*** Antraštėje panaudoto simbolio 0_0 reikšmė: neformalus ženklas, reiškiantis išpūstas akis.
„Čia tai prapylė... Ar žinote, kad Lietuva negaus apie 500 milijonų ES paramos (2020–2027 metais) dėl per mažų švietimo sektoriaus atlyginimų ir per žemų komunalinių paslaugų kainų?“, – feisbuke klausimą uždavė „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jis ironizavo, kad dėl savo „pigumo“ prisivirėme košės.
Jis paaiškina, kad parama yra mažinama tada, kai šalies bendras vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą (t.y. atsižvelgiant į kainų lygio skirtumus) viršija 75 proc. ES vidurkio.
„Lietuvos BVP vienam gyventojui yra vos 46 proc.ES vidurkio, tačiau kadangi Lietuva yra pigi šalis (kainų lygis siekia vos 61 proc. ES vidurkio), tai mes neva galime nupirkti visko 1/0.61 = 1.61 karto daugiau nei vidutinis europietis, tad mūsų BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą yra ne 46 proc., o 75.5 proc. Na ir nesiseka... Kai bandėme įsivesti eurą 2007 metais, buvome kiek per brangūs, o dabar – per pigūs. Tačiau įdomiausia šioje istorijoje yra tai, kodėl mes esame tokie pigūs, o konkrečiau – pigesni nei latviai, kuriems, priešingai nei Lietuvai, ES parama nemažės“ – rašo ekonomistas.
Portalui DELFI Ž. Mauricas pakomentavo, kad išties susidaro paradoksiška situacija, kaip yra suskaičiuojamos „kainos“ viešajame sektoriuje. Pavyzdžiui, kadangi tokios paslaugos kaip švietimas yra nemokamos, tai „kaina“ laikomas mokamas darbo užmokestis. Tai reiškia, jei švietimo sektoriuje maži atlyginimai, tai ir traktuojama, kad paslaugos kaina yra maža.
„Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvos kainų lygis toks mažas lyginant su ES vidurkiu ir taip pat lyginant su kaimyninėmis valstybėmis Latvija ir Estija, yra pigus viešasis sektorius. Jis pigus dėl to, kad Europos statistikos tarnyba „Eurostatas“ skaičiuoja kainų lygį viešajame sektoriuje pagrinde atsižvelgdamas į darbo užmokesčio lygį tuose sektoriuose. Didžioji dalis tų paslaugų yra nemokamos, bet žmonės vis tiek jas vartoja. Tam, kad palygintų su šalimis, kuriose didesnė dalis yra tų paslaugų teikiama privataus sektoriaus arba šiaip palyginti tarp šalių, „Eurostatas“ įtraukia ir viešąjį sektorių. Kadangi tų kainų nėra galimybės stebėti rinkoje, tai imamas kaip pagrindinis kriterijus yra vidutinis darbo užmokestis tame sektoriuje. Dėl to Lietuvoje, ypatingai sveikatos apsaugos, švietimo sektoriaus paslaugų kainų lygis yra vienas mažiausių visoje ES ir mažiausias euro zonoje.
Štai dėl ko Latvijoje bendras kainų lygis aukštesnis nei Lietuvoje. Dar prisideda kitos kainos – paslaugų sektoriaus, restoranai ir viešbučiai. Bet pagrindiniai du kintamieji tai komunalinių paslaugų kainos ir švietimo paslaugų kainos viešajame sektoriuje. Ekonomiškai mūsų pajamos su latviais praktiškai vienodos, bet mūsų kainos neva gerokai mažesnės nei Latvijoje ir dėl to paramos gausime mažiau, nes neva su tomis pajamomis galime daugiau paslaugų nupirkti“, – DELFI sako Ž. Mauricas.
Be to, kitas aspektas, kurį verta akcentuoti, derantis dėl paramos žvelgiama į 2016 metų duomenis. Ž. Mauricas sako, kad kainos restoranuose ir viešbučiuose pradėjo beprotiškai kilti 2017–2018 metais, tačiau į tai dėmesio jau nebus atkreipta.
„Žiūri į 2016 metus, nes derybos prasidėjo praeitais metais, o šiais tęsiasi ir rodikliai, į kuriuos atkreipiamas dėmesys, yra istoriniai šiek tiek. Vėlgi kaip ir išeina, kad ne taip reaguojama į naujausias tendencijas, bet visgi turbūt reikia kažkokį atskaitos tašką turėti ir atskaitos taškas būtent ir yra pasirinkti 2016 metai. Tokia nustatyta metodika. Kiekviena šalis suinteresuota į vieną ar kitą pusę tempti paklodę, dėl to pakankamai griežtai žiūrima ir metodika paprastai keičiama nėra“, – teigia ekonomistas.
Jis taip pat minėjo, kad viena priežasčių – komunalinių paslaugų kainos. Elektra, dujos, šildymas, vanduo ir pan. Lietuvoje yra net 27 proc. pigesnės.
Pasak Ž. Maurico, bus įdomu stebėti, ar Latvija įgis konkurencinį pranašumą prieš Lietuvą, nes būtent Latvijai parama nemažės.
Vis dėlto ir pačios sumos – 500 mln. Eur ekonomistas nedramatizuoja. Kadangi tai ne vienų metų praradimas, o septynių.
„500 mln. yra per septynerius metus, reikia nepamiršti. Tai mažiau nei 100 mln. Eur per metus, arba maždaug 0,23 proc. BVP. Tai tikrai nėra daug, tik norėjau savo feisbuko įraše atkreipti dėmesį, kad kaip valstybės tampa aukos tam tikrų skaičiavimo metodikų ir kaip kurie dalykai, kurie iš pirmo žvilgsnio lyg ir neblogi – mes pigi šalis, komunalinės paslaugos pigios, bet tai gali smogti antru galu“, – teigia ekonomistas.
