Eurostatas skelbia, kad 2019 metais sausį, iš Europos Sąjungos (ES) šalių narių, žemiausia minimali mėnesinė alga „ant popieriaus“ buvo Bulgarijoje – 286 Eur, o didžiausia – Liuksemburge (2071 Eur).
Lietuva dabar – dešimta nuo galo, kai dar 2018 metų antroje pusėje su 400 Eur minimalia alga buvo antra nuo galo, iš karto po Bulgarijos. Nutiko neišvengiama, atlyginimams „ant popieriaus“ padidėjus 1,289 karto, Lietuva daug „gražiau“ atrodo statistikoje. Tačiau minimalus atlyginimas „į rankas“ siekia apie 396 Eur, jei nekaupiama papildomai. Palyginimui, Estijoje „ant popieriaus“ MMA siekia – 540 Eur (mažiau nei Lietuvoje), bet „į rankas“ – apie 516 Eur. Ekonomistai teigia, kad tai tik įrodo, jog negalima lyginti šalių pagal bruto darbo užmokestį.
Eurostatas nustatė, kad didžiausia MMA ES yra net 7 kartus didesnė nei žemiausia. Minimalių algų skirtumai sušvelnėja įvertinus skirtingą kainų lygį šalyse, t. y. vartotojų perkamąją galią. Pagal šį rodiklį išskiriama, kad išties didžiausia minimali alga mokama Liuksemburge yra 3 kartus didesnė nei žemiausia – Bulgarijoje.
Derėtis dėl MMA didinimo bus sunkiau
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė DELFI teigia, kad pirmiausia patiems žmonėms reikia priprasti ir suprasti, kad jų atlyginimas nedidėjo daugiau nei 30 proc. ir „į rankas“ suma vis dar nesiekia 400 eurų. Pasak I. Ruginienės, „ant popieriaus“ ženkliai išaugusi alga ir užimama pozicija kitų ES šalių kontekste apsunkins ir tolimesnes derybas dėl algos didinimo.
„Suma atrodo patraukliai, ypač Europos kontekste, nes mes greičiausiai dabar girsimės kaip Lietuva, kad mūsų atlyginimai auga ir labai sparčiai auga, tačiau šalies viduje visi supras, kad taip nėra. Manau, kad žmonėms reikia priprasti prie naujos sistemos. Pusmečio bėgyje visi supras, kad 555 Eur visiškai nereiškia 30 proc. padidėjusios algos, o tai tik gražus skaičius „ant popieriaus“. Dėl to, kitą kartą, kai pradėsime derybas, koncentruosimės greičiausiai į sumą „į rankas“, kurią gauna žmogus.
Turime žiūrėti į infliaciją ir kas vyksta su kainomis. Tas, kas sako, kad už šios dienos minimalią algą galima pragyventi ir dar pasitaupyti, tai tikrai siūlau pabandyti pagyventi už tą algą. Tada visi trūkumai išryškės, nes mes vasarą, kai derėjomės dėl MMA, sakėme, kad ji labai atsilieka nuo vidutinio darbo užmokesčio – darbo užmokestis auga sparčiau nei minimali alga, o tai reiškia, kad atskirtis Lietuvoje didėja. Tas, kas uždirba mažiausias pajamas Lietuvoje, juda į priekį daug lėčiau nei tie žmonės, kurie šiai dienai uždirba didžiausias pajamas. Žmogus su minimalia alga gali sau leisti tik būtinas reikmes – maistą, komunalinius mokesčius, tačiau kultūrai, pramogoms arba tobulėjimui, mokymuisi, šių pinigų neužtenka“, – mano I. Ruginienė.
Ji akcentuoja, kad išties negalima vadovaujantis bruto darbo užmokesčių statistika spręsti, kokios algos yra vienoje ar kitoje šalyje, kadangi mokesčiai – labai skirtingi.
„Europoje kiekviena šalis turi savo skaičiavimo metodiką, mokesčių sistemos labai skiriasi, dėl to lyginti skaičius mums su Estija, Latvija ar Vokietija, būtų sudėtinga. Atrodysime gražiai, bet realybėje siūlau tiems, kurie sako, kad 400 eurų užtenka Lietuvoje pragyventi ir išlaikyti šeimą, pabandyti pagyventi su tokia suma“, – įsitikinusi LPSK pirmininkė.
Mažiau patrauklūs darbdaviams, labiau patrauklūs darbuotojams?
Kalbinti ekonomistai taip pat įsitikinę, kad lyginti algas „ant popieriaus“ netikslinga, kadangi kiekvienoje šalyje – skirtinga mokestinė politika. Tačiau nuomonės išsiskiria, kalbant apie tai, kokį poveikį tai gali turėti Lietuvai.
„Luminor“ vyriausiojo ekonomisto Baltijos šalims Žygimanto Maurico teigimu, ši Eurostato pateikiama statistika – itin svarbi ir gali turėti poveikį tiek darbuotojams, tiek darbdaviams.
„Darbdaviams tai signalas šiek tiek neigiamas ir interpretacijos gali būti įvairios, nes galima susidaryti įspūdį, kad darbo kaštai Lietuvoje didžiausi iš visų Baltijos šalių – mes brangiausi, nors iš tiesų nesame tokie. Jeigu darbuotojai žiūri, tarkime, iš kokios Ukrainos ir galvoja emigruoti, tai ta statistika nurodo, kad galimai ir darbo užmokestis į rankas didesnis ir tampame labiau patrauklesniais. (…) Iš patirties galiu pasakyti, kad dažnai tokia statistika naudojama per daug nesigilinant ir tai tikrai svarbus elementas. Ypatingai pirminiuose etapuose, kai nėra didelio noro gilintis į detales. Dažnai tokio tipo statistika naudojama darant apsisprendimus investuoti, ar ne. Tuo požiūriu, pirminiame etape, Lietuva gal ir neatrodo tokia patraukli, reikia papildomo šviečiamojo elemento, kokia iš ties reali situacija. Vėlesniuose etapuose tokios tampa šalys patrauklesnėmis, nes sistema yra skaidresnė, nėra paslėptų mokesčių“, – DELFI komentuoja Ž. Mauricas ir prideda, kad kai bus paskelbtas vidutinis darbo užmokestis, atsidursime tarp pirmaujančių šalių centrinėje rytų Europoje pagal darbo užmokestį.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis tikina priešingai – investuotojams tai jokio poveikio neturės.
„Tikrai įmonės daug atidžiau analizuoja mokesčių sistemą, darbo sąnaudas, o nepasižiūri į tokią lentelę. Praeityje Trišalėje taryboje šis argumentas buvo daug kartų naudojamas, kad štai MMA prieš mokesčius Lietuvoje yra mažas. Tai buvo derybinis argumentas, dabar jo profesinės sąjungos neturi, nes akivaizdu, kad jis yra gerokai didesnis nei kaimyninėse šalyse. Bet ir praeityje, ir dabar reikėtų žiūrėti į MMA po mokesčių, o ne į absoliutinę išraišką. MMA santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu gali pasakyti kažką reikšmingo“, – mano N. Mačiulis.
Lietuvoje už MMA nusipirksi daugiau nei Estijoje
Ekonomistų teigimu, norėdami tiksliau įvertinti, kaip skiriasi atlyginimai skirtingose ES šalyse turėtume žiūrėti ne tik į atlygį „į rankas“, bet ir apskritai vartotojų perkamąją galią. Tai yra, ką mes galėtume įsigyti už gaunamą sumą.
„Pavyzdžiui, bruto darbo užmokestis Danijoje – 5200 eurų. O Švedijoje – 3200 eurų. Lygiai 2 tūkst. skiriasi, bet „į rankas“ Švedijoje darbo užmokestis sieks 2,5 tūkst. eurų, o Danijoje – 3,2 tūkst. eurų. Jau tik 700 eurų skiriasi. Tai yra didžiulis skirtumas, kaip tu rodai mokesčius, ir tokių atvejų yra pakankamai daug. Italijoje „į rankas“ darbo užmokestis tik 1800 Eur, beveik kaip Ispanijoje 1700 Eur, bet Italijoje „ant popieriaus“ bus 3000 Eur, o Ispanijoje 2100 Eur, nes Italijoje – žymiai didesni mokesčiai.
Didžioji dalis tų šalių, jei ne visos, jos turbūt Lietuvą aplenktų (jeigų taip pat apjungtų darbdavio ir darbuotojo mokesčius – DELFI). Išskyrus Latviją, Rumuniją, galbūt Vengriją. Praktiškai visos aplenktų. Tai natūralu, dabar tokia statistika nei šiokia, nei tokia. Reikėtų arba „į rankas“ lyginti, arba visą darbo vietos kainą. Tačiau „į rankas“ ir sudėtinga skaičiuoti ir lyginti, nes yra neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD), įvairios kitokios mokesčių lengvatos. (…) Airijoje net išeina taip, kad mokesčiai neigiami, jei MMA uždirbi. Tau dar primoka valstybė, kad dirbtum, o jei vaikus turi, tai ten valstybė tik moka, tu tik dirbk. „Ant popieriaus“ gali 1000 uždirbti, o iš ties gausi 1100 dėl įvairių netiesioginių paskatų“, – sako ekonomistas Ž. Mauricas.
N. Mačiulis atkreipia dėmesį, kad mokestiniai pakeitimai galimi ir kitose šalyse, tad ir pastarosios oficialioje statistikoje gali atrodyti daug geriau nei būtų realybėje. Ir nors net ir žvelgiant į atlyginimus „į rankas“ Estijoje MMA yra didesnė, N. Mačiulis siūlo paskaičiuoti, ką už tai galėtume įsigyti.
„Šis pavyzdys gerai iliustruoja, kad lyginti bruto MMA tarp skirtingų šalių, neįvertinus kaip skaičiuojami mokesčiai, kokia yra mokestinė našta, koks kainų lygis, iš tiesų nieko nereiškia. Ir praeityje būdavo klaidingas argumentas imti Lietuvos MMA ir jį lyginti su kaimyninėmis šalimis ir skųstis, kad jis vienas mažesnių ES.
Jeigu pažiūrėtume MMA po mokesčių, gyventojų perkamąją galią, jis nebuvo mažiausias niekada. Jis buvo arčiau vidurkio. Kaip ir dabar matome, kad bruto MMA pašoko labai smarkiai, bet neto MMA augimas yra kuklesnis. Buvo klaida žiūrėti į MMA ir sakyti, kad jis mažiausias, nes jis nebuvo mažiausias. (…) Lietuvoje minimalios mėnesinės algos po mokesčių perkamoji galia yra didesnė negu Estijoje. Čia labai svarbus aspektas pamirštamas. Net ir žiūrint į MMA po mokesčių, vis tiek negalime susidaryti pilno paveikslo, kaip tas asmuo gyvenantis už MMA, ką jis gali nusipirkti. Reikia nepamiršti, kad vidutinės kainos Estijoje trečdaliu didesnės nei Lietuvoje. Faktinės individualios vartojimo išlaidos Lietuvoje yra didžiausios vidurio rytų Europoje. Pagal tai, kiek vidutiniškai vartotojas gali nusipirkti prekių ir paslaugų, mes lenkiame ir Estiją ir kitas kaimynines šalis. Tai svarbus aspektas. Kitas svarbus aspektas, kad pagal MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykį, Lietuva irgi yra tarp pirmaujančių valstybių ES. Patenka tarp TOP 5 valstybių ES. Tai irgi rodo, kad MMA tikrai nėra žemas“, – įsitikinęs N. Mačiulis.
Be to, jis prideda, kad per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje smarkiai sumažėjo gyventojų, uždirbančių minimalią algą, skaičius.
„Tik 3,5 proc. dirbančiųjų uždirba minimalią algą. Dėl to ir politikai rečiau apie tai diskutuoja, nes tai nėra aktualiausias klausimas elektoratui. Net jei įtrauktume šiek tiek didesnį atlyginimą nei MMA uždirbančiuosius, būtų mažiau nei dešimtadalis dirbančiųjų. Čia svarbiausias struktūrinis darbo rinkos pokytis per pastarąjį penkmetį, kuomet vis didesnė dirbančiųjų uždirba arčiau vidutinio darbo užmokesčio ir visai maža dalis uždirba minimalią algą. (…) Aišku, vis dar didelė dalis visuomenės, kurie neturi darbo ir gyvena iš socialinių išmokų, jie nepriartėję prie viduriniosios klasės“, – komentuoja N. Mačiulis.
Tačiau I. Ruginienė įsitikinusi, kad ši statistika – apgaulinga. Pasak jos, toks pokytis susijęs su Darbo kodeksu, kuriame yra nuostata, kad MMA galima mokėti tik už nekvalifikuotą darbą.
„Tai darbdaviui užtenka eurą ar du pridėti prie minimalios algos ir jau tas žmogus neįeina į statistiką, bet tai nereiškia, kad žmogus pajautė ryškų atlyginimo padidėjimą. Taip pat įvestos įmokų „grindys“. Net jei dirbi ir pusę etato ar porą valandų per mėnesį, mokesčiai mokami kaip nuo visos MMA. Tad daug žmonių atsimetė, įmonėms neapsimoka samdyti tokių žmonių, kurie nedirba visu etatu“, – mano I. Ruginienė.
DELFI primena, kad nuo naujų 2019 metų įsigaliojo mokesčių reforma, kuri apjungė darbuotojo ir darbdavio mokesčius. Alga „ant popieriaus“ padidėjo 1,289 karto ir dabar darbuotojas mato visą darbo vietos kainą.
