Interviu su A. Adomavičiumi ištrauka:
– Pradėkime nuo pradžių, nes gyvenimo istorija yra labai įdomi. Kompiuterį gavote būdamas kelių metų?
– Šešių metų. Iš tikrųjų tėtis dirbo Kauno Technologijos universitete. Ir jisai fizikas pagal išsilavinimą, dėstė fiziką. Bet man šešių metų suveikė tą kompą jo kolega iš skaičiavimo centro, vardas Kęstas. Bet kai surenka tą kompą patys…
– O kurie čia metai?
– 1987. Garažiukinis kompas, kurį prijungi prie kasečių. Ir, aišku, man pagrindinė mintis su tuo kompu žaist žaidimus, o ne kažką rimto daryt.
– O kas ten su ta gimnazija, jūs kaip ir pats prasitarėte, kad išspyrė jus iš gimnazijos?
– Aš pirmą kartą į Ameriką išvažiavau, kai man buvo dvylika metų. Ir aš grįžau po metų pabuvęs tenai, aš mokiausi vidurinėje mokykloje. Ir man tada kaip ir ganėtinai sunku buvo įsilieti atgal. Nes Amerikoje ir pati ta sistema, ten rankos kelti nereikia, ten šneki, turi bendrauti, gali iš vietos sakyti, tokia organiška labai. Ir aš grįžau, man tas labai sunkiai sekėsi. Ir aš turėjau labai piktą auklėtoją, jinai buvo sklandytoja ir man atrodo, ji krito kažkada ir susimušė barzdą. Mane pasodindavo į pirmą suolą, nes aš buvau toks aktyvus ganėtinai, neklausydavau, šnekėdavau. Jinai, prisimenu, ant manęs rėkdavo, sakydavo: tu sugertuką naudok, nes pas tave ant sąsiuvinio išsilieja rašalas. Bet iš tikrųjų ji spjaudėsi, dėl to išsiliedavo.
– O dieve, koks pasiaiškinimas. Aš iš savo vaikų daug pasiaiškinimų esu girdėjęs, bet kad išsiliejo nes mokytoja apspjaudė, čia yra kažkas naujo. Bet sprendimas išvykti į Ameriką ar sudėtingas buvo?
– Sprendimas mamos buvo, nes mano tėvai išsiskyrė, kai man 6 metai buvo. Tai mama, na, sunkus gyvenimas Lietuvoje buvo su mokytojos alga, tai ji nusprendė... Nes mūsų šeimos iš mamos pusės ir per tuos karo laikotarpius buvo nemažai išvažiavę, tai turėjome giminių ir mama nusprendė kad paprasčiausiai reikia važiuoti.
Daugiau Laisvės TV pokalbyje: