„DELFI Dienoje“ diskusija apie dyzelinu varomų automobilių ateitį Lietuvoje: kas lems jų mažėjimą? O galbūt mes būsime paskutinė valstybė Europoje, kuri atsisakys šių aplinką teršiančių priemonių? Pokalbis su „Regitros“ Veiklos departamento direktoriumi Dariumi Jurgučiu ir naudoto transporto pardavėjų asociacijos direktoriumi Vismantu Barščiu.
– Kiek dyzelinių automobilių yra registruota šiuo metu Lietuvoje?
– D.J. „Regitros“ misija yra tokia, kad į eismą patektų tik legalios eismo transporto priemonės. Kalbu ir apie dyzelinius, tiek kitaip varomus automobilius. Jeigu žiūrėtume pagal statistiką, benzininių automobilių sudaro apie 30 procentų, o apie 70 procentų dyzelinių. Vertinant kelių metų statistiką, pokytis yra nežymus. Atsižvelgiant į tai, kiek benzininių, kiek dyzelių, kiek naudotų automobilių, galima pasakyti, kad dominuoja naudotos transporto priemonės, dominuoja dyzelinis kuras.
– Bet skaičiai auga ar mažėja?
– D.J. Kalbant apie naudotus automobilius, tai kreivė auga. Jeigu naujų registruotų automobilių, tai jie renkasi labiau benzininius automobilius. Bet sąlyginai jis nėra toks didelis. (…) Kadangi nėra mokesčio, susijusio su tarša ir ekologija, tai tokie kriterijai yra nevertiname. Legalios eismo priemonės yra tokios priemonės, kurios atitinka reikalavimus, pavyzdžiui, turi draudimą, techninę apžiūrą. Šiuo metu Lietuvoje nėra jokių automobilių kas liečia lengvuosius automobilius. (…) Reikia įvertinti tuos kriterijus, pagal kuriuos automobiliai galėtų būti registruoti.
Klausimas, ar būtų išskiriami tik dyzeliniai modeliai, o benzininiai neapmokestinami. Buvo spaudoje pasirodžiusi informacija, kad būtų apmokestinami visi naudoti automobiliai pagal CO2 emisiją. Vėl reikėtų pažymėti, kad tokių automobilių būtų apie 90 tūkst. Tai būtų maždaug šiek tiek mažiau nei 10 procentų, tai reikštų kas dešimtas.
– Žvelgiant santykį su benzininiais, hibridiniais ar elektromobiliais – koks santykis?
V.B. Žmonės renkasi tą, kuris naudoja mažiau kuro. Ne paslaptis, kad Lietuvoje maždaug 12 metų senumo automobilių amžius, tai tokį automobilį perkantis žmogus moka kelis tūkstančius eurų ir jis negali sau leisti tų 20 procentų didesnių kuro sąnaudų. Pati didžioji masė yra dyzelinių. (..) Pačio automobilio kaina nėra toks ženklus skirtumas tarp benzino ir dyzelio. Mažiau pili, naudingiau važiuoji.
– Bet tas pats yra ir su hibridiniais, elektromobiliais – jei naujo neįperki, rasti naudotą yra vargo vakarienė.
– D.J. Kalbant apie registruotus naujus ir senus automobilius, vartotojas pats renkasi, ko jam reikia. Vartotojai patys renkasi, kiek nori būtų ekologiški, prisidėti prie ekologijos. Ta kryptis ateina iš Vakarų Europos. Nemažai pigesnių dyzelinių automobilių ateina iš Vakarų Europos, kadangi tų transporto priemonių valdytojai tiesiog atsisako jų. Yra tam tikri kelių mokesčiai, draudimai įvažiuoti į tam tikrus miestus ar teritorijas. Tas skatina galbūt pigimą tokių transporto priemonių. Pirkėjai iš Rytų Europos labiau renkasi pagal kainą.
– Ar tai skatintų parko atsinaujinimą?
– V.B. Žinoma, skatintų. Jeigu tau reikės mokėti už tą patį seną automobilį labai didelius mokesčius, bet vėlgi nukentės mažiausias pajamas turintys žmonės. Nežinau, kuris ryšis tokius sprendimus priimti. (…) Jeigu bus apmokestinamas dyzelinas, visų pirma tai atsilieps krovininiams automobiliams. Pačio dyzelino negali apmokestinti, nes pilsis ir vežėjai, ir visi kiti užsienyje, gali taip pat išaugti infliacija. (…) Manau, kad labai didelio efekto toks apmokestinimas neduotų.
– D.J. Žiūrint į automobilių parką, jeigu Lietuvoje 15 metų beveik dominuoja dyzeliniai automobiliai. Skirstant automobilių parką yra kelios grupės. Kadangi yra pats senas parkas, šeimos ūkiai gali leisti įsigyti vieną ar keletą transporto priemonių, o jie renkasi pagal kainą. Būtent ir pirks naudotas taršias priemones.
– Kada bus pokyčiai?
– D.J. Žiūrint kokia bus politika, kaip mes norėsime atsinaujinti savo parką, kokios bus skatinamosios priemonės, arba kokie bus mokesčiai.
– V.B. Patys žmonės nebenori būti automobilio savininku, žiūri, kad už naują per mėnesį galima sumokėti tuos 300 eurų ir važiuoti, nesukti galvos, o ne pirkti seną ir dar daugiau sumokėti. Kai naujas kainuos tokį skirtumą, kurį žmonės galės sau leisti, tada senų niekas nebepirks.
Visą pokalbį žiūrėkite „DELFI dienos“ įraše.
