P. Kunčinas pasakoja, kad gyvendamas ir dirbdamas Azijoje ne kartą susidūrė su verslininkais, kurie ieškojo naujų rinkų, į kurias norėtų investuoti, tačiau jie, apsižvalgę Europoje, pasirinkdavo ne Lietuvą. „Atrodytų, kad viskas lyg gerai: infrastruktūra sutvarkyta, žmonės išsilavinę, darbštūs, bet jiems kliūdavo nesutvarkyta mokesčių politika. Investuotojai žiūri į mūsų mokesčius ir nesupranta – negerai, kad jiems siunčiame tokią žinutę“, – kalba jis.
Prieš trejus metus inicijavęs visuomeninį judėjimą „Lemiamas šuolis“ jis sako siekiantis parodyti, kad užtenka įgyvendinti kelis žingsnius, kad šalyje prasidėtų teigiami pokyčiai. „Lietuva realiai atsidūrė kryžkelėje, nes baigėsi laikas, kai Europos Sąjunga tau pasako, ką tu turi padaryti: tu turi pats spręsti dėl ateities vizijos. Supratau, kad labiausiai mums trūksta to nacionalinio susitarimo“, – sako P. Kunčinas.
Iniciatyvos „Lemiamas šuolis“ organizuotame renginyje jis pristatė dešimties žingsnių strategiją, tačiau ar ji išties galėtų ką nors pakeisti?
– Sakote, kad Lietuvai labiausiai reikia nacionalinio susitarimo. Tačiau panašių bandymų juk jau buvo tikrai ne vienas...
– Būtent, simboline ir emocine prasme vyksta labai daug. Aš pats praėjusiais metais dalyvavau gal dešimtyje renginių, bet visur kalbėjome, kad pirmiausia trūksta aiškios lyderystės: kad kažkas pasakytų, aš prisiimu atsakomybę už šitą planą ir mes jį vykdome.
– Ar tai neturėtų būti šalies valdžios funkcija? Juk žmonės tam ją ir renka, kad išrinktieji būtų lyderiais, vestų šalį į priekį.
– Bet čia ir yra kritika vos ne visoms partijoms, kad vyksta didžiulis susiskaldymas ir kartais grynai kova vardan kovos, dėl politinių pozicijų, o ne dėl bendro gėrio. Kai aš pristačiau savo idėjas, pavyzdžiui, kad reikia įvesti „Sodros“ lubas, nebuvo tokios partijos, kuri sakytų, kad tai yra nesąmonė. Visi lyg privačiai pritaria, bet kai prieina klausimas prie balsavimo, atmeta, arba iškraipo. Galiausiai, nors „Sodros“ luboms buvo pritarta, ant viršaus buvo įvestas GPM mokestis, lubos galiojo tik daliai „Sodros“ mokesčio, privalomas sveikatos draudimas neįėjo – tad apibendrinus visa mokesčių mokėtojų našta sumažėjo gal per vieną bazinį punktą, kas tikrai situacijos nekeičia, o sugrįžti prie tos smarkiai politizuotos temos dabar jau labai sunku.
Tad mes, kaip nepartinis, nepolitinis judėjimas, dabar bandome kelti įvairius žingsnius, dėl kurių pavyktų susitarti. Pavyzdžiui, daug diskusijų dabar kyla ir dėl migracijos klausimo: kiek pašneku su verslu, rinkoje iš esmės visose srityse trūksta žmonių, tiek kvalifikuotų, tiek nekvalifikuotų darbuotojų. Gerai, kad trumpalaikėje distancijoje matome žmones po truputį sugrįžtančius, nes tam rinka šiuo metu palanki, bet nėra strategijos, kaip pritraukti kvalifikuotus, gerus specialistus. Man skaudžiausia, kad tiek mažai pastangų dedama ne tik susigrąžinti, bet ir reintegruoti žmones. Reikalingas reintegracijos planas, kad lietuviai, jau pabuvę užsienyje, turintys žinių, kapitalo, ryšių, pradėtų čia dirbti ir kažką kurti, nes sąlygos, kiek pats matau, yra labai geros. Galbūt net būtų galima sukurti kokį nors centrą, laisvosios ekonomikos zoną, kur verslininkai, startuoliai, jau sukūrę verslus užsienyje, galėtų grįžti ir kurti darbo vietas.
– Ar toks centras galėtų būti ta idėja Lietuvai, kuri padėtų jai padaryti proveržį?
– Mes pristatėme dešimt žingsnių, kuriuos reikia žengti. Bet svarbiausia būtina sąlyga yra nacionalinis susitarimas. Čia netgi ne idėja: tai tas pats kaip sakyti, kad žmogui reikia oro kvėpuoti. Aš neįsivaizduoju, kaip be šito galima padaryti proveržį.
Mano pagrindinė prielaida, kad Lietuva neturi pasirinkimo, darome proveržį arba ne. Daug šalių, pavyzdžiui, esančios Azijoje, Filipinai, tam turi laiko, nes jų demografija natūraliai labai gera: jie gali laviruoti vidutinių ar net žemų pajamų lygyje kokius 20-30 metų, ten susiformuoja elitas, kuriems viskas gerai, ir ta jų socialinė santvarka kažkaip balansuoja. Lietuvoje yra neįmanoma likti vidutinių pajamų terpėje, nes mes jau esame Europos Sąjungos dalis, turime atviras sienas, todėl kai žmonės paprasčiausiai mato, kad kažkur atlyginimas už tą patį darbą yra aukštesnis ir yra geresnės galimybės augti, jie paprasčiausiai emigruoja. Tai reiškinys, kurio tiesiog neįmanoma sustabdyti, kol yra atviros sienos, o aš tikrai nebūčiau už tai, kad jas uždarytume. Tai, kad mes galime keliauti, yra pliusas, bet faktas, kad jei mes nieko toliau nedarome, mes paprasčiausiai pasmerkiame šalį, nes dėl emigracijos ne vien tik apskritai prarandame žmones, bet prarandame jaunus dirbančiuosius. Tad lieka dažniausiai senesnio amžiaus senjorai, kuriuos reikia šelpti, lieka mažiau mokesčių mokėtojų ir realiai bręsta socialinis konfliktas.
– Sakote, kad svarbiausia sąlyga – nacionalinis susitarimas. Kaip jis turi atrodyti? Jei pasakysime, kad norime sustabdyti emigraciją – turbūt visi sutiks. Tačiau kai pradėsime kalbėti apie būdus, kaip tai padaryti, tiesiog prasidės įprasti politiniai ginčai.
– Turi įvykti kažkoks lūžis, kur visuomenė suprastų, kad dabar jau tikrai gana. Aš nežinau, gal tai emocinė būklė, bet ateina momentas, kur visa tauta taip nusprendžia. Tuos momentus, mano akimis, turėjome bent kelis kartus. Pirmiausia – sukilimas prieš Sovietų Sąjungą buvo didžiulis lūžis, kur visi susitelkėme ir viskuo rizikavome, buvome pasiruošę mirti dėl tos idėjos. Bet tuo atveju buvo išorinis priešas. Vėliau buvo pozityvus susitelkimas dėl Europos Sąjungos, kur buvo nekvestionuojamas klausimas, taip pat buvo susitelkimas dėl euro, dėl NATO, ir, aš sakyčiau, dar reikia duoti kreditą net mūsų Prezidentei ir kitoms jėgoms, kad kažkokiu metu buvo padėtas taškas dėl korupcijos ir dėl kitokių nesąžiningų veiksmų, nes per pastaruosius penkerius metus požiūris į korupciją tikrai pasikeitė į gera, ji tapo nebetoleruojama. Aš tikiu, kad kita banga ir lūžis turi ateiti toks, kad užteks tuščiažodžiauti, mes jau tūkstantį kartų kalbėjome apie tai, prisiimkite politinę atsakomybę ir darome. Aš manau, kad mes labai arti to esame.
– Kokie tie darbai turi būti, nuo ko turime pradėti?
– Pirmiausia pati strategija turi būti parašyta, įvardinta ir įteisinta. Svarbu, kad tai negali būti pageidavimų koncertas, kad mes vien tik norime, kad švietimas būtų pats geriausias. Jis pats savaime netampa geriausias: reikia įvardinti priemones, planą, kaip mes jį finansuosime, ir jei finansuosime, aiškiai įvardinti skaičius ir planą išdėstyti laike. Po kiekvienu tikslu turi būti labai aiškus, detalizuotas planas ir – svarbiausia – prisiimta politinė atsakomybė.
Be to, mes turime įsivardinti priemones, kurios gali veikti ir kurios tikrai neveikia. Pradėkime nuo paprastų priemonių – nereikia išradinėti dviračio, pažiūrėkime, kas veikia Airijoje, kas veikia kitose šalyse. Tarkime, paprastas dalykas – komunikacija. Turi būti aiškus portalas, pavadinkime jį, pavyzdžiui, globalus lietuvis, per kurį kiekvieną dieną eitų Lietuvos galimybių žinios. Ten būtų galima komunikuoti nuo to, kokie yra darbai, kokių darbuotojų ieškoma, iki nekilnojamojo turto, investicijų galimybių. Taip pat galime kviesti žmones sugrįžti, pavyzdžiui, pailsėti ar nusiųsti savo vaikus į lietuvių vasaros mokyklą, į renginius, kurių visame pasaulyje vyksta daugybė, bet ta informacija visada nukreipta į siaurą auditoriją: mes neturime kaip lentos, kur visi matytų, kas kur vyksta. Toks kvietimas dalyvauti, nuolatinis informacijos srautas psichologiškai labai įtraukia žmones – tu jautiesi, kad valstybė manimi rūpinasi, kad aš jiems įdomus ir kad čia kažkas vyksta įdomaus.
Tada, kai jau atsiranda trauka, galima proaktyviai siūlyti valstybės, viešojo sektoriaus paslaugas – pavyzdžiui, kad čia galite išsiimti naują pasą, pasitikrinti informaciją apie nekilnojamąjį turtą ir taip toliau. Tai yra viešojo sektoriaus paslaugų toks aktyvus reklamavimas, kad mes, Lietuvos viešasis sektorius, dirbame jums, diasporai, jūs mums rūpite.
Paskui kitas žingsnis yra traukti galimybėmis, kad jei pas mus ateina „Continental“ ir reikia tūkstančio darbuotojų, turi būti didžiulė agitacinė programa, per visą pasaulį turi nueiti žinia, kad mes ieškome lietuvių, mums trūksta tokių ir tokių specialistų. Tai yra sveika, pozityvi, konstruktyvi komunikacija, orientuota į tikslą, kad žmonės sugrįžtų.
Tada, kai jie grįžta, turi būti labai aiškus reintegracijos paketas, pradedant darželiu, mokykla, banko sąskaita, informacija apie mokestinę sistemą, kad jie suprastų, kokias turi galimybes įsiteisinti savo statusą čia registruojantis iš naujo, ar jie gali persivesti turtą ir lėšas, kurias ten sukaupė, su sveikata susijusią informaciją – kokios jų teisės prie kokios poliklinikos – tai yra pagrindiniai klausimai, kurie yra kiekvienam lietuviui svarbūs. Tai yra buitiniai, labai svarbūs klausimai, kuriuos dabar grįžęs žmogus turi išsiaiškinti pats ir dažnai susiduria su biurokratiniu pasipriešinimu.
– Taip pat kėlėte idėją, kad visi dirbantys turi būti apmokestinami vienodai. Kodėl Jums tai atrodo svarbu?
– Taip, aš iki šiol nesuprantu, kodėl ūkininkų, advokatų, notarų, ar kitų, dirbančių pagal individualią veiklą, mokesčių našta du kartus skiriasi nuo tų, kurie dirba pagal darbo santykius. Man paaiškino, kad taip nuo seno yra todėl, kad tos profesijos laikomos rizikingomis, nes jie patys turi susirasti klientą, neturi garantuotų pajamų. Bet šiais laikais, ar tu dirbi pagal darbo santykius, ar pagal individualią veiklą, tavo darbo saugumo samprata nesiskiria. Be to, akivaizdu, kad tarp dirbančių pagal individualią veiklą, yra daugiausiai uždirbantys žmonės. Sąlygos turi būti suvienodintos, nes darbo rinka keičiasi. Likęs posovietinis mąstymas, kad darbo santykiai yra saugūs, o individuali veikla yra rizikinga. Todėl kasininkės, vairuotojai ar net valstybiniame sektoriuje dirbantys mokytojai turi mokėti vos ne iki 40 procentų, o visi kiti – 15 procentų. Strategiškai tai yra labai bloga žinutė investuotojams, nes jie sako, kodėl, jei jūs norite skatinti IT specialistus, mokslininkus, finansininkus, logistikos specialistus ir kitas profesijas, proteguojate advokatus, notarus ir ūkininkus, kokia jūsų žinutė? Gerai, jei mes, kaip tauta, nacionaliniu susitarimu nutariame, kad reikia proteguoti ūkininkus – tvarka. Bet aš tame nematau jokios logikos. Ir man tai išlieka labai svarbi ir asmeniškai labai skaudi tema, nes aš susidūriau su daugeliu investuotojų, kurie buvo pasiruošę čia kurti darbo vietas, bet pasirinko kitas šalis būtent dėl šito klausimo.
Dabar, kai darbo santykių našta yra aukštesnė nei kitur ir nevienoda, tai natūraliai yra ir praradimas mokesčių sistemai, nes produktyviausi žmonės arba išvažiuoja, arba „palenda“ po individualia veikla ir moka mažiau, arba slepia mokesčius. Būtų žymiai sąžiningiau, jei visiems būtų vienodas tarifas. Aš nematau, kaip šalis gali padaryti proveržį per žmones, per darbą, jei ji visą mokesčių naštą uždeda ant darbo ir mažą mokesčių naštą uždeda ant privataus kapitalo, privataus turto. Nėra logikos. Todėl, nors nepopuliaru, bet aš būčiau ir už turto mokestį.
Ką matome dabar? Tai yra konkreti sritis, kur nebaigti darbai, jie politizuoti, mokesčių reforma visada vyksta per perskirstymo prizmę, visi kalba kaip tą pyragą padalinti, bet niekas nekalba, kaip jį padidinti, kaip sukurti vertę, iš kur ateis pinigai ateityje. Tikslas trumpalaikėje distancijoje kuo greičiau perskirstyti pinigus, padalinti ir laimėti rinkimus. Politinė logika labai aiški - taip ne tik Lietuvoje vyksta, bet tam ir yra ilgalaikės strategijos, kad įveiktų politinius ciklus.
– Kas turėtų rengti tokią nacionalinę strategiją, kad nebūtų apkaltintas tuo, kad yra suinteresuotas, ir būtų toks įtakingas, kad strategija veiktų neatsižvelgiant į politinius ciklus?
– Tai yra problema, kad šiuo metu nėra tokio asmens ar institucijos, kur būtų galima įvardinti kaip visiškai nešališkus. Gal būtų lengviausia pasikviesti ką nors iš užsienio, vos ne kokį patikimą partnerį, kuris mums gero linki. Iš tikrųjų turi dalyvauti visi, visos suinteresuotos grupės: jei mes kažko nepakviesime į diskusiją, išliks netvarumo klausimas, kad ateis kiti rinkimai ir subyrės viskas, kaip buvo su „Lietuva2030“.
Aš tikiu, kad tas impulsas turi ateiti iš visuomenės, jei politinė klasė nesugeba įveikti ir to padaryti. Ir iš to paties verslo, nes jie suinteresuoti, ir iš profesinių sąjungų, ir iš investuotojų, ir smulkių, stambių įmonių, ir bankų, ir socialiai remtinų, ir pensininkų - nenoriu, kad kas nors liktų už borto,visi turi būti maksimaliai angažuoti, dalyvauti diskusijoje ir ieškoti kompromiso.
