Interviu DELFI jis teigė, kad ES biudžetas ateityje galėtų tapti lankstesnis, o tai leistų operatyviau spręsti netikėtai kylančius iššūkius.

„Pavyzdžiui, turime migrantų krizę ir visi tikisi, kad ES ko nors imsis. Tačiau ES nieko daryti negali, nes neturi tam lėšų biudžete“, – pasakojo jis.

Pokalbyje taip pat dalyvavęs Europos Audito Rūmų narys Rimantas Šadžius sakė, kad šiuo metu vadinamosios daugiametės finansinės programos „atidarymas“ prilygsta katastrofai, todėl reikėtų sudaryti teisines galimybes ją keisti paprasčiau.

– Viena su Europos Sąjungos biudžetu susijusių ydų yra sukčiavimas, naudojant šalims narėms paskirtas lėšas. Kokio masto ši problema?

– Pirmiausia, tai Europos Audito Rūmai užsiima auditu. 50 proc. darbo yra priežiūra, ar laikomasi taisyklių, įstatymų, taip pat – ar viskas tiksliai paskaičiuota matematiškai.

Tačiau auditų metu, kartais aptinkame galimų sukčiavimo atvejų. Tokių įtarimų kyla dėl maždaug 10–20 atvejų per metus. Dėl to su Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (angl. European Anti-Fraud Office, OLAF) turime susitarimą, dalinamės informacija, ir jie nusprendžia, ar pradėti tyrimą. Ateityje šią funkciją iš dalies perims Europos prokuratūra (angl. European Public Prosecutor's Office, EPPO)

Mes patys neturime nei priemonių, nei išteklių tokiems tyrimams vykdyti. Tuo metu OLAF turi daug daugiau galių, kartais netgi daugiau nei nacionalinė teisėsauga. Žinoma, galiausiai jų surinkta informacija patenka į konkrečios valstybės institucijos ar prokurorų rankas.

–Galbūt galėtumėte pateikti sukčiavimo su ES lėšomis pavyzdžių?

– Dažniausiai tai yra neteisinga informacija. Pavyzdžiui, sakoma, kad asmuo valdo vidutinio dydžio verslą, bet iš tikro verslas yra stambus. Turėjome vieną juokingesnį atvejį Lenkijoje – susijusį su karvėmis. Lenkija turi specialią subsidiją karvėms ir ten iš pradžių tėvas savo karves pardavė sūnui, o tada sūnus jas pardavė atgal tėvui. Taip subsidijomis buvo pasinaudota du kartus toje pačioje šeimoje. Žinoma, tai smulkūs atvejai, OLAF tiria kur kas stambesnius.

–Ar pastebite kokių nors geografinių tendencijų?

– Kaip jau minėjau, per metus įtariame tik 10–20 atvejų, o iš tokio skaičiaus tendencijų nepamatysi. Bet manau, sukčiavimo pasitaiko visur.

–Ar Europos Komisija apie sukčiavimo problemą žino pakankamai?

– Sausio pradžioje pateikėme ataskaitą šia tema.

R. Šadžius: Dokumente EK kritikuojama labai smarkiai. Prašome, kad jie įgytų geresnį sukčiavimo situacijos supratimą visos ES mastu. Taip pat pastebime, kad institucijos negeba sukčiavimo atvejų nagrinėti efektyviai ir greitai.

K.-H. Lehne: Išties, OLAF dažnai prireikia labai daug laiko savo tyrimams. Negana to, kai rezultatai perduodami konkrečiai valstybei, jos teisėsauga neretai visą tyrimą pradeda iš naujo, nes galvoja, jog informacijos nepakanka. Reikėtų integruoti OLAF ir vietos teisėsaugos tyrimus.

R. Šadžius: Esmė tame, kad vis tiek galiausiai reikia surinktus įrodymus pateikti vietos teismui. Tačiau teismas pripažįsta tik savo šalies prokurorų ar policijos surinktą informaciją. OLAF įrodymai netinka, jie nėra priimami automatiškai. Dėl to tyrimas gali užsitęsti dar kelis metus, o per tą laiką įrodymai gali pradingti.

Sprendžiant šią problemą, nuspręsta steigti Europos prokuratūrą, kuri turėtų pradėti veikti 2020 metų pabaigoje. Tiesa, kol kas prie šios iniciatyvos prisijungė ne visos ES narės. Šiuo metu dalyvauja Austrija, Belgija, Bulgarija, Kroatija, Kipras, Čekija, Estija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Italija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Rumunija, Slovakija, Ispanija ir Slovėnija.

Diskusijų dėl sprendimo prisijungti kyla, nes teismų sistemoje dirbantys žmonės baiminasi prarasiantys suverenitetą. Tuomet nuosprendžiui įtakos turės ne tik vietos policija, prokuratūra ar teismas, bet ir užsienio teisėsauga.

Rimantas Šadžius

K.-H. Lehne: Apibendrinant, sakyčiau, kad nuo XXI amžiaus pradžios padėtis yra pagerėjusi, tačiau dar yra kur tobulėti, o EPPO yra didelis žingsnis į priekį.

– Kita šiuo metu aktuali tema – Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES. Panašu, kad kitą kartą formuojant Bendrijos biudžetą, jai priklausys 27, o ne 28 narės. Kokios įtakos tai turės?

– Manau, kad daugiametė finansinė programa (angl. Multiannual financial framework, MFF) turėtų būti kur kas lankstesnė. Šiuo metu didžioji dalis biudžeto yra fiksuota 7 metų laikotarpyje. Šalys narės tai supranta kaip garantiją, kad tam tikru metu gaus tam tikrą pinigų sumą.

Tačiau net jeigu pinigai nurodytų metu nėra panaudojami, jie užfiksuoti. Jei įvyksta krizė, jų negali panaudoti. Tuo metu, jei krizė įvyksta nacionaliniu mastu, susirenka parlamentas ir pakeičia biudžetą. Pavyzdžiui, daugiau lėšų nusprendžia skirti socialinei apsaugai, kovai su nedarbu, gynybai ir t.t. ES to padaryti negali.

R. Šadžius: Negali to padaryti, „neatidarydama“ MFF, kas savaime prilygsta katastrofai.

K.-H. Lehne: Be to, MFF savo esme panašesnė į sutartį, o ne teisės aktą. Ją turi patvirtinti tiek Europos Parlamentas (EP), tiek Europos Vadovų Taryba (EVT).

– Manote, kad 7 metų terminas turėtų būti sutrumpintas?

– Tai vienas būdų. Tačiau kitas sprendimas galėtų būti leisti įstatymų leidėjui daryti pakeitimus jau patvirtintoje MFF, jei tam yra poreikis. Arba pridėti papildomų lėšų iš rezervo.

– Kas galėtų nuspręsti, kad yra poreikis

– EP ir EVT.

R. Šadžius: Tai būtų galima daryti programos prieduose, t.y. sudaryti galimybes ja peržiūrėti po 3 metų, keisti nustatytus skirtų lėšų limitus ir t.t.

K.-H. Lehne: Pavyzdžiui, turime migrantų krizę ir visi tikisi, kad ES ko nors imsis. Tačiau ES nieko daryti negali, nes neturi tam lėšų biudžete. Tuomet finansų ministrai bando problemą spręsti kurdami specialius fondus, kurie finansuojami įvairiomis garantijomis.

Galiausiai turime sistemą, kai kontrolės neturi nei nacionaliniai parlamentai, nei Europos Parlamentas. Dėl skaidrumo stokos tai kelia didesnes rizikas ir mes tam prieštaraujame. Tokių papildomų biudžetų randasi vis daugiau ir daugiau – su kiekviena nauja krize. Tai būtina pakeisti.

Kita susijusi problema – numatytos išleisti, bet neišleistos lėšos. Tarkim, projektas sustoja ir jam skirti pinigai nenaudojami. Tam yra įvairiausių priežasčių. Kartai projektai yra ilgalaikiai, sudėtingi, kartais blogai suplanuoti, kartais kas nors neturi kofinansavimo ir t.t.

Pastebėsiu, jog šiuo metu neįvykdytų biudžetinių įsipareigojimų suma yra dvigubai didesnė už metinį ES biudžetą – sudaro 276 mlrd. eurų, o metinis ES biudžetas yra 145 mlrd. eurų. Finansinio laikotarpio pabaigoje neįvykdytų biudžetinių įsipareigojimų suma pasieks 300 mlrd. eurų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (91)