Interviu DELFI šiuo metu pareigas einantis premjeras sakė, kad Lietuvoje yra daug nuskriaustų visuomenės grupių. Vis dėlto jis įvardijo, kad vaikus auginančios jaunos šeimos yra prioritetas.
Buvęs policijos generalinis komisaras ir vidaus reikalų ministras sakė matantis kai kurių žurnalistų socialiniuose tinkluose jo atžvilgiu reiškiamą išankstinį nusistatymą.
„Jei esi žurnalistas, nori savo kilnų darbą dirbti, tai turėtum bent jau socialiniuose tinkluose nereikšti savo asmeninių simpatijų ar antipatijų. Jei tai darai, tada negali kalbinti vieno ar kito asmens, dėl kurio pasisakei, ir galvoti, kad esi objektyvus, visiems vienodai teisingas“, – sakė jis.
Tačiau S. Skvernelis teigė nepritariantis nuomonei, jog socialiniai tinklai yra grėsmė demokratijai. „Jei bandytume cenzūruoti arba apriboti prieigą, tai būtų klaidingas kelias“, – svarstė kandidatas.
– Nuo tada, kai Dalia Grybauskaitė 2009 metais pirmą kartą išrinkta Lietuvos prezidente, praėjo jau beveik 10 metų. Ar galėtumėte įvardinti po vieną teigiamą ir neigiamą pokytį Lietuvoje ar pasaulyje per šį laikotarpį, kuris buvo jums asmeniškai svarbus?
– Man atrodo, kad esminis pokytis yra tai, kad į savo valstybės saugumą pradėjome žiūrėti kitaip. Įvardinčiau sprendimus grąžinti šauktinių kariuomenę, ją tinkamai finansuoti, kovoti su hibridinėmis grėsmėmis, kibernetinį saugumą. Buvo toks geras supurtymas. Aišku, jis nėra geras, nes buvo paremtas žmonių aukomis Ukrainoje. Tačiau jis atvėrė akis tiems, kurie galvojo, kad Lietuva niekada su niekuo nekariaus, galima būti abejingiems. Manau, šis faktas atsiliepė vidaus politikai. Aš pats niekada negalvojau, kad gali būti taip, jog XXI amžiuje bus perskirstomos valstybių sienos, kaip buvo Krymo okupacijos atveju.
– Čia teigiamas dalykas?
– Nenoriu sakyti, kad teigiamas. Teigiama dėl mūsų požiūrio į kariuomenę ir saugumą. O neigiamas – niekada negalvojau, kad galėsime kalbėti apie karą Ukrainoje XXI amžiuje.
– Kuo XXI amžius ypatingas? Kodėl galvojame, kad dabar bus kitaip nei visada istorijoje būdavo?
– Žmonija, politika ir tautos turi iš istorijos mokytis. Bet mes visą laiką bandome rasti įvairiausių pateisinimų, kad istorija sukasi spirale. Tas ratas, panašu, užsisuka, kartojasi pagal anksčiau matytą scenarijų, jei laiku nepadarome išvadų. Galime prisiminti, kaip Europa elgėsi 1939 metais, bandydama išvengti sunkesnių pasekmių, darė įvairiausias nuolaidas dėl tarptautinės teisės pažeidimų. Tokie viražai kartais pasimato ir dabar, bet manau, kad XXI amžius turi būti amžius be karų, be stambių konfliktų, kokie buvo praėjusiame amžiuje. Dabar yra ypatingas laikotarpis, naujas technologinis proveržis, yra visos galimybės sugyventi, spręsti klausimus kitaip nei iš jėgos pozicijų.
– Vienas įvykių, rezonuojančių iki šių dienų, buvo 2009 metais prasidėjusi finansų krizė. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos man įdomiausia, kokių pėdsakų krizė paliko skirtingų visuomenės grupių ir institucijų psichologijoje. Pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje vis iškildavo tema „kada bus kita krizė“. Ką tai pasako apie mus?
– Čia vėl tas sukimasis spirale. 10 metų praėjo, bet ar tikrai padarytos praėjusios krizės išvados. Pirmiausia, kalbant apie valstybės fiskalinę drausmę, manau, kad tikrai taip. Galiu džiaugtis dėl dabartinės Lietuvos Vyriausybės sprendimų. Gerai, kad esame euro zonos nariai, tai įpareigoja biudžetą derinti su Europos Komisija. Vyriausybė kaupia pagalvę galimai krizei – 1,5 mlrd. eurų bus metų pabaigoje sukaupta įvairiuose fonduose. Tai nėra pakankama suma, bet stipri pradžia.
Tikėjausi, kad padarėme išvadas, kalbant apie mūsų priežiūros institucijas – tai, kas tuo metu buvo nematoma arba nenorima matyti, kalbant apie žmonių lūkesčių formavimą, bandymą kuo daugiau nekilnojamojo turto įbrukti. Dabar turime gerokai sustiprėjusias priežiūros institucijas, kurios neleistų finansų rinkose veikiančioms įmonėms elgtis taip, kaip elgėsi prieš 10 metų.
Tačiau kai kurios išvados nėra padarytos, kalbant apie gyventojų mentalitetą. Vėl pučiasi NT burbulas. Nors dabar yra saugikliai, visai kitos skolinimosi sąlygos, kitaip paskolos dalinamos, tačiau vis tiek matome, kad kai kurie butai perkami net nesant konkretaus projekto.
Džiaugiuosi, kad ekonomikos struktūra kitokia. Turime diversifikuotą eksportą ir nėra taip, kad būtume susiję su kuria nors viena rinka. Nuolat stebiu tai. Negalime sakyti, kad jei kurioje nors valstybėje atsitiks kas nors, tai mums galas. Taip pat gerai, kad mūsų augimas susijęs ne vien su vidaus vartojimu. Dabar eksporto variklis traukia šalį ir dar bent 2 artimiausius metus pakankamai gerai trauks.
Kitas svarbus momentas – skolinimosi politika, kuri buvo prieš 10 metų, mano įsitikinimu, buvo klaidinga, žalinga, nepamatuota ir neatsakinga. Aišku, dabar jau po 10 metų vertinu, bet likusi našta dėl paskolų su aukštomis palūkanomis verčia galvoti, kad reikia ne tik ruoštis ir laukti artėjančios krizės, bet dar pasidaryti namų darbus, kad pasekmių būtų galima išvengti. Pavyzdžiui, prieš 10 metų įvykę viešojo sektoriaus finansavimo sumažinimai iki šiol nėra atkurti. Reikėjo prieš 10 metų daryti struktūrines reformas, kurios duotų efektyvumą. Tada šiandien nereikėtų kalbėti, ar efektyvi mūsų sveikatos priežiūra, švietimo sistema, visas viešasis sektorius.
– Kai sakote, kad sustiprėjo priežiūros institucijos, turite omenyje Lietuvos banką?
– Pasirodo, kad tuo metu ne tik Lietuvos bankas turėjo ginti vartotojus, bet ir Konkurencijos taryba, ir Vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Galima sakyti, kad jos tuo metu savo darbo kokybiškai neatliko, švelniai tariant. Dabar tai konsoliduota, sustiprintas tiek Lietuvos bankas, tiek vartotojų apsauga. Žinoma, dar yra ir žmonių finansinis raštingumas – tie, kas nukentėjo, turėjo pamokas, bet jau yra nauja karta, kuri gali padaryti tas pačias klaidas.
– Kalbant apie Krymo aneksiją ir 2014 metų Maidano revoliuciją. Ką tik Ukrainoje baigėsi prezidento rinkimai – ką jūs galvojate apie jų rezultatus? Ar išliks ta pati kryptis, ar gali būti pokyčių?
– Tikiuosi, kad laikotarpis po Maidano prisidėjo prie to, kad Ukraina būtų kitokia. Taip, ne viskas padaryta, ne visos reformos įgyvendintos, nesusidorota su korupcija, oligarchų įtaka viešajame gyvenime. Tačiau 5 metai demokratijos atnešė akivaizdžių pokyčių. Negalime nuvertinti Ukrainos, kartais tai darome nepamatuotai. Rinkimų rezultatai yra žmonių apsisprendimas, kurį gerbiu ir nedaryčiau iš to tragedijos. Tai yra keistas pasirinkimas, bet mums Lietuvoje galbūt vienaip atrodo, nejaučiant žmonių Ukrainoje nuotaikų. Tai buvo balsavimas „prieš“, dėl to, kad šaliai reikalingų pokyčių norisi greičiau. Lietuva irgi norėjo greitai – iškovojame Nepriklausomybę ir gyvename kaip Vakarų Europoje. Tačiau Ukrainoje kursas turėtų išlikti tas pats, juolab kad daug kas yra įtvirtinta konstituciniuose įstatymuose – tiek provakarietiška orientacija, tiek siekis tapti Europos Sąjungos, NATO nare. Žiūriu gana optimistiškai ir manau, kad Ukraina šiandien jau neturėtų grįžti atgal. Nors neaišku, kas ten už ko stovi, visko kalbama. Vladimirui Zelenskiui tai bus didžiulis iššūkis, nes jis yra be jokios valstybės valdymo patirties, be to valdymo niuansų suvokimo, be biurokratinio mechanizmo supratimo.
– Korupcija ir oligarchų įtaka turbūt didžiausios Ukrainos problemos. Ar galima palyginti situaciją ten ir Lietuvoje?
– Tai nepalyginami dalykai. Man teko ne kartą lankytis Ukrainoje, būnant tiek policijos vadovu, tiek ministru, tiek premjeru. Niekada nebuvo net panašus korupcijos mastas Ukrainoje ir Lietuvoje. Mes nesame įveikę šio vėžio, kuris nuolat graužia valstybę, bet pokyčiai akivaizdūs. Kai kas rinkimų kampanijoje bando daryti pigią politiką, sakydamas, kad pas mus tas pats ar kad Ukrainoje vos ne geriau. O išties mes skiriamės dešimtmečiais, kalbant apie korupciją. Dėl oligarchų įtakos – matėme Vytauto Bako tyrimą, bet tai nėra tas mastas. Gal dabar Ukrainoje jau yra geriau, bet buvo ypač prasta situacija, kada vos ne atvira forma buvo perkami įstatymai, balsavimai parlamente.
– 2016 metais įvyko „Brexit“ referendumas. Išstojimo data jau kelis kartus atidėta. Kaip manote, kodėl šis procesas trunka ilgiau, nei tikėtasi?
– Dėl to, kad tai yra katastrofiškas procesas. Žinoma, reikia gerbti referendumo rezultatus, bet tai buvo labai emocinis sprendimas. Galbūt nepagalvojant apie patį atsiskyrimo kelią, galimas pasekmes, kurios žalingiausios pačiai Jungtinei Karalystei (žinoma Bendrijai ir Lietuvai irgi). Dėl to lengvų sprendimų nėra – kai pasakai, kad išeini, bet nepagalvoji apie mechanizmą, kelią ir pasekmes. Dabar tai jau tampa tragikomiška situacija su datų nukėlimais.
Dar vienas aspektas yra tai, kad kitos Europos sostinės nemato, kas vyksta kitose nacionalinėse valstybėse. Panašių signalų yra ne tik iš JK, bet ir iš Italijos, Švedijos, Suomijos, Vokietijos, Estijos. Antieuropietiškų ir populistinių jėgų laimėjimai rinkimuose rodo, kad kažkas Bendrijos viduje nėra gerai. Manau, kad tai labiausiai susiję su socialine politika.
– Vienas dalykų, lėmusių „Brexit“, buvo įtaka rinkėjams socialiniuose tinkluose. Pastaraisiais metais pastebimas visuomenės nepasitikėjimo ekspertais, moksliniais įrodymais paūmėjimas. Vietoje to žmonės renkasi įvairias konspiracijos teorijas, kliaunasi informacija iš socialinių tinklų ar kitų neaiškių šaltinių internete. Iš kur kyla šis nepasitikėjimas?
– Tai XXI amžius. Anksčiau būdavo taip, kad įsijungdavai televizorių – gaudavai žinių porciją, pasiimdavai laikraštį – sužinodavai, kas įvyko vakar. Dabar galimybės kitokios – pasiimi telefoną ar kompiuterį ir gali gauti kokios tik nori informacijos. Pasitikėjimas tradicine žiniasklaida anksčiau buvo labai stiprus, dabar mažėja. Taip, ir anksčiau buvo visokių istorijų, požiūrių skirtumų, bet galėdavai pasitikėti, kad informacijos skleidėjas tikrina ją, išklauso kelias nuomones, naudojasi ekspertų pagalba. Dabar kiekvienas gali būti savo žinios skleidėju, nereikia nieko pagrįsti, gali kažkur kažką girdėti, paskaityti, interpretuoti. Klausimas – žmonių patiklumas.
Viena yra propaganda, kuri pakankamai stipriai veikia. Su tuo pradėjome tvarkytis, t.y. netikros naujienos, iškraipomi faktai, ir požiūris keičiasi. Kita yra kasdieniai buitiniai klausimai, kuriems mažiau dėmesio skiriama. Pavyzdžiui, atsimenate, kai buvo paskleista, kad viename didžiųjų prekybos centrų grobiami vaikai? Kiek atsirado liudytojų? Tai visiški absurdai, bet dalis žmonių tokia informacija tiki, nes nevertina jos kritiškai. Dar blogiau, kai tokių žmonių atsiranda daugiau. Tokių procesų kontroliuoti negali. Vienintelis kelias – įtaigiai ir argumentuotai pateikti visuomenei patikrintus faktus. Taip bent jau sudarai galimybę kritiškai įvertinti.
– Kai kas sako, kad socialiniai tinklai yra grėsmė demokratijai.
– Nesakyčiau, kad tai yra grėsmė demokratijai. Tai vienas būdų save realizuoti, tiek skleidžiant, tiek gaunant informaciją. Jei bandytume cenzūruoti arba apriboti prieigą, tai būtų klaidingas kelias. Tai per toli nuėjo ir per daug svarbu, ypač jaunajai kartai. Tačiau atsakingi žmonės, politikai, nuomonių formuotojai turėtų kritiškai mąstyti. Pigios informacijos, pigios propagandos paskleidimas kritiškai nemąstantiems žmonėms yra didžiausias pavojus. Svarbu prisiminti, kad ne viskas, kas ten paskelbta, yra tiesa. O kokie tikslai to? Kokia nauda? Kas už to stovi? Reikia pačiam daryti išvadas. Turėtų būti nuo mokyklos ar darželio formuojama kritiškai mąstanti asmenybė. Negali galvoti, kad kažkas pasakė – net jei tai ir didelis autoritetas, dievaitis koks – kad reikia tuo sekti. Šiandien išsiskirti, turėti kitą nuomonę, nepataikyti į bendrą srautą yra iššūkis, nes labai lengva miniai eiti srautu.
– Galbūt tradicinė žiniasklaida neįvertino socialinių tinklų įtakos ir dėl to iš dalies atsakinga?
– Dalis žiniasklaidos persikėlė į socialinius tinklus. Pavyzdžiui, matome žurnalistą, kurio misija yra perteikti visuomenei svarbiausius faktus, aplinkybes, komentarus – vienoks jis yra žiniasklaidoje ir kitoks socialiniuose tinkluose. Bet žmonės turbūt supranta, kad jei savo feisbuke daliniesi savo įžvalgomis, požiūriu, kaip tada gali objektyvus ir nešališkas, bendraudamas su tuo pačiu politiku jau kaip žurnalistas. Tam yra profesinė etika, kur tie dalykai turėtų būti suderinti. Kita vertus, nemaža dalis į socialinę erdvę persikėlusios tradicinės žiniasklaidos gali būti tam tikra atsvara.
– Jūsų manymu, norėdamas būti objektyviu žurnalistas turėtų susilaikyti nuo vertinimų feisbuke?
– Jei esi žurnalistas, nori savo kilnų darbą dirbti, tai turėtum bent jau socialiniuose tinkluose nereikšti savo asmeninių simpatijų ar antipatijų. Jei tai darai, tada negali kalbinti vieno ar kito asmens, dėl kurio pasisakei, ir galvoti, kad esi objektyvus, visiems vienodai teisingas. Žinoma, tai nėra draudžiama, gal ir pačių žurnalistų etikos normos to nedraudžia. Tačiau visi tai mato, politikai irgi, aš irgi matau, kai labai aiškios pozicijos yra išsakomos.
– Kaip premjeras jaučiate kai kurių žurnalistų antipatiją savo atžvilgiu?
– Labai aiškų išankstinį nusistatymą.
– Tada su tais žurnalistais bendraujate kitaip?
– Ne, aš stengiuosi su visais vienodai bendrauti (stengiuosi). Nežinau, ar pavyksta visada.
– Galima prisiminti kelis pastarojo meto atvejus – su Andriumi Tapinu, kur jau vyksta teismas, su 15min, kur iš anksto paskelbėte savo atsakymą į jų klausimus. Turbūt kitaip pasielgėte, nei su visais?
– Dėl A. Tapino, tai ir šiandien galiu pasakyti, kad nematau jokio pagrindo kreiptis į teismą. Bet yra teisinė valstybė, žmogus taip mano, tokią teisę turi. Negaliu sakyti, kad dėl to labai pykstu ar džiaugiuosi. Esu teisininkas ir čia man jokių santykių nesukelia. Tai, kaip jis elgiasi socialiniuose tinkluose, tai jau yra jo asmeninis reikalas.
Dėl 15min, manau, kad akivaizdu, jog tai aiškiai savo nuomonę reiškiantis portalas, kuris net ir rinkimuose nei vienam kitam kandidatui neskiria tiek „dėmesio“, kiek man.
– Dabar kelių žurnalistų nuomonę išplečiate visam portalui. Tai nelabai sąžininga.
– Taip, bet jei tai yra ne vieno ir ne dviejų žurnalistų, bet iš esmės viso portalo pozicija – kas berašytų. Dabar eina serija, turbūt nei apie vieną kitą kandidatą nėra žiūrima, ką jis kažkada yra pasakęs.
– Žiūrima.
– Ten kas savaitę. Čia aš gal iš savo pozicijos žiūriu. Dar pateikiami skaičiai, pavyzdžiui, lygina 2016 ir 2017 metus, bet pamirštama, kad dabar yra 2019 metai ir t.t. Net ir nuomonių ar faktų pateikimas ir jų interpretaciją parodo tam tikrą požiūrį. Bet nematau čia didelės problemos, tiesiog yra tokia pozicija. Ką dabar? Gali daug kas patikti ar nepatikti.
– Jūs turite savo asmeninę „Facebook“ paskyrą?
– Taip, ji yra ta pati kaip ir politiko. Aš ją pats ir naudojuosi, aišku, ne tik pats.
– Kiek laiko per dieną tai atima?
– Dabar minimaliai, bet buvo laikas, kai stengiausi kiekvienam atsakyti, pats rašydavau. Dabar irgi nėra taip, kad kažkas kalbėtų mano vardu.
– Kuriais metais pradėjote naudotis išmaniuoju telefonu?
– Tiksliai nepasakysiu, bet tai buvo apie 2013 metai.
– Kiek laiko jis atima? Pats kartais pasižiūriu, kad ir po kelias valandas per dieną išeina.
– Tiek ne, man svarbiausia yra elektroninis paštas. Bet kai yra galimybė, peržiūriu telefone pagrindines naujienas, negali be to gyventi. Nors būna ir taip, kad per visą dieną nesugebu pasižiūrėti, kas ką parašė. Žinoma, telefonas dabar yra mūsų gyvenimo kasdienybė, bet nesu tas, kuris nuolat žiūrėtų. Pats matau, pavyzdžiui, kokiame nors renginyje ar teatre, vos tik pertraukėle, visi iškart sulenda į telefonus.
– Mėgstate teatrą?
– Mėgstu, man labai patinka Kauno muzikinis teatras, lankausi Operos ir baleto teatre. Tai ten matosi, kad yra žmonių, kurie gyvena telefone, be jo negali. Ko gero, būtų sunku viso to atsisakyti. Tai palengviną gyvenimą, bendravimą, kažką pamiršai – tau atsakymas iš karto.
– Neseniai paviešinta visa specialiojo prokuroro Roberto Muellerio ataskaita. Kaip manote, ar joje yra pagrindo Kongresui reikšti apkaltą Donaldui Trumpui?
– Jungtinės Valstijos yra gilias demokratines ir parlamentarizmo tradicijas turinti valstybė. Nenorėčiau dabar konkrečiai kištis į jų vidaus reikalus ir pasakyti, ar yra pagrindo, ar ne. Pasitikiu jų sistema ir manau, kad jei toks procesas būtų, yra aiškios jį reglamentuojančios procedūros. Kita vertus, yra amerikiečių pasirinkimas, išsirenkant savo lyderį. Tai tam tikras to meto simptomas, signalas, kurį pasiuntė visuomenė tradicinei politinei sistemai. Iš to irgi reikėtų pasidaryti išvadas.
– Jums pačiam D. Trumpas patinka kaip politikas?
– Tai yra politikas, kuris stengiasi laikytis savo duotų pažadų. Jie gali būti vertinami įvairiai, bet rinkimuose duotų pažadų laikymasis nėra lengva. Tai žmogus, pamatęs pagrindines JAV bėdas, ypač tai, kas susiję su vidaus, socialine, darbo politika, investicijų klausimais. D. Trumpas suformavo pakankamai patrauklias žinutes rinkimuose ir jų laikosi.
– Bėda ta, kad ne visai visuomenei patinka tos žinutės.
– Natūralu, demokratinėje šalyje nebus taip, kad visiems vienodai patiktų. Tačiau jis yra išrinktas daugumos žmonių valia, įgyvendina daugumos valią, nepamindamas (nematau tokių požymių) mažumų teisių.
– Iš prezidento tikimasi vienijimo, o D. Trumpas daugiausiai remiasi savo baze ir į savo priešininkus nekreipia dėmesio.
– Lietuvoje irgi turime lūkesčių, kad kažkas turi ateiti ir suvienyti. Norint, kad būtų vienijimąsi, pirmiausia, turi būti poreikis tam. Per prievartą vienijomės anksčiau. Lygiai taip pat, jei esi visuomenės dalies lyderis, įgyvendini tuos pažadus, kuriuos buvai davęs. Žinoma, reikia ieškoti kompromisų, bet idėjų įgyvendinimo neturėtų varžyti kitos visuomenės dalies norai ar lūkesčiai. Tačiau reikia suvokti, rinkimai yra, kada tu gauni didesnės gyventojų dalies palaikymą ir privalai įgyvendinti savo programą, nežemindamas kitaip mąstančios ar opozicinės dalies norų.
– Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukia taip vadinamas „Me too“ judėjimas. Iš pradžių jis buvo apie seksualinį priekabiavimą, ypač profesinėje aplinkoje. Vėliau jo šalininkai pradėjo kalbėti tiesiog apie moterų padėtį visuomenėje. Kaip vertinate šį judėjimą?
– Mes irgi nematėme arba gal nenorėjome matyti problemų, kurios yra ne tik Vakarų valstybėse, bet kiekvienoje demokratinėje šalyje, kuri gana stipriai keičiasi. Tai, kas buvo slepiama, apie ką buvo bijoma kalbėti, atsirado ir pas mus – supurtė keli skandalai. Jie turėtų paskatinti moteris nebijoti, jei tie faktai yra.
Gaila, kad kažkas pasinaudojo savo administraciniu resursu ir teisėsaugos institucijų pagalba bandė parodyti, kad kalbėjimas kalbėjimu, bet pasekmės gali būti labai liūdnos. Tas signalas nebuvo geras. Manau, kad daug kas iš moterų, kurios patiria seksualinį ar kitokį priekabiavimą, išgirdo ne tai, kad jei yra problema, reikia kalbėti, o tai, kad reikia tai daryti atsargiai.
Kitas dalykas yra nemažos visuomenės dalies reakcija, kad „kas čia tokio“. Bet bent jau pradėjome kalbėti, pradėjome ieškoti sprendimų, kad to nebūtų. Lietuvai tai yra pradžia. Neabejoju, kad tai neužges, kaip kai kurios kitos istorijos.
Kalbant apie moterų įsidarbinimo galimybes, karjerą, atlyginimus, socialinę apsaugą, yra problemų, kurių nematyti negalime. Man atrodo, kad dalis politikų bando apsimesti tuo, kuo nėra, sureikšmindami šią problemą, iškeldami ją, realiai patys jokių žingsnių dėl pokyčių nedarydami. Šiandien tikrai yra visos galimybės daryti karjerą, turėti teisingą atlyginimą, socialines garantijas. Dėl taikymo – kitas dalykas. Tačiau praktika nesuformuojama per metus ar trejus. Tiesiog reikia laiko, kad galėtume ne deklaracijomis ar judėjimais kažką reglamentuoti, turi būti pokytis mūsų visuomenėje.
Pats sulaukiu kritikos, kad Vyriausybėje nėra moterų. Nėra, taip šiandien susiklostė, nors pradžioje buvo kitaip. Galbūt didesnė problema yra ne tai, kad tu nesirenki ar nesiūlai, bet visuomenėje gajus požiūris į moterį. Matant politinę kovą (dažnai be jokių taisyklių), gali būti noras apsaugoti save, savo šeimą, nėjimas į aukščiausias pozicijas.
– Ar jūsų požiūris į moteris kaip nors keitėsi nuo jaunystės iki dabar?
– Visą laiką laikiausi tų pačių pozicijų. Natūraliai nebuvo taip, kad reikėtų diskriminuoti, kad moteris negali kokios nors pozicijos užimti, kad čia vyriškas ar nemoteriškas darbas yra. Gyvenime įvairiausiose tarnybose darbuodamasis niekada neslėpiau to. Vienas priekaištų kažkada buvo, kad policijoje per daug moterų, tada viršijome 40 proc., kiek pamenu. Pats mačiau, kad moterys ne tai, kad niekuo nenusileidžia, jos dažnai yra pranašesnės už vyrus. Man sakydavo „kaip čia patrulis moteris gali būti“. Gali būti.
– Jūsų rinkiminėje programoje neradau atsakymo, kuriai Lietuvos visuomenės grupei šiandien reikia daugiausiai dėmesio.
– Turėjote rasti. Visoje programoje kalbame apie socialinės atskirties ir skurdo mažinimą visose politikose. Yra vidurinė klasė, į kurią labiausiai orientuojamės, Vyriausybė, kuriai vadovauju, turi tuos pačius tikslus. Kalbame apie vidurinės klasės stiprinimą, apie jaunas šeimas, apie šeimas, auginančias vaikus, vienišas mamas ar tėvus, tuos pačius senjorus. Kalbame apie jų orią senatvę, gyvenimo trukmės ilginimą.
– Tai ir turėjau omenyje, dabar irgi paminėjote tiek jaunas šeimas, tiek senjorus.
– Kalbu apie vidurinę klasę, apie dirbantį žmogų.
– Jei reikėtų įvardinti vieną visuomenės grupę, kuri labiausiai nuskriausta.
– Nuskriaustų yra daug. Paimkime tą patį mediką, ar jo atlyginimas teisingas? Tikrai ne. Bet kur labiausiai reikėtų postūmio, paramos ir globos, tai – jaunos šeimos, auginančios vaikus. Joms sunkiausia, nes jos neturi lengvatų, kurias turi senjorai, neturi išskirtinių sąlygų, niekada gyvenime nėra gavusios nemokamai būsto, mokslo. Vaikų auginimas šiandien yra milžiniškas iššūkis, tai – ir mokyklos, darželiai, auklės, visa kita. Senjorų pensijos nėra tokios, kurios garantuotų orų gyvenimą, bet šioje vietoje prioritetas būtų jaunos šeimos.
– Programoje dar daug dėmesio skiriama kovai su korupcija ir šešėliu, teigiate, kad tam pasitelksite dirbtinį intelektą. Ar galėtumėte apie tai papasakoti daugiau?
– Kalbant apie šešėlį, tie pinigai galėtų būti nukreipti jaunoms šeimoms su vaikais, senjorams. Su šešėliu susiję nusikaltimai sėkmingai persikėlė į elektroninę erdvę. Tradiciniu būdu, taip, kaip esame įpratę tirti ar užkardyti, su jais paprastai nesusitvarkysi. Dėl to turime turėti įrankius – informacines sistemas, procesų skaitmeninimą. Taip pat mūsų institucijos turėtų turėti įrankį, kuris galėtų analizuoti ir įvardinti rizikos grupes, atskleisti mokesčių nemokėjimą, vengimą, pridėtinės vertės mokesčio grobstymą ir t.t.
Pokalbį su Ingrida Šimonyte skaitykite čia, su Gitanu Nausėda čia. Interviu su kitais kandidatais į prezidentus DELFI publikuos vėliau.
