Kai kurie ekonomistai ir politikai sausio pabaigoje pristatytą dokumentą smarkiai kritikuoja, o profesinės sąjungos sako, kad jo kūrimas pateko į aklavietę.
„Vyriausybės pusė jautriai sureagavo į mūsų poziciją, pavadino tai ultimatumu, finansų ministras Vilius Šapoka greit paskaičiavo, kad reikalavimai kainuos 1–1,5 mlrd. eurų ir sugriaus ekonomiką. Anot jo, čia – ne derybos, apie jokį papildomą finansavimą kalba neina“, – sakoma Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pranešime.
LPSK pirmininkė Inga Ruginienė DELFI sakė, kad Vyriausybė dar nėra tiksliai paskaičiavusi, kiek galėtų skirti atlyginimų didinimui.
„Įdomiausia, kad mūsų pasiūlymus jie įvertino labai greitai, bet kai paklausėme, kiek jie žada papildomo finansavimo, tai pasakė, kad dar negali atsakyti, nes reikia daug skaičiuoti“, – sakė ji.
Finansų ministerijos atstovai perdavė, kad LPSK pateikta V. Šapokos citata nėra tiksli.
„Susitikimo tikslas – susitarti dėl esminių prioritetų artimiausiems metams ir dėl tolimesnio tvaraus viso viešojo sektoriaus atlyginimų lygio kėlimo. O tam reikalingas konstruktyvus dialogas ir kompromisų siekimas. Ultimatumai ir reikalavimų dvigubinimas ar trigubinimas niekur nenuves“, – savo poziciją paaiškino V. Šapoka.
Ekonomisto J. Mundeikio paviešintame vieno posėdžio garso įraše Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis teigia, kad iki šiol sutarta dėl papildomai skiriamų 200 mln. eurų.
„Mes esame daugmaž preliminariai paskaičiavę. Dabar tų skaičių nenorėčiau pateikti, bet <...> šiandien sutarimas yra apie 200 mln. eurų, t.y. be bazinio dydžio“, – sakė jis.
Atstatys į ikikrizinį lygį
„Ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų“ strategijos projekte beveik 19 iš 29 puslapių skiriama dabartinės situacijos aprašymui.
Galiausiai dokumente nurodomi keli konkretūs pasiūlymai. Pirma, per 2 metus (2020–2021 metais) atstatyti iki ekonominės krizės buvusį pareiginės algos bazinį dydį (183 eurai), konkretų dydį kiekvienais metais siekti suderėti nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje.
Kaip žinia, viso viešojo sektoriaus, su nedidelėmis išimtimis, darbo užmokestis yra skaičiuojamas pareiginės algos koeficientus dauginant iš pareiginės algos bazinio dydžio (BD), kuris, ikikriziniais 2008 metais, buvo nustatytas 142 eurų dydžio (po 2019 metų mokesčių konsolidacijos – turėtų būti 183 eurai).
„BD 2009 metais buvo sumažintas ir iki šios dienos nėra pilnai atstatytas. Nuo 2019 metų sausio 1 dienos galioja 134,2 eurų bazinis dydis (perskaičiavus po konsolidacijos – 173 eurai). Šiai dienai BD yra 5,8 proc. mažesnis nei 2008 metais. Svarstytinas greitas BD atstatymas iki prieškrizinio lygio ir galimas jo indeksavimas perspektyvoje“, – rašoma strategijos projekte.
Kaip savo tinklaraštyje pastebi ekonomistas J. Mundeikis, tai reiškia, kad artėjančius 2 metus BD didės maždaug 2,8 proc. „Atstatymas vyksta į 2008 metų BD lygį, taigi tą lygį, kuriame mūsų viešasis sektorius egzistavo prieš daugiau nei 11 metų!“ – pastebi jis.
Vyriausybė dar siūlo keisti įstatymuose nustatytą BD indeksavimo mechanizmą, užtikrinant nuo 2022 metų kasmetinį automatinį BD indeksavimą pagal infliaciją.
„T.y., pagal valdžios sektoriaus biudžetų planavimo metu apskaičiuotą ir patvirtintą indeksavimo koeficientą, kuris būtų apskaičiuojamas kaip 3 metų žinomas faktinis vidutinės metinės infliacijos indeksas, tačiau ne didesnis negu 2 proc., taip pat paliekant nuostatą dėl BD nemažinimo (išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė).
Kartu numatyti galimybę nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje (derybose su profesinėmis sąjungomis) BD papildomai padidinti, tačiau ne daugiau kaip iki 1 proc. Tokiu būdu užtikrinant, kad BD metinis augimas negalėtų būti didesnis kaip 3 proc.“, – aprašoma dokumente.
J. Mundeikis teigia, kad šiuose sakiniuose yra keli kabliukai. Visų pirma, indeksavimas „užkraunamas“ jau kitam Seimui ir kitai vyriausybei. Be to, daroma prielaida, kad infliacija Lietuvoje nebus didesnė nei 2 proc.
Strategijos projekte pažymima, jog siekiant BD padidinti 1 euru, iš valstybės biudžeto reikėtų apie 25 mln. eurų.
„Būtina numatyti saugiklius, kurie užtikrintų, kad papildoma našta viešiesiems finansams dėl automatinio BD indeksavimo būtų suderinama su atsakinga fiskaline politika ir tenkintų Lietuvos fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstituciniame įstatyme ir ES teisės aktuose nustatytas fiskalinės drausmės taisykles“, – paaiškina jo autoriai.
Lietuvos socialdemokratų frakcija siūlo BD nuo 173 iki 180 eurų pakelti jau kitais metais. Tuo metu LPSK teigia, kad derybas apskritai galima pradėti tik nuo 183 eurų ribos.
Konfederacija, be kita ko, dar siūlo, kad BD būtų indeksuojamas ne tik pagal infliaciją, bet ir siejant su ekonomikos augimu, kad žemiausias koeficientas, taikomas viešajame sektoriuje, būtų 5.
Tikslai 2025 metams
Strategijos projekte taip pat įvardinti tam tikri tikslai atskirų profesijų atstovams. Pavyzdžiui, rašoma, kad mokytojų vidutinis darbo užmokestis (VDU) 2025 metais turėtų pasiekti 120 proc. šalies VDU lygio.
Gydytojų atlyginimai 2025 metais turėtų pasiekti 300 proc. šalies VDU, slaugytojų – 150 proc. šalies VDU.
Kultūros ir meno bei socialiniams darbuotojams 2025 metais žadamas bent 90 proc. šalies VDU lygis.
Dokumente nurodoma, kad 2018 metų trečiąjį ketvirtį Lietuvos švietimo darbuotojų VDU sudarė 87 proc. šalies VDU lygio, sveikatos apsaugos ir socialinio darbo darbuotojų – 106 proc., kultūros darbuotojų – 77 proc.
Tačiau ne siektini dydžiai, o jiems numatytos datos darbo grupėje kelia didžiausias aistras. LPSK pastebi, kad turi pagrįstų abejonių dėl strategijos teisinės reikšmės ir sutartų priemonių tęstinumo po 2020 metų Seimo rinkimų.
„Strategijos terminas iki 2025 metų yra nepriimtinas, atsižvelgiant į tai, kad už jos įgyvendinimą atsiskaitys Seimas, kuris bus išrinktas 2024 metais“, – pastebi konfederacija.
Savo ruožtu J. Mundeikis stebėjosi ir parinktais santykių su VDU dydžiais.
„Kokia analize remtasi nustatant šiuos siekius? Mokytojo profesija tikrai mažiau svarbi, nei slaugytojo? O gal tai, jog mokytojai mažiau linkę emigruoti (nes negali pritaikyti savo darbo gebėjimų kitur) sukuria prielaidas tokiai santykinei svarbai?“ – klausė jis.
Vienas įdomesnių pasiūlymų strategijoje – įstatyminiu lygmeniu įtvirtinti vienkartinių metinių premijų skyrimą darbuotojams, dirbantiems tam tikrame viešųjų paslaugų sektoriuje, už sektorinių (sisteminių) kokybinių rodiklių pasiekimą.
Pradeda ne nuo to galo
Strategijos projekte nurodoma, kad viso Lietuvos viešojo sektoriaus finansavimas procentine išraiška nuo bendrojo vidaus produkto (toliau – BVP) ženkliai atsilieka nuo ES vidurkio.
„Lietuvos mokestinės pajamos 2017 metais siekė 31,2 proc. nuo šalies BVP. Tuo metu ES vidurkis siekia 40 proc. nuo BVP. Lietuvos ekspertų vertinimu, dalį atotrūkio nuo ES paaiškintų skirtinga mokestinė politika pensijų atžvilgiu (kai kuriose šalyse pensijos apmokestinamos).
Tarptautinio valiutos fondo vertinimu, pusę atotrūkio paaiškina šešėlinės ekonomikos skirtumai. BVP perskirstymą per biudžetą padidinus bent 1 proc. punktu, tai reikštų apie 440 mln. eurų papildomų lėšų viešojo sektoriaus finansavimui“, – rašoma dokumente.
Kaip pastebi projektą įvertinęs Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka, strategija orientuota ne ta kryptimi, kuria reikia.
„Todėl toks tekstas vadintinas ne darbo užmokesčio didinimo, bet jo augimo ribojimo strategija. Tačiau strategijoje parodyta ir esminė mažų viešųjų algų priežastis – viso viešojo sektoriaus finansavimas procentine išraiška nuo BVP gerokai (ketvirtadaliu) atsilieka nuo ES vidurkio“, – pastebi jis.
„Kadangi viešojo sektoriaus darbo užmokesčio fondas 2017 metais sudarė 2 430 mln. eurų, padidinus mokesčių surinkimą 1 proc. punktu BVP, galima būtų viešojo sektoriaus algas padidinti 18 proc. (440 mln. nuo 2 430 mln.), o per likusius pora kadencijos metų – 36 proc., jei po tą procentą biudžeto pajams padidintų kasmet.
Tai nėra jokia viešųjų finansų revoliucija, elementarus didžiulio atsilikimo švelninimas. Tai būtina dėti jau į kitų metų biudžeto projektą kartu su mokesčių pakeitimais, be jokių išvedžiojimų apie per didelį darbuotojų skaičių ar neefektyvumą ir nekuriant užduočių būsimoms valdžioms 2025 metams“, – komentare DELFI teigia R. Lazutka.
Skirtingos sistemos
Strategijos projekte dar rašoma, jog viešojo sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimą Lietuvoje reglamentuoja skirtingi teisės aktai, kuriuose numatytos skirtingos darbo apmokėjimo sąlygos.
„Valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų, valstybės politikų ir valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, teisėjų, prokurorų, Specialių tyrimų tarnybos pareigūnų, diplomatų, mokslo darbuotojų ir kt. darbo apmokėjimas reglamentuotas atskiruose įstatymuose.
Nors 31 proc. (90 tūkst.) viešojo sektoriaus darbuotojų dirba viešosiose įstaigose, kurių dalininku yra valstybė arba savivaldybės, šių įstaigų darbuotojų, išskyrus vadovus, darbo apmokėjimo be Darbo kodekso jokie specialieji įstatymai ar Vyriausybės nutarimai nereglamentuoja.
Tokia išbalansuota sistema sudaro prielaidas darbo užmokesčio disproporcijoms. Pastebima tendencija atskirų viešojo sektoriaus sričių darbuotojų darbo apmokėjimą reglamentuoti atskirais įstatymais ir darbo užmokestį sieti ne su vieningu visam viešajam sektoriui pareiginės algos baziniu dydžiu, o su kitais dydžiais, pavyzdžiui, su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar atitinkamo sektoriaus vidutiniu darbo užmokesčiu“, – rašoma dokumente.
J. Mundeikis teigia, kad pirmasis darbo grupės darbas turėjo būti šių skirtingų įstatymų panaikinimas.
„Viską apjungiant į vieną ir kartu sudėliojant viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimu koeficientus taip, kad sukurta atlyginimų sistema visuomenės ir viešojo sektoriaus darbuotojų būtų suprantama kaip „teisinga“. Kitaip tariant, viename dokumente turėjo sugulti keli tūkstančiai profesijų: gydytojai, mokytojai, tarnautojai, gaisrininkai ir t.t. ir jų darbo svarbumą santykinai su kitomis profesijomis sureguliuojantys atlyginimų koeficientai.
Pavyzdžiui turėtų atsirasti panašūs santykiai: mokytojas turi uždirbti du kartus daugiau nei slaugytojas, chirurgas turi uždirbti tris kartus daugiau nei mokytojas, o policininkas turi uždirbti 1/10 chirurgo atlyginimo. Dydžiai sugalvoti iš galvos, bet esmė manau aiški. Taip pat reikia nustatyti ir suniveliavimo periodą, per kiek laiko „teisingi“ koeficientai bus pasiekti“, – komentare „Žinių radijui“ nurodė jis.
Anksčiau numatyta, kad strategija Seimui turėtų būti pateikta iki 2019 metų kovo 10 dienos. Nuo gruodžio 12-osios iki vasario 22 dienos yra įvykę septyni komisijos posėdžiai, o kitas numatytas kovo 8 dienai.
„Supratau, kad Vyriausybė vis tiek savo viziją teiks, o jei kas nepritars, tai galės pridėti savo atskirąją nuomonę“, – DELFI sakė I. Ruginienė.
2017 metais Lietuvos viešajame sektoriuje dirbo 286 tūkst. darbuotojų, iš kurių 114 tūkst. darbuotojų – valstybės viešajame sektoriuje, 172 tūkst. – savivaldybių viešajame sektoriuje.
2017 metais valstybės biudžetinių įstaigų darbuotojų VDU mediana buvo 745 eurai, valstybės viešųjų įstaigų – 708 eurai. Savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų VDU mediana buvo 550 eurų, o savivaldybių viešųjų įstaigų darbuotojų – 635 eurai.
