Vokietijoje įsikūrusiame „Hohenstein“ institute kasdien šimtai darbuotojų tikrina įvairiausius audinius naudojamus ne tik drabužiams gaminti, bet ir antklodėms, rankšluosčiams bei kitoms prekėms. Būtent čia apsilankę žurnalistai iš Lietuvos galėjo pamatyti, kaip atliekami tyrimai ir kontrolė audinių, kurie vėliau panaudojami ir prekėms, pardavinėjamoms Lietuvoje esančiose parduotuvėse.
Tikrinant audinius ieškomas kenksmingų medžiagų lygis, įsitikinama, ar nėra alergijas sukeliančių mikroorganizmų, tikrinamas medžiagos patvarumas bei tinkamumas pagal įvairius kūno tipus. Įvertinus visus aspektus gaminiai pažymimi specialiomis etiketėmis – „STANDARD 100 by OEKO-TEX“ ar „Made in Green by OEKO-TEX“. Pastarasis žymėjimas reiškia, kad galima patikrinti visą produkto kelią nuo fabriko iki lentynos. Tai yra, kur kiekviena detalė buvo gaminta ir, kad laikytasi visų reikalavimų gaminant ekologišką, kokybišką produktą.
Kaip tvirtina mokslininkai „Hohenstein“ institute – kiekvienas vokietis žino, ką reiškia „Oeko-Tex“ ženklelis ant produkto. Vadinasi, audiniai buvo atidžiai ištirti laboratorijoje – ne tik, ar nėra kenksmingų dalelių, bet ir kaip jie jaučiasi prie odos, ar yra patogūs. „Oeko-Tex“ puslapyje galima matyti visas sertifikuotas įmones, kurių produktai yra patikrinti institutuose, atitinkančiuose šį standartą.
Kiekvienai skirtingai rūbo detalei – atskiras kenksmingumo tyrimas
Ypač daug dėmesio skiriama tiriant, ar drabužių bei kitų produktų gaminimui naudojamoje tekstilėje yra kenksmingų medžiagų. Pavyzdžiui, gaminamas švarkas iš 50 detalių, kiekviena jų matuojama pagal 50 skirtingų parametrų. Kiekvienai kenksmingai medžiagai nustatyti yra naudojami skirtingi elementai, mėginiai. Skaičiuojama, kad kasdien paimami tūkstančiai mėginių.
Čia nustatomos ne tik kenksmingųjų medžiagų normos audinyje, bet ir PH rodikliai. „Daug žmonių klausia, kodėl pas mus taip brangu patikrinti, bet čia renkami didžiuliai duomenys. Naudojama naujausia technika. Viena tokia mašina kainuoja apie 580 tūkst. eurų“, – rodydamas į mašiną, kuri paima mėginius, pasakojo mokslininkas.
Atlikus šiuos tyrimus, naudojamos technologijos leidžia įvertinti, kaip tekstilė jausis prie odos, ar jos nedirgins. Vadovaujantis standartiniais indeksais institute tikrinama, ar medžiaga nėra per kieta, per lipni. Tiriant siūlelius tekstilėje nustatoma, ar medžiaga nekelia niežulio. Taip pat įvertinama, kiek tekstilė yra pajėgi sugerti prakaitą, kad žmogus nejaustų diskomforto. „Tiriame, kaip apskritai tekstilė jaučiasi ant viso kūno, ne vien ant rankos. Dėl to atliekami skirtingi testai, jutiminiai procesai“, – paaiškina instituto darbuotojai.
Institute laikomi ir sliekai, ir dulkių erkutės
Klimato kaitos ir ekologijos temos šiandieniame pasaulyje tampa vienomis pagrindinių. Ne išimtis ir kalbant apie tekstilę. Institute biologai daro „eko testus“. Tam pasitelkia tiek dirvožemyje gyvenančius sliekus, tiek kitus gyvos organizmus ir vertina, ar tekstilė nėra toksiška, per kiek laiko ji suyra. Taip įvertinamas poveikis aplinkai.
Institute tyrimams laikomos ir dulkių erkutės. Jos reikalingos tiriant medžiagą naudojamą patalynei, kad ši nekeltų alergijos. Kaip pasakoja tyrėjai, būtent dulkių erkučių išmatos kaupiasi medžiagos pluoštuose, čia ir randami alergenai galintys sukelti įvairiausius simptomus žmonėms. Tačiau sukuriama tokia patalynė, kad išskalbiant ją būtų užtikrinta, jog visi alergenai būtų pašalinti.
Specialus žymėjimas vandens atsparumui
Medžiagoms skirtoms lauko aprangai atliekama ir dar daugiau testų. Leidžiant vandeniu per medžiagą palyginama, kiek ji yra pralaidi. Taip nustatoma geriausia medžiaga lietpalčiams. Tad, jei ant rūbo randamas užrašas „Bionic“, reiškia, kad patikrinus medžiagos pralaidumą nustatyta, jog ji yra atspari vandeniui.
Institute atliekami ir specialūs testai medžiagoms skirtoms gaminti miegmaišius, antklodėms, sporto drabužiams. Matuojama, kaip yra palaikoma šiluma, koks yra drėgmės pralaidumas.
Vietiniai gyventojai dirba „modeliais“
„Hohenstein“ institute įsikūrusios ne tik tyrimams atlikti būtinos laboratorijos pilnos svarbios technikos, tačiau įrengti ir paprasčiausi kambariai su matavimosi kabinomis. Pasirodo, kad būtent čia yra įvertinama, kaip kiekvieno modelio drabužis tinka skirtingo sudėjimo žmonėms, kaip jie jame jaučiasi. Pavyzdžiui, gaunama siunta skirtingų dydžių juodos suknelės. Tuomet kviečiami aplinkinių miestelių gyventojai, kurie matuojasi savo dydį: nurodo, kaip rūbas tinka, ar patinka, ar jį pirktų. Visa tai užfiksuojama ir grįžtama su duomenimis pas gamintojus. Tarkime, jei 40 dydį vilkėjusiai moteriai juoda suknelė buvo per ilgomis rankovėmis ar nepatogi, visa ši informacija yra perduoda gamintojams, kad 40 dydis atitinkamai būtų pakoreguotas, randant idealiai tinkantį variantą. Tuomet yra siunčiama nauja visų dydžių koreguota partija, kurią vėlgi įvertina įvairių dydžių testuojantys asmenys.
Taip drabužių tinkamumas įvertinamas ir vaikams. Tiesa, pastarieji dažnai vikrūs, nenustygsta vietoje, tad tyrėjai kartais pasitelkia manekenus. Instituto darbuotojai pasakoja, kad kai kurie vaikai – augantys manekenai. Net ir studijuojant grįžta į miestelį, kad galėtų papildomai užsidirbti matuojantis rūbus.
Gali kilti klausimas, kodėl pagal vieną asmenį nustatoma visa drabužio partija. „Hohenstein“ instituto mokslininkai paaiškina, kad yra remiamasi vidutinio vokiečio sudėjimu. Pasakojama, kad prieš 10 metų buvo atliktas didelis tyrimas, jo metu išmatuota 30 tūkst. žmonių skirtingose Vokietijos dalyse. Taip išvestas vidutinis kūno tipas pagal skirtingus dydžius. Būtent tokių vidutinius tipus atitinkančių ir ieškoma tęstiniams matavimams.
Šiame institute dar nuo 1960 metų renkami duomenys apie žmogaus kūno formą. Dabar technologijos šį procesą daug labiau pagreitina ir supaprastina. Instituto darbuotojai pasakoja, kad 1960 metais naudojantis paprasčiausia rulete buvo ištirta apie 6 tūkst. vokiečių siekiant išvesti 150 skirtingų kūno tipų. Nuo 1990 metų šiam tyrimui jau pasitelkiami 3D skeneriai, leidę jau išmatuoti apie 20 tūkst. žmonių. Renkami kiekvieno žmogaus duomenys, daromas statistinis įvertis ir taip nustatoma, pavyzdžiui, kokie yra 48 dydžio drabužius nešiojančios moters klubai, liemuo. Dirbantys mokslininkai atkreipia dėmesį, kad skirtumų gali būti ir tarp skirtingų tautybių žmonių. Dėl to ruošiant rūbus tarptautinei prekybai geriausia būtų palyginti skirtingų šalių gyventojų duomenis, taip išvedant statistinį kūno tipą kiekvienam dydžiui. Kaip pavyzdys nurodoma, kad prancūzai kiek skiriasi nuo vokiečių – dažnai yra mažesnio ūgio, lieknesni.
Tikrinamas ne tik medžiagos, bet ir sagų stiprumas
Institute dėmesys skiriamas ir pačios medžiagos savybėms – specialiais įrenginiais matuojama, ar medžiaga kokybiška ir išsilaiko, ar vis dėlto greitai „apsiburbuliuoja“, greitai išblunka. Taip nagrinėjama ne tik medžiaga rūbams, bet ir baldams. Kita tyrimo dalis – ar medžiaga nesidažo.
Pavyzdžiui, ar mėlynų džinsų spalva nepasiliktų ant baltos sofos patrynus šiuos paviršius.
Ieškodami tinkamos medžiagos, aptemptiems rūbams, matuojamas ir pačios medžiagos stiprumas.
Toks pats testas atliekamas ir medžiagoms, skirtoms darbiniams rūbams, kad ši būtų patvari.
Institute tiriamas ir sagų stiprumas. Matuojama, kokios jėgos prireiktų, kad saga būtų sulaužyta. Šis testas specialiai skirtas vaikų prekėms tam, kad būtų užtikrinta, jog nenutiktų nelaimingų atsitikimų sagai sulūžus ir vaikui netyčia ją prarijus.
Žurnalistai į laboratoriją keliavo „Lidl“ kvietimu, straipsnio turiniui įtakos tai neturi.
