„12 Norvegijoje praleistų metų galėčiau suskirstyti į keturis etapus: iš pradžių nieko nesupranti, paskui tau viskas patinka, po to ima atrodyti, kad ir Ukrainoje, regis buvo neblogai. O dabar aš čia jau savas, esu Norvegijos pilietis, tad man jau nebekyla klausimų dėl grįžimo“, – interviu DELFI kalbėjo ukrainietis verslininkas R. Presičius.
Romanas domisi tėvynėje vyksiančiais prezidento rinkimais. Jo teigimu, lyginant Norvegijos ir Ukrainos gyventojų pajamas, reikia pastebėti, kad Ukrainoje maisto produktų kainos išeina didesnės nei Norvegijoje, o jo šaliai prireiks dar 30 metų, kad pasiektų europietišką gerovės lygį.
Ukrainai prireiks dar 30 metų
Romanas kilęs iš Poltavos, jo motina yra rusė, o tėvas – ukrainietis. Gimtajame mieste jis mokėsi ekonomikos ir audito, o sulaukęs 19 dviem metams pagal studentų mainų programą išvyko į Angliją.
„Pirmą kartą išvykau būdamas 19 metų 2005-aisiais, tai buvo mano pirmoji patirtis užsienyje. Didžiojoje Britanijoje mokiausi dvejus metus. Šią programą inicijavo universitetas, jos tikslas – kad studentai prieš paskutiniuosius mokslo metus įgytų kokios nors praktinės patirties svečioje šalyje, jog vėliau tą patirtį galėtų pritaikyti tėvynėje. Juk Ukraina lygiuojasi į Europą“, – pasakoja Romanas.
Ukrainietis nutarė vykti į Norvegiją – pietvakarinėje šalies dalyje, Jarene, darbuotis žemės ūkio sektoriuje. Vaikinas labai greitai buvo pastebėtas ir tapo daržovių (agurkų ir pomidorų) pakavimo cecho vadovu. Jis vadovavo 20 žmonių grupei.
„Iš karto susidariau įspūdį, kad Norvegijoje yra prasčiau nei Anglijoje. Anglijoje jautėsi, jog miestai yra gyvi, gatvėse pilna žmonių, o čia pasirodė, kad visi sėdi sulindę į automobilius ar vaikštinėja po prekybos centrus. Tuomet pagalvojau: gerai, aš čia atvykau, bet ilgai neužsibūsiu. Vėl patekti į Angliją man jau buvo sudėtingiau, nes ukrainiečiams gauti darbo vizą nėra taip paprasta, o Norvegijoje galėjau atvykti jau į konkrečią vietą. Tačiau grįžti į Ukrainą bet kokiu atveju nusiteikimo neturėjau, todėl teko prisitaikyti prie gyvenimo čia“, – pasakojimą tęsia iš Poltavos kilęs ukrainietis.
Jo teigimu, Norvegijoje už darbą žemės ūkio srityje mokama ne itin dosniai – nuo 12 eurų už valandą, todėl šių darbų dirbti atvyksta ne tik Europos Sąjungos, bet ir kitų šalių gyventojai.
„Kai atvykau į Norvegiją, mane tiesiog sukrėtė tai, kad norvegai prekybos centrų stovėjimo aikštelėse palieka neužrakintus automobilius. Dabar norvegai jau tampa atsargesni – visgi į šalį atvyko nemažai imigrantų“, – aiškina imigrantas iš Ukrainos.
Verslas: rytų europiečiams skirti produktai
Prabėgus dar šiek tiek laiko, Romanas jau ėmė galvoti apie savą veiklą – vietoje sėdėti nesinorėjo.
„Į galvą šovė mintis prekiauti tautinio pobūdžio produktais, konkrečiai – rytų europiečiams skirtomis prekėmis. Į Norvegiją atvyko nemažai imigrantų: mano turimais duomenimis, maždaug šimtas tūkstančių lenkų, apie 40 tūkstančių lietuvių. Ukrainiečių čia nedaug. Kai atvažiavau, čia buvo maždaug 1400 mano tautiečių, dabar – šeši tūkstančiai. Mano verslas daugiausia orientuotas į rytų europiečius – lenkus, lietuvius, rumunus, taip pat ir iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) atvykusius žmones. Pas mus apsilanko ir Norvegijos gyventojų, taip pat užeina išeivių iš Balkanų šalių – serbų, kroatų“, – pasakoja R. Presičius.
Kaip prisimena verslininkas, parduotuvės idėja kilo pačiam suvokus, kad jam Norvegijoje trūksta maisto produktų, kuriuos buvo įpratęs vartoti, pavyzdžiui, grikių ar kondensuoto pieno. Romanas susirado iš Moldovos atvykusį verslo partnerį, ir jiedu savo veiklą pradėjo, galima sakyti, nuo nulio.
„Verslą pradėjome 2014 metais. Iš pradžių vaikščiojome po jau esamas tokio pobūdžio parduotuves – pirmiausia Sanese, ten jų yra gal aštuonios. Jos daugiausia priklauso atvykėliams iš Azijos, turkams. Pasikalbėjome su šių parduotuvių savininkais, juos sudomino mūsų pasiūlymas tiekti rytų europiečių mėgstamus produktus, nes patys puikiai matė, kad migrantų skaičius Norvegijoje tik auga. Sulaukėme pirmojo užsakymo: visi produktai tuomet svėrė tik keturias tonas.
Žinoma, dabar apimtys visai kitokios – jų klientai yra maždaug trys šimtai visoje Norvegijoje išsibarsčiusių parduotuvių, bet to, dar yra trys nuosavos parduotuvės Stavangeryje, Foruse ir Kristiansande. Šiemet planuojame atidaryti parduotuves Bergene ir Osle. Patys pasirūpiname platinimu, patys vežame prekes ir į Oslą, ir į Bergeną. Egzistuoja ir konkurencija: pavyzdžiui, Osle yra dvi kompanijos, taip pat užsiimančios rytų europiečių aprūpinimu jų mėgstamais produktais“, – apie planus pasakoja ukrainietis.
„Kai pradėjome savo verslą, dar nebuvome tikri, kaip rinka reaguos į mūsų pasiūlą. Tad su partneriu sudėjome po penkis tūkstančius eurų ir taip viską pradėjome. Pirmasis mūsų tiekėjas buvo iš Vokietijos, toji kompanija taip pat orientavosi į tautines rinkas – reikia neužmiršti, kad Vokietijoje gyvena trys milijonai rusų, tad ten tikrai yra ką veikti“, – aiškina Romanas.
Kodėl Norvegijoje maistas brangus?
Vėliau verslininkai rado tiekėjų Baltijos šalyse. Lietuvoje Romanas dirba su ‚Kėdainiu konservų fabriku“, „Vilniaus duona“ ir kitais.
Tačiau kainos jo parduotuvėse visai neprimena lietuviškų. Pavyzdžiui, raugintų kopūstų stiklainis čia kainuoja apie keturis eurus, konservuoti pomidorai – maždaug 3,8 euro, marinuoti agurkėliai – apie keturis eurus.
„Bėda ta, kad Norvegija nėra Europos Sąjungos narė. Todėl už visas į Norvegiją importuojamas prekes reikia mokėti mokestį, akcizą. Pavyzdžiui, už kilogramą mėsos reikia mokėti 8,5 euro dydžio akcizą. Lietuvoje tris šimtus gramų dešros gali nusipirkti už pusantro euro, o Norvegijoje ji kainuos jau šešis eurus. Kilogramas konservuotų agurkų apmokestinamas vienu euru. Kitų prekių atveju situacija panaši.
Pačių norvegų tinkluose produktų pasirinkimas nėra didelis – ta aplinkybė taip pat mane įkvėpė imtis darbo šiame segmente. Kalbant apie kainas ir tai, ar mūsų produkcija brangi, reikia pažymėti, kad žmonės skundžiasi kainomis, bet kažkodėl nesiskundžia norvegiškais atlyginimais. Juk tas pats lietuvis čia uždirba keturis kartus daugiau nei Lietuvoje, o ukrainietis – 15 kartų daugiau nei tėvynėje“, – aiškina Romanas.
Atvykęs į Ukrainą, Romanas pastebi, kad maisto produktai jo gimtinėje ne tokie ir pigūs, o lyginant su atlyginimais, išeina, kad kainos ten netgi didesnės nei Norvegijoje. Pavyzdžiui, Ukrainoje tris šimtus eurų uždirbantis žmogus maistui išleidžia 150 eurų.
Kalbant apie norvegiškus produktus, reikia pripažinti: taip, Norvegijoje galbūt tėra vienos rūšies pieno, tačiau jis kokybiškas. Norvegijos maisto priežiūros tarnyba stebi ir mūsų veiklą – jų reikalavimai ganėtinai aukšti. Reikalavimai čia visiems vienodi, kaip nors susitarti nepavyks. Jei kažkokiu produktu prekiauti negalima, vadinasi, negalima“, – pasakoja ukrainietis.
Jis pateikia tokį pavyzdį: jei Lietuvoje ar Ukrainoje galima pardavinėti energetinį gėrimą „Red Bull“, tai Norvegijoje to daryti negalima. Šalyje sukurtas panašus gėrimas, tačiau jame yra mažiau kofeino ir cukraus, kitaip tariant, pasistengta, kad gėrimas nedarytų žalos norvego organizmui. „Norvegijoje visi labai dėmesingi savo sveikatai, žmonės rūpinasi savo tautos ateitimi“, – apibendrina Romanas.
Sugrįžti neketina
Romanas vedęs ukrainietę, jis laisvai kalba norvegiškai, tad tarp jo draugų – ne tik ukrainiečiai, bet ir vietos gyventojai.
„Jei jau atvykome į šią šalį, tai turime prisitaikyti. Kai tik atvykau, jutau, kad norvegai į mane žiūri atsargiai, o dabar, prabėgus 12 metų, jau pripratau, mano kaimynai – norvegai, lankomės vieni pas kitus svečiuose. Žinoma, visgi daugiausia bendrauju su saviškiais. Kalbu rusiškai, lenkiškai, angliškai, norvegiškai. Vienu metu netgi norėjau išmokti lietuvių kalbą“, – tikina pašnekovas.
Ukrainai reikia jauno prezidento
Romanas domisi politika, seka įvykius, žiūri naujienas. Poltava yra centrinėje Ukrainos dalyje, tad karo verpetas ukrainiečio artimųjų neįtraukė.
„Mano šeimoje kalbama rusiškai – visada taip kalbėjome ir kalbame, jokių suvaržymų šalyje dėl to nepatiriame. Jaunoji karta jau mokosi ukrainiečių kalbos. O mano mamai būtų sudėtinga kalbėti ukrainietiškai, ji nelabai moka šią kalbą. Tačiau aš manau, kad jei jau egzistuoja Ukrainos valstybė, šiuo metu turinti 42 milijonus gyventojų, tai ji privalo turėti ir savo kalbą, ir visi turėtų ta kalba bendrauti. Bent jau valstybinėse institucijose pagrindinė kalba turėtų būti ukrainiečių“, – neabejoja Romanas.
Jo manymu, Ukraina – didelių galimybių turinti šalis, tačiau „viską gadina politika“. Kaip ir anksčiau, tarp vargšų ir turtingųjų plyti bedugnė, o, pasak „Forbes“, penki Ukrainos oligarchai patenka į turtingiausių žmonių TOP 50.
„Pastarieji prezidento rinkimai vyko prieš penkerius metus. Aš manau, kad per tą laiką šalis žengė žingsnį tinkama kryptimi, valstybė atsisuko į Vakarus, tačiau kitose srityse niekas nepasikeitė, žmonės netapo turtingesni, gyventojų perkamoji galia neišaugo. Korupcija, kaip ir anksčiau, klesti, jos gausu visur: pradedant ligoninėmis ir universitetais ir baigiant vyriausybinių įstaigų kabinetais. Rinkimai vyks jau labai greitai. Aš manau, kad laimėti turi kažkuris jaunas kandidatas. Toks yra, svarbiausia, jog tauta juo patikėtų“, – sako ukrainietis.
Tačiau, jo nuomone, nė vienas jaunas politikas į politiką neprasibraus apsiginklavęs vien tik entuziazmu.
„Yra žmonių, kurie remia šią prezidento rinkimų kampaniją ir, suprantama, galiausiai pareikalaus atsižvelgti į jų interesus, nes prezidento postas – didelė finansinė investicija. Oligarchai investuoja į vieną ar kitą kandidatą ir mainais už tai reikalauja vėliau atstovauti jų interesams. Ši sistema nepakito, ir neaišku, ar pasikeis atėjus naujiems žmonėms. Svarbiausia, kad politinė kryptis ir toliau būtų nukreipta į Vakarus. O tam, jog įvyktų radikalūs pokyčiai, kaip jau sakiau, prisireiks 20 ar 30 metų“, – įsitikinęs R. Presičius.
