Proceso metu taip pat paaiškėjo, kad S. Jakeliūnas ne kartą bandė darbintis Lietuvos banke. Tai patvirtino ir V. Vasiliauskas. Pats S. Jakeliūnas neigia, esą šis tyrimas yra jo asmeninis kerštas prieš Lietuvos banko valdybos pirmininką Vitą Vasiliauską.
